Išskirtinė būsto vieta – Bazilijonų gatvė Vilniaus senamiesčio užkaboriuose – padiktavo būtinybę kurti interjerą, kuriame būtų ir šiek tiek mistikos bei savotiško vienuolyno asketizmo, ir šiuolaikiško originalumo bei patogaus funkcionalumo. Šie kontrastai lėmė, kad projektuodama nedidelį butą architektų studijos YCL komanda jame išryškino dvi visiškai skirtingas – „dienos“ ir „nakties“ – nuotaikas.
Objekto dosjė:
Tipas – butas Vilniaus senamiestyje.
Plotas – 45 m².
Gyvenamoji erdvė – bendrasis kambarys ir miegamasis.
Buto aukštis – 2,97 m.
Projekto autoriai – architektų studija YCL.
Pirminiame plane butas buvo suskirstytas į daug mažų kambarėlių. Tai nebuvo nei racionalu, nei patogu, o ir užsakovas norėjo erdvesnio būsto su mažiau durų. Tad interjerą kūrę studijos YCL architektai iš esmės perplanavo erdvę ir įgyvendino įdomų sprendimą: stačiakampį kambarį į dvi zonas vizualiai dalija įstriža siena, kuri sukuria netaisyklingos formos erdves. Kiekvienai iš jų pagal svarbą ir poreikį skirta atitinkamai vietos. Vienas iš YCL komandos architektų Aidas Barzda teigia, kad taip sukuriama beribio interjero iliuzija. Įžengus pro aukštas berėmes duris, visą butą galima apeiti ratu – kaip japonų architekto Toyo Ito (siekiančio kurti komfortiškas ir bent šiek tiek mažiau suvaržymų turinčias erdves) projektuotame U formos name, kuriame vaikščiodamas nežinai, kas „tyko“ už posūkio. Tokia erdvė atrodo didesnė, nei yra iš tikrųjų.
Rausvo kolorito plytų idėją įkvėpė ne tik šios medžiagos ypatybė tobulai pabrėžti erdvę – molis yra laikui nepavaldi senamiestyje naudota statybinė medžiaga. Interjere tai konceptuali „seno“ interpretacija, todėl nepasirinkti klinkerio plytų, pasak architekto, buvo neįmanoma.
Kiekviena erdvė turi savitą charakterį. Šviesioji buto pusė tapo „dienos“ zona – gyvenamojo kambario erdvė balta, skatinanti bendrauti, domėtis, gaminti, valgyti. Tamsioji – prieblandos ir poilsio zona, tad miegamojo, vonios, prieškambario dekoras santūrus.
Siekiant išsaugoti interjero vientisumą ir virtuvės bei svetainės zonai naudotos natūralios medžiagos – tačiau skirtingai nuo prieblandos zonos čia vyrauja balta spalva. Betoninės lubos pašviesintos, grindims pritaikytos baltos ąžuolinės parketlentės. Nors ir dažytos, jos yra stipriai šukuotos, todėl išsaugo atpažįstamą medienos medžiagiškumą.
Originalus sprendimas
Miegamojo, prieškambario ir vonios zonai dekoruoti interjero autoriai pasirinko klinkerio plytas – ši natūrali medžiaga erdvę užpildo nuo grindų iki lubų, netgi dengia nišas, ir tarsi įauga į ją visiems laikams, tapdama neatsiejama interjero dalimi.
Istorinis kontekstas įkvėpė išryškinti interjere mistišką ir asketišką nuotaiką. Ji jaučiama prieškambaryje, vonioje, miegamajame. Šią nuotaiką prieblandos zonoje kuria ne tik tamsaus kolorito klinkerio plytos, bet ir juodos baldų plokštumos, veidrodžiai, dažytos betoninės lubos. Tokia apdaila veikia raminamai, yra funkcionali ir praktiška.
Visai kitokia – šviesi, monochrominės spalvų paletės sukurta nuotaika dominuoja siaurėjančiame trapecijos formos kambaryje, kur suplanuotos svetainės, virtuvės ir valgomojo zonos. Siekiant sustiprinti erdvės ir lengvumo pojūtį čia sukomponuoti minimalistinio stiliaus baldai: lakoniškų formų pakabinamosios virtuvės spintelės, lengvi staleliai ir kėdės, santūraus dizaino sofa. Pro aukštus langus sklindanti šviesa priverčia suspindėti pilkų, baltų ir juodų atspalvių plokštumas.
Santūraus, lakoniško dizaino baldai skirti pagrindinei interjero koncepcijai – dviejų priešingų nuotaikų dermei – išryškinti.
Vakare nuotaikų skirtumus ištirpdo ir ramiai nuteikia magiška biožidinio ugnis. Šis interjero elementas susieja ir abi zonas: jį malonu stebėti ne tik ilsintis svetainėje, bet ir grimztant į sapnus miegamajame – naujai suprojektuoto buto struktūra leido šią galimybę įgyvendinti.
Istoriškumo pojūtį sustiprina ir namo architektūra: storos sienos, aukšti langai ir lubos.
Pasak architekto Aido Barzdos, įstriža siena padėjo tikslingai padalyti kambarį – virtuvei ir valgomajam atriekta didžiausia erdvės pyrago dalis. Tai prasminga funkciniu požiūriu – čia praleidžiama daugiausia laiko, daugiausia judama ir prasilenkiama. Siekiant vizualiai neapsunkinti erdvės, virtuvės spintelės nesudaro vientiso masyvaus bloko, o tarsi atsitiktinai išmėtytos ant sienos kaip nedidelių elementų pynė. Tačiau funkcionalumo jos neprarado ir yra ganėtinai talpios.
Svetainėje sėdima ir ilsimasi, tad vietos jai skirta mažiau, o atstumas nuo sofos iki sienos paliktas toks, kad būtų malonu jausti židinio šilumą vėsiais vakarais.
Projektuodami apšvietimą architektai siekė jo neakcentuoti. Visose zonose įkomponuoti funkcionalūs, patrauklūs ir praktiški šviestuvai. Visai paslėpti apšvietimo nenorėta – taip išsaugota senamiesčio stilistika: juk čia daug senų ir naujų objektų harmoningai glaudžiasi tuose pačiuose fasaduose ir gatvėse.
Projektuodami vonios kambario interjerą architektai ir čia paisė senamiesčio būstams būdingos stilistikos, todėl tualetas ir dušo zona suprojektuoti dviejose nedidelėse nišose.
Ant ilgiausios sienos įkomponuotas didelis veidrodis, vizualiai padvigubinantis vonios kambario erdvę, o tamsaus kolorito baldai ir plytos kuria vėsos ir ramybės pojūtį.
