Gyvendami kad ir daugiabučiame name nenustojame mėgti lapų šlamėjimo ir paukščių čiulbesio, todėl daugelis linkę rinktis žalumoje skendintį, o ne cemento džiunglėse stūksantį būstą. Tačiau išpuoselėta augalija pastatams gali kelti nemenką pavojų.
Prie namo sienos išaugęs berželis, jaunas ir liaunas būdamas džiuginęs močiutės akis, netruks suvešėti ir savo lapija užgožti visų penkių aukštų langus, o jo šaknys gali įsiskverbti į pamatą ir jį suskaldyti. Ant stogo vėjo užneštas klevo „lėktuvėlis“, įstrigęs lietvamzdžio prieigoje, sudygs, išleis šaknis ir, žiūrėk, po metų kitų ant stogo medis beaugąs.
Rūpindamiesi savo aplinkos grožiu, sodiname medžius, tikėdamiesi vasarą malonaus pavėsio, tačiau ne visada pagalvojame, kaip medžio kaimynystė atsilieps pačiam pastatui. Prie namo prigludę, tankiai suaugę medžiai sudaro savotišką užtvarą, pro kurią prie pastao sienos neprieina grynas oras. Be oro judėjimo neišsivadėja sienoje besikaupianti drėgmė, fasadas ima drėkti. Ypač smarkiai drėksta augalijos gožiami pastatai rudenį, kai prasideda lietūs, o lajos dar pilnos lapų.
Lapams nukritus, susikaupusi drėgmė nespėja išgaruoti ir, spustelėjus šaltukui, pavirsta ledu. Vanduo, juo virsdamas, kaip žinome, linkęs plėstis, taip sienose atsiranda mikroįtrūkių. Iš pradžių vos pastebimi, kiekvieną šalčio ciklą jie vis didėja, kol galų gale suskaldo fasadą gabalais.
Atitrūksta dekoratyvinis tinkas, skyla plytos, trūkinėja ir byra gelžbetonio luitai. Pro plyšius į vidų skverbiasi drėgmė, ima pelyti vidinės būsto sienos, gerokai išauga šildymo sąnaudos, o šiluma namuose nebesilaiko, kad ir kiek kaitintum. Pradeda sirgti vaikai bei seneliai, o ir sveiki darbingi žmonės tampa labiau linkę į ligas.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Vaida Vaitkutė Eidimtienė (Kraštovaizdžio architektė, modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ lektorė)
Vijokliniai prie namų želiantys augalai vertinami įvairiai. Jei namas nutinkuotas nekokybiškai, sienos pelys vis tiek – ar su lianomis, ar be jų. Kokybiškam fasadui vijokliai neturėtų pakenkti, tiesa, drėgmė laikysis kiek ilgiau. Geriausia lianoms leisti kabintis ne tiesiai ant namo, o ant atramos – pergolės, treliažo, arkos ir kt. Nereikia sulipdyti visko į vieną – leiskite atsiskleisti ir namo architektūrai, ir augalams, skirkite jiems pakankamai erdvės.
Gyventojams nevalia patiems imtis darbų, nes galima suklysti ir vietoj nereikšmingos nupjauti svarbią lają formuojančią šaką, o ir pjaunamas medis gali virsti nenumatyta kryptimi, sužeisti žmones ar pridaryti žalos pastatams. Tačiau specialiai parengti, kvalifikaciją turinys specialistai kainuoja nepigiai.
V. Elenbergo žodžiais, medį nupjauti seniūnijai kainuoja apie 300 Eur. Bet ir to paties daryti neskubama, mat kiekvienas toks darbas sulaukia didelio pasipriešinimo iš gyventojų, o kartais ir žaliųjų judėjimo.
„Lietuviai – lyg ir krikščionys, bet kai kalbama apie medžius, matyt, atgyja ir užverda stabmeldžių kraujas, – juokauja V. Elenbergas. – Kiekvienas pjaunamas medis sukelia tokį šaršalą, tokią protestų laviną, kad stengiamės to širšių lizdo be reikalo nejudinti“.
Reikėtų šalinti ir medžius, išaugusius ant komunikacijų: drenažo linijų, kanalizacijos šulinių dangčių, nutiestų kabelių… „Vilniuje, prie VCUP, upės pusėje augo pora gluosnių, kurių šaknys įsiskverbė į drenažo vamzdžius, esančius net 4,5 m gylyje! – pateikė pavyzdį V. Elenbergas. – Šaknys vamzdžiuose buvo suaugusios taip tankiai, lyg šluotoje surišti ražai. Drenažas užsikimšo, po stambesnio lietaus patvino VCUP rūsys. Teko kirsti medžius, kastis iki drenažo ir kloti vamzdžius iš naujo“.
Dar skiriami avariniai atvejai – kai medžiai grasina praeivių saugumui ar pastatui. Jei nuvirtęs medis pridaro nuostolių, atsakingos už želdinių priežiūrą institucijos (arba miestas) privalo juos kompensuoti. O tai – kur kas didesni pinigai ir nemalonumai. Taigi, įrodžius medžio grėsmę, jį pašalinti paprastai ilgai neužtrunka.
Ką gali padaryti patys gyventojai? Kad augalija negožtų sienų ir netemdytų langų (pagal higienos reikalavimus bet kokios, net šiaurės vakaruose esančios patalpos privalo bent 2 valandas paroje gauti saulės šviesos), idealiausias variantas – profilaktika. Ištraukti iš žemės ne vietoj išdygusią rykštelę – poros minučių darbelis. Jei medelio gaila, galima jį atsargiai iškasti ir pasodinti tolėliau, kur jis niekam netrukdys. O kai toks augalas jau virsta medžiu, telieka rašyti laiškus ar minti savivaldybės slenksčius su prašymais. Arba įrodyti padėties avaringumą.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Marius Pabrieža (Vilniaus savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus želdynų poskyrio vyriausiasis specialistas)
Jei medis gyventojams užstoja dienos šviesą, reikėtų kreiptis į visuomenės sveikatos centrą, kad jo atstovai, atvykę į vietą, išmatuotų, kiek apšvietos tenka patalpoms. Su pažyma, kurioje nurodyti tie duomenys, užpildomas prašymas išduoti leidimą medį genėti, pjauti ar performuoti.
Leidimo kreiptis galima ir tada, kai medžiai suaugę pernelyg arti namo sienos, ji nesivėdina ir drėksta. Kiekvieno prašymo atvejį patikrina ir išnagrinėja mūsų specialistas. Kai kurie prašymai atmetami, kitais atvejais siūlome genėti medžio šakas, o kertame tik kraštutiniu atveju.
Jei medis išaugęs ant pastato konstrukcijos – pamatų ar stogo, leidimas jam šalinti išduodamas neatlygintinai. Leidimo turėtų kreiptis namo bendrijos atstovas arba, jei nėra bendrijos, namo administratorius (savininkas). Medžių kirtimas ir genėjimas atliekamas žemės savininko lėšomis, t. y. jei žemė valstybinė – darbus atlieka savivaldybė, jei priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (pvz., bendrijai, turinčiai žemės apie namą) – darbai atliekami bendrijos lėšomis.
Savivaldybė pagal parengtas sąlygas skelbia šių darbų atlikimo visame mieste konkursą. Jį laimėjusi įmonė gauna užsakymus ir juos atlieka eilės tvarka. Žinoma, avaringiems želdiniams suteikiamas prioritetas.
