Rugpjūtį ant bulvių lapų pastebėtos rudos dėmės sodininkui kelia labai praktišką klausimą: dar bandyti išsaugoti žaliuojančius bulvienojus ar nebešvaistyti laiko ir ruoštis bulviakasiui? Vieno atsakymo visiems nėra. Jei liga tik prasideda, didžioji dalis lapijos dar sveika, o gumbai aktyviai auga, apsauga dar gali būti prasminga. Tačiau jei bulvienojai smarkiai pažeisti, augalai baigia vegetaciją ir bulvės jau užaugusios, papildomas purškimas dažnai nebepadarys stebuklo. Dar svarbiau – smarkiai maro pažeistų bulvių nereikėtų tiesiog skubėti kasti per šlapius, užkrėstus bulvienojus. Kartais geriausias sprendimas yra pirmiausia pašalinti antžeminę dalį ir tik tada nuimti derlių.
Bulvių maras, kurį sukelia Phytophthora infestans, gali pažeisti ne tik lapus ir stiebus, bet ir gumbus. Ligai palankiu drėgnu bei palyginti vėsiu oru ji plinta labai sparčiai, todėl kelios dėmelės po kelių dienų gali virsti smarkiai pažeista bulvių lysve. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba nurodo, kad ligos požymiai po užsikrėtimo, priklausomai nuo sąlygų ir veislės, gali išryškėti maždaug per 3–10 dienų.
Todėl svarbiausia ne pats faktas, kad „rugpjūtį atsirado dėmių“, o trys dalykai: ar tai tikrai bulvių maras, kiek ligos jau yra ir kokios brandos bulvės šiuo metu yra po žeme.
Pirmiausia įsitikinkite: ar tai tikrai bulvių maras?
Ne kiekvienas ruduojantis bulvės lapas reiškia marą. Vasaros pabaigoje bulvienojai gali gelsti dėl natūralaus senėjimo, sausros, maisto medžiagų trūkumo ar kitų ligų.
Bulvių marui būdingos netaisyklingos pilkšvai žalios, rusvos ar tamsiai rudos dėmės, kurios gana greitai plečiasi. Esant drėgnam orui, apatinėje lapo pusėje, ties pažeistos ir sveikos lapo dalies riba, gali atsirasti balkšvas purus apnašas. Stiebai taip pat gali būti pažeidžiami – ant jų susidaro tamsesnės rudos dėmės ar pailgos juostos.
Svarbu žinoti, kad baltas apnašas matomas ne visada. Sausą, saulėtą dieną jo galite visai nepastebėti, nors augalas jau užsikrėtęs. Todėl įtartinus augalus geriausia apžiūrėti anksti ryte, kol ant jų dar laikosi rasa.
Nepainiokite su bulvių sauslige
Bulvių sausligės požymiai paprastai pirmiausia ryškėja ant senesnių, apatinių lapų. Dėmės dažnai yra aiškesnių ribų, o jų viduje matyti būdingi koncentriniai ratai – tarsi mažas taikinys.
Bulvių maro dėmės dažniau būna netaisyklingos, vandeningos, sparčiai plečiasi, o drėgnu oru liga gali per labai trumpą laiką apimti didelę augalo dalį. Bulvių marui itin palankios ilgesnį laiką drėgnos lapijos sąlygos.
Kodėl rugpjūtį sprendimą reikia priimti greitai?
Bulvių maras nėra liga, kurią verta kelias savaites tik stebėti.
Kai lapai ilgai išlieka drėgni, o temperatūra palanki ligos sukėlėjui, infekcija gali labai greitai plisti. Lietuvos IKMIS rekomendacijose nurodoma, kad ypač palankios sąlygos susidaro esant maždaug 15–21 °C temperatūrai, didelei santykinei oro drėgmei ir ilgai išliekančiai lapų drėgmei. Karštas ir sausas oras ligos plitimą pristabdo, tačiau po lietaus ar gausios rasos situacija gali greitai pasikeisti.
Dar viena problema – liga gali nusileisti nuo bulvienojų iki gumbų. Maro sukėlėjo sporos su lietaus vandeniu gali patekti į dirvą ir užkrėsti po žeme esančias bulves. Dėl to vėlyvas smarkus bulvienojų užsikrėtimas nėra vien kosmetinė lapų problema.
Kada dar verta gelbėti bulvienojus?
Purkšti arba imtis kitos pasirinktos apsaugos strategijos prasmingiausia tada, kai augalas dar turi ką saugoti.
Purškimas dar gali būti prasmingas, jeigu:
- pirmos dėmės atsirado tik ant pavienių lapų ar kelių augalų;
- didžioji dalis bulvienojų tebėra žalia ir aktyvi;
- gumbai dar auga ir iki planuojamo derliaus nuėmimo liko pakankamai laiko;
- auginama vėlyvesnė veislė;
- prognozuojami drėgni, ligai palankūs orai;
- pasirinkto augalų apsaugos produkto etiketė leidžia jį naudoti šiame bulvių augimo tarpsnyje ir iki derliaus nuėmimo lieka pakankamas laukimo laikotarpis.
Svarbiausia suprasti, kad fungicidai neatgaivina jau pajuodusių ir žuvusių lapų. Jų užduotis – apsaugoti dar sveikus audinius ir stabdyti naujus užsikrėtimus. Dėl šios priežasties apsauga nuo maro veiksmingiausia profilaktiškai arba labai ankstyvoje infekcijos stadijoje, o ne tuomet, kai didžioji bulvienojų dalis jau sunaikinta.
Radote vieną sergantį kerą – ar dar galima išgelbėti likusias bulves?
Jeigu liga apsiriboja vienu ar keliais kerais, delsti nereikėtų.
Labai stipriai pažeistus pavienius augalus verta atsargiai pašalinti, stengiantis kuo mažiau kratyti ir liesti šalia esančią sveiką lapiją. Universitetų augalų ligų specialistai rekomenduoja lokalų maro židinį pašalinti, kad sumažėtų užkrato kiekis ir infekcijos plitimo rizika likusiam pasėliui.
Pašalintų ligotų bulvienojų nereikėtų palikti tarp lysvių.
Po to būtina apžiūrėti visą bulvių plotą – liga, kurios požymiai dar nematomi, jau gali būti inkubaciniame etape.
Kada purkšti jau beveik nebėra prasmės?
Visai kitokia situacija, jei maras pastebėtas tik tada, kai didžioji lysvės dalis jau parudavusi.
Jeigu:
- didžioji dalis lapijos sunaikinta;
- stiebai masiškai ruduoti ar juoduoti;
- augalai natūraliai artėja prie vegetacijos pabaigos;
- gumbai jau pasiekė norimą dydį;
- bulves vis tiek planavote kasti artimiausiu metu,
bandymas išlaikyti bulvienojus dar kelias savaites dažniausiai duoda gerokai mažiau naudos nei ligos pradžioje.
Tokioje situacijoje svarbiausias tikslas pasikeičia. Reikia nebe gelbėti lapus, o apsaugoti jau užaugusį derlių nuo gumbų užsikrėtimo. LŽŪKT taip pat pabrėžia bulvienojų sunaikinimo prieš bulviakasį svarbą, kai pasėlyje yra maro infekcijos.
Tačiau smarkiai sergančių bulvių nebūtinai reikia kasti tą pačią dieną
Čia sodininkai dažnai padaro klaidą.
Pamačius juoduojančius bulvienojus natūrali reakcija – tą pačią dieną griebti šakes ir iškasti visas bulves. Tačiau jeigu antžeminė dalis stipriai užkrėsta maru, toks skubėjimas ne visada yra geriausias sprendimas.
Kasant gumbus tarp gyvų ar ką tik nuvirtusių infekuotų bulvienojų, ypač drėgnu oru, bulvės gali turėti daugiau kontakto su infekcijos šaltiniu. Todėl profesionalioje bulvininkystėje maro pažeistuose pasėliuose rekomenduojama prieš derliaus nuėmimą sunaikinti bulvienojus ir palaukti, kol sumažės gyvybingo užkrato bei sutvirtės gumbų odelė. Mičigano valstijos universiteto rekomendacijose maro pažeistiems pasėliams nurodomas mažiausiai maždaug dviejų savaičių laikotarpis tarp bulvienojų sunaikinimo ir kasimo.
Taigi pažengusio maro atveju teisingas sprendimas dažnai nėra „dar kartą purkšti ar šiandien pat kasti“. Yra ir trečias variantas:
sustabdyti vegetaciją, pašalinti sergančius bulvienojus ir derlių kasti kiek vėliau, sausomis sąlygomis.
Kada vis dėlto verta kasti nelaukiant?
Namų darže situacija nebūtinai tokia pati kaip dideliame bulvių lauke.
Jeigu bulvės auginamos greitam vartojimui, jų odelės tvirtumas ilgalaikiam sandėliavimui nėra toks svarbus. Kasti galima anksčiau, jei:
- gumbai jau pakankamo dydžio;
- bulvienojai beveik visiškai sunykę;
- numatomas ilgas lietingas laikotarpis;
- dirva šiuo metu dar pakankamai sausa;
- bulves ketinate greitai suvartoti, o ne laikyti iki pavasario.
Tačiau net ir tokiu atveju bulves geriau kasti sausą dieną, atsargiai, kuo mažiau pažeidžiant gumbus.
Greitas sprendimo testas: purkšti ar ruoštis kasti?
Dar verta saugoti bulvienojus
Jeigu 70–90 proc. lapijos vis dar sveika ir žalia, pastebėjote tik pirmąsias įtartinas dėmes, augalai dar aktyviai auga ir iki bulviakasio liko nemažai laiko – pagrindinis tikslas yra apsaugoti sveiką lapiją.
Sprendimas priklauso nuo situacijos
Jeigu nemaža lapų dalis jau pažeista, bet stiebai ir viršutinė lapija tebėra gyvi, įvertinkite veislės vėlyvumą, gumbų dydį ir planuojamą kasimo laiką. Jeigu derlių planuojate nuimti po kelių dienų, purškimas gali būti mažai prasmingas, ypač jei produkto laukimo iki derliaus laikotarpis ilgesnis.
Laikas saugoti nebe lapus, o gumbus
Jeigu bulvienojai masiškai pajuodę, lapijos beveik nelikę, gumbai užaugę, o vegetacijos pabaiga jau arti, papildomas purškimas paprastai nebeatkurs augalų. Tokiu atveju svarbiau sustabdyti infekcijos šaltinį ir tinkamai organizuoti derliaus nuėmimą.
Šios procentinės ribos yra praktinis orientyras, o ne universali augalų apsaugos produkto naudojimo instrukcija – galutinį sprendimą visuomet reikia derinti su konkretaus produkto etikete ir realia augalų būkle.
Jei nusprendėte purkšti – viena taisyklė ypač svarbi
Negalima tiesiog paimti bet kokio „fungicido nuo grybelio“.
Phytophthora infestans biologiniu požiūriu yra oomicetas – vandens pelėsiams priskiriamas ligos sukėlėjas, todėl ne kiekvienas nuo kitų augalų grybinių ligų naudojamas preparatas bus veiksmingas nuo bulvių maro.
Lietuvoje galima naudoti tik registruotus augalų apsaugos produktus ir tik taip, kaip nurodyta jų etiketėje. Reikia paisyti leistinos kultūros, ligos, normos, maksimalaus purškimų skaičiaus, augimo tarpsnio ir laikotarpio nuo paskutinio purškimo iki derliaus nuėmimo. Registracijos ir naudojimo sąlygos gali keistis, todėl prieš kiekvieną naudojimą jas reikia tikrinti Valstybinės augalininkystės tarnybos aktualiame registre.
Tai ypač svarbu rugpjūtį, kai bulviakasis gali būti jau visai arti.
Nepurkškite vien todėl, kad „gal padės“
Jeigu bulves ketinate kasti po kelių dienų, o pasirinkto produkto etiketėje nustatytas ilgesnis laikotarpis iki derliaus nuėmimo, jo naudoti nebegalima.
Lygiai taip pat negalima didinti produkto koncentracijos tikintis greičiau sustabdyti ligą ar trumpinti nurodyto intervalo tarp purškimo ir derliaus.
Valstybinė augalininkystės tarnyba pabrėžia, kad turi būti laikomasi konkretaus produkto etiketėje nurodytų naudojimo sąlygų, įskaitant normas, augimo tarpsnius, maksimalų apdorojimų skaičių ir kitas saugos sąlygas.
Ar nukirpus bulvienojus maras iš karto nebegresia?
Rizika sumažėja, tačiau ne tą pačią minutę.
Ant sergančios lapijos ir stiebų dar gali būti gyvybingo maro sukėlėjo. Dėl to rekomendacija palaukti prieš kasimą ypač svarbi tuomet, kai gumbai skirti ilgesniam laikymui. Per tą laiką gumbų odelė taip pat sutvirtėja, todėl kasant jie mažiau pažeidžiami.
Bulvienojus pašalinkite nuo lysvės. Ypač svarbu, kad ligoti augalai neliktų gulėti tiesiai virš gumbų iki bulviakasio.
Ko nedaryti su maro pažeistais bulvienojais?
Sergančių bulvienojų nereikėtų:
- palikti gulėti tarp bulvių eilių;
- naudoti lysvei mulčiuoti;
- mesti šalia sveikų bulvių ar pomidorų;
- palikti kartu su iškastais gumbais.
Pašalinti augalai neturi tapti aktyviu infekcijos šaltiniu tuo metu, kai dar auga kitos bulvės ar pomidorai. Universiteto rekomendacijose taip pat pabrėžiamas užkrėstų augalų ir savaime sudygusių bulvių pašalinimas kaip svarbi maro valdymo priemonė.
Kodėl bulvių gumbams maras pavojingas būtent prieš bulviakasį?
Ant sergančių lapų susiformavusios sporos su lietumi gali būti nuplaunamos į dirvą.
Tuomet jos pasiekia gumbus, ypač jei šie yra arti dirvos paviršiaus arba dirvoje yra plyšių. Rizika aktuali ir bulviakasio metu, kai gumbai kontaktuoja su ligota augaline mase. LŽŪKT nurodo, kad maro pažeisti gumbai vėliau tampa jautresni įvairiems puviniams saugyklose.
Todėl paskutinėmis savaitėmis prieš derlių bulvių maro kontrolės tikslas yra ne vien išlaikyti žalius lapus – svarbu apsaugoti ir pačius gumbus.
Kaip atrodo maro pažeista bulvė?
Kasant atidžiai apžiūrėkite gumbus.
Ant užkrėstų bulvių gali atsirasti:
- netaisyklingų rusvų ar rausvai violetinių dėmių;
- šiek tiek įdubusių pažeidimų;
- kietesnių pakitusios spalvos plotų;
- perpjovus – rusvai gelsvo ar rudo pakitusio minkštimo.
Ligai progresuojant ir prisidėjus kitoms bakterijoms, gumbas gali pradėti minkštėti bei pūti.
Įtartinų bulvių kartu su sveikomis nesandėliuokite
Tai viena svarbiausių taisyklių.
Jeigu kasant tarp sveikų bulvių randate rudomis dėmėmis, puviniu ar neįprastai minkštomis vietomis pažeistų gumbų, jų nedėkite į bendrą žiemai skirtą derlių.
Maro pažeistos bulvės gali būti užkrėstos antriniais puviniais, todėl sandėlyje problema gali išryškėti dar stipriau.
Įtartinus, pažeistus ir kastuvu įpjautus gumbus verta iš karto atskirti nuo ilgalaikiam saugojimui skirtų bulvių.
Ar galima valgyti bulves nuo maro pažeistų kerų?
Tai, kad bulvienoją pažeidė maras, savaime nereiškia, jog visi po juo esantys gumbai yra pažeisti.
Iškastas bulves reikia vertinti individualiai. Sveikos išvaizdos, kieti, nepažeisti gumbai gali būti tinkami vartoti. Tačiau gumbus su puvinio požymiais, stipriu minkštėjimu, pelėsiu, nemaloniu kvapu ar dideliais pakitusio audinio plotais reikia išmesti.
Jeigu bulvės augintos purškiant augalų apsaugos produktais, jas galima vartoti tik praėjus konkretaus produkto etiketėje nustatytam laikotarpiui iki derliaus nuėmimo.
Jei maras pasirodė anksti – situacija rimtesnė
Didžiausia ekonominė ir derliaus rizika kyla tada, kai maras smarkiai apima bulves dar aktyvaus gumbų augimo metu.
Lapija gamina augalui reikalingas organines medžiagas, todėl jai anksti žuvus gumbai nustoja normaliai augti. LŽŪKT pažymi, kad aktyvaus bulvių augimo tarpsniu maro sunaikinta lapija tiesiogiai mažina derliaus potencialą.
Tokiu atveju ankstyvas ligos pastebėjimas ir sveikos lapijos apsauga turi didžiausią prasmę.
Jeigu liga pasirodo jau pačioje vegetacijos pabaigoje, kai gumbai praktiškai susiformavę, tikslas vis labiau persikelia nuo derliaus didinimo prie jo išsaugojimo.
Lietingas oras – blogiausias metas numoti ranka į marą
Jeigu pastebėjote pirmuosius maro požymius ir prognozuojamos vėsios, lietingos dienos, situacija gali keistis labai greitai.
Drėgna lapija, rasa ir tinkama temperatūra sudaro palankias sąlygas naujai infekcijai. Sausu ir karštu laikotarpiu ligos vystymasis gali sulėtėti, tačiau tai nereiškia, kad infekcija išnyko – grįžus drėgnesniems orams ji gali vėl progresuoti.
Todėl po kelių sausų dienų neverta manyti, kad problema „praėjo savaime“.
Laistymas gali pabloginti situaciją
Jeigu bulves dar reikia laistyti, venkite nuolat šlapinti lapiją.
Ligai palanki ilgai išliekanti lapų drėgmė, todėl purkštuvais iš viršaus laistomos bulvės gali ilgiau likti šlapios. Jeigu laistyti būtina, praktiškiau drėkinti dirvą, o ne lapus. Panašų principą rekomenduoja ir universitetų integruotos augalų apsaugos specialistai.
Tačiau artėjant bulviakasiui ir esant pakankamai drėgnai dirvai papildomas gausus laistymas apskritai nebūtinai reikalingas.
Ką daryti, jei po lietaus bulvienojai staiga pajuodavo?
Jeigu dar prieš kelias dienas augalai atrodė gana sveiki, o po drėgno laikotarpio pradėjo greitai juoduoti:
1. Apžiūrėkite lapų apačią anksti ryte.
Ieškokite netaisyklingų dėmių ir balkšvo apnašo pakraščiuose.
2. Patikrinkite stiebus.
Tamsios pailgos dėmės ant jų sustiprina įtarimą dėl maro.
3. Iškaskite vieną bandomąjį kerą.
Įvertinkite gumbų dydį ir išvaizdą.
4. Įvertinkite, kiek žalios lapijos dar liko.
Jeigu sveikos lapijos daug, ją dar gali būti prasminga saugoti.
5. Patikrinkite artimiausių dienų orus ir planuojamą bulviakasį.
Jeigu derlius jau subrendęs, o ligos daugėja, gali būti racionaliau baigti vegetaciją nei bandyti ją dirbtinai pratęsti.
Bandomasis keras dažnai atsako geriau nei kalendorius
Rugpjūčio pradžia ar pabaiga pati savaime nepasako, ar bulves jau reikia kasti.
Veislės labai skiriasi. Ankstyvosios bulvės tuo metu gali būti visiškai subrendusios, o vėlyvosios dar aktyviai auginti gumbus.
Todėl, kai maras verčia rinktis tarp purškimo ir bulviakasio, iškaskite vieną ar du kerus skirtingose lysvės vietose.
Jeigu bulvės jau norimo dydžio ir jų daug, nėra prasmės rizikuoti visu derliumi vien tam, kad išlaikytumėte stipriai sergančius bulvienojus dar kelias savaites.
Jeigu gumbai vis dar maži, o lapijos didžioji dalis sveika, kiekviena papildoma sveikos vegetacijos savaitė gali būti vertinga.
Ką daryti su bulvėmis, kurias norėsite laikyti per žiemą?
Sandėliavimui skirtoms bulvėms reikia daugiau atsargumo nei toms, kurias suvalgysite per kelias dienas.
Jeigu pasėlyje buvo maro:
- kaskite sausomis sąlygomis;
- stenkitės nepažeisti gumbų;
- atskirkite visas įtartinas bulves;
- nemeskite gumbų iš aukščio;
- prieš ilgesnį laikymą dar kartą perrinkite;
- pirmosiomis saugojimo savaitėmis derlių periodiškai patikrinkite.
Maro pažeisti gumbai gali būti infekcijos ir antrinių puvinių šaltinis, todėl viena bloga bulvė tarp sveikų nėra detalė, kurią verta ignoruoti.
Jei bulvės skirtos kitų metų sėklai – būkite dar atsargesni
Bulvių maras gali išlikti užkrėstuose gyvuose gumbuose, o iš tokių bulvių kitą sezoną išaugę augalai gali tapti nauju infekcijos šaltiniu. Dėl to augalų ligų specialistai rekomenduoja sodinimui rinktis sertifikuotą sveiką sėklinę medžiagą ir naikinti savaime iš pernykščių gumbų išaugusias bulves.
Jeigu lysvė šiemet buvo stipriai pažeista maro, atsitiktinai pasirinktų gumbų iš jos kitų metų sodinimui geriau nesaugoti.
Ką kitais metais daryti kitaip?
Visiškai garantuoti, kad maro nebus, neįmanoma, tačiau jo riziką galima mažinti.
Verta:
- sodinti sveiką, sertifikuotą sėklinę medžiagą;
- nesodinti bulvių toje pačioje vietoje kasmet;
- naikinti po žiemos savaime sudygusias bulves;
- nepalikti senų, išmestų bulvių krūvų;
- neauginti pernelyg tankiai;
- laistant kuo mažiau šlapinti lapus;
- sezono metu reguliariai apžiūrėti augalus;
- stebėti ligai palankius orus ir prognozavimo sistemas;
- apsaugos priemones taikyti prieš masinį ligos išplitimą, o ne po jo.
Universitetų rekomendacijose sėjomainai siūloma bulvių ir kitų bulvinių šeimos augalų toje pačioje vietoje neauginti maždaug 3–4 metus, o vienomis svarbiausių prevencijos priemonių laikomos sveikos sėklinės bulvės ir savaime sudygusių augalų kontrolė.
Svarbiausia – nebandyti išgelbėti to, kas jau žuvę
Bulvių maro atveju didžiausia klaida gali būti ne tik pavėluotas purškimas. Ne mažiau svarbu laiku suprasti, kada augalų apsaugos tikslas jau pasikeitė.
Jeigu liga tik prasideda, lapija žalia, bulvės dar auga ir iki derliaus liko laiko – sveikus bulvienojus dar verta saugoti.
Jeigu maras jau sunaikino didžiąją dalį lapijos, gumbai užaugę, o bulviakasis netoli – papildomai purkšti dažnai nebeapsimoka. Tuomet svarbiausia neleisti infekcijai iš bulvienojų persikelti į gumbus.
Ir dar viena svarbi detalė: smarkiai užkrėsto pasėlio ne visada geriausia tą pačią dieną iškasti. Ilgesniam laikymui skirtoms bulvėms saugiau pirmiausia pašalinti infekuotus bulvienojus, leisti gumbų odelei sutvirtėti ir tik tada, esant sausoms sąlygoms, nuimti derlių.
Taigi pamačius pirmą rudą dėmę svarbiausias klausimas nėra vien „kuo purkšti?“. Daug svarbiau įvertinti kiek dar liko sveikos lapijos, ar gumbai tebėra augimo stadijoje ir kiek laiko liko iki bulviakasio. Būtent šie trys atsakymai dažniausiai parodo, ar dar verta kovoti už žalius bulvienojus, ar jau metas saugoti tai, kas užaugo po žeme.
