Nedidelis (57 kv. m) dviejų kambarių butas išskirtinis tuo, kad architektė Asta Puolienė interjerą suprojektavo į vieną visumą – susiejo svetainės bei miegamojo erdvę ir taip mažame būste sukūrė beribiškumo įspūdį.
Iš kambario, kuriame įrengtos svetainės, virtuvės ir valgomojo zonos, tradiciškai buvo vienos durys į kitą kambarį – miegamąjį. Tokį įprastą išdėstymą architektė pakeitė: suprojektavo dar vienas duris. Abejos išdėstytos simetriškai ir laikomos atidarytos, todėl vizualiai abu kambariai susieti į vieną visumą, tad erdvė atrodo gerokai didesnė. Taip išsaugomas tęstinumas su aplinka: už didelių langų atsiveria gamtos panorama.
Abiejų kambarių interjerą suvienija ir spalvinio sprendimo koncepcija. Astai jau kurį laiką kirbėjo mintis panaudoti be galo gražų povo plunksnos spalvų derinį – jis ir tapo įkvėpimo šaltiniu kuriant interjerą. Kaip ir povo plunksna, didžioji dalis erdvės (kurioje yra svetainė, virtuvė ir valgomasis), nepripildyta spalvų, tarsi nublankusi, vyrauja rusvi, pilkšvi baldų, grindų, kilimo atspalviai, sienų spalva primena padūmavusį šešėlį. Vidurio link – interjere tai yra miegamojo lovos zona – spalvos ryškios, skaidrios ir sodrios, todėl vos įėjus į butą žvilgsnis krypsta tolyn į miegamąjį – kulminacinę ir sodriausią interjero natą. Ten tarsi pamatai švystelint ir visu grožiu išsiskleidžiant povo uodegą…
Rinkdama sienų, baldų, aksesuarų spalvas Asta visur vežiojosi povo plunksną – ir kaip įkvėpimo šaltinį, ir kaip spalvinę priemonę, pagal ją tiksliai derino atspalvius. Ryškūs akcentai – tarsi spalvingi taškai: jie suspindi, bet nesikartoja.
Dvejos durys į miegamąjį suteikia galimybę vaikščioti ratu – tai panaikina įspūdį, kad priekyje – akligatvis, ir judėti galima tik pirmyn atgal. Kita vertus, jei reikia, durys gali būti uždarytos – tada miegamasis tampa privačia erdve.
Prieškambaris spindi drąsiomis, nekasdieniškomis šaltomis spalvomis: architektės nuomone, pasitikdamas ar išlydėdamas jis turi sukurti pakylėtą nuotaiką. Kad vyšninės ir žalios „butelio spalvos“ dryžiais nudažyta siena neatrodytų plokščia, gilumo suteikia siauras, lyg šešėlį metantis mėlynos spalvos ruoželis.
Architektė pataria. Berėmiu veidrodžiu iki pat lubų padengta kolona mažame bute kuria gilumo ir perspektyvos iliuziją. Žvelgiant iš svetainės veidrodyje atsispindi lubos, matyti dryžuotos prieškambario sienos – šie vaizdai sukuria tarsi išplaukiančią, neįrėmintą erdvę. Ji stebina, nes nelabai aišku, kur kas yra.
Virtuvės zona didelė: techniškai buvo neįmanoma jos sumažinti, todėl architektė pasitelkė optinę apgaulę. Pakabinamųjų spintelių durys ir tiksliai po jomis esančios pastatomosios spintelės dekoruotos viena sodresne spalva. Kaip tik tokio dydžio virtuvės baldai būtų kaip tik, todėl jie išskirti ir išryškinti. O šonuose esančios „nereikalingos“ spintelės nudažytos sienų spalva, tad su jomis susilieja ir tarsi pranyksta.
Pasak Astos, pirmasis įspūdis įėjus į butą labai svarbus, o jį lemia tai, ką iškart pamatome. Tai, be abejo, šviestuvas. Jis – išskirtinio dydžio, kad ankštame bute sukurtų didesnės erdvės pojūtį (kaip ir paaukštintos vonios kambario durys ar veidrodinė kolona). O tiksliniam apšvietimui ir nuotaikai vienoje ar kitoje zonoje sukurti naudojami kuo mažiau pastebimi šviestuvai.
Didysis langas dekoruotas keturių atspalvių užuolaidomis. Tafta, išsiskirianti audinio skaidrumu, yra tokios pat spalvos kaip sienos. Tačiau vien ji atrodytų nuobodžiai (nors žiūrint į sienas taip neatrodo, mat ant jų pro langą krinta šviesa, žaidžia daiktų metami šešėliai ir akį traukia paveikslai), todėl užuolaidos papuoštos aksominiu kraštu: nors jo atspalvis toks pats, tačiau skiriasi faktūra – minkšta ir neblizgi. Įspūdį sustiprina ir kelių panašių pastelinių atspalvių juostos.
Tradiciškai virš valgomojo stalo paprastai kabinamas šviestuvas. Šiam interjerui architektė parinko tokį, kuris iš karto prikausto žvilgsnį ir nepranyksta didelio lango fone.
Kambarines gėles, kurių būsto šeimininkė turi išties daug, architektė sugrupavo. Šio sprendimo tikslas buvo atkreipti dėmesį į jų gausą, tačiau neprimarginti interjero spalvomis ir pavieniais augalais, leisti erdvei „kvėpuoti“.
Virtuvės zona erdvi, todėl ji pagyvinta aksesuarais, atspindinčiais metų laikų kaitą. Kai už lango žalia, virtuvėje atsiranda daug geltonos spalvos akcentų. Kai medžiai pagels, čia galės suspindėti baklažaniniai atspalviai.
Rūkytos ąžuolo medienos grindys atitinka spalvinę interjero koncepciją.
Originalus sprendimas! Miegamajame spalvos sutirštėja: lovą įrėminančios sienos ir, svarbiausia, lubos nudažytos sodrių spalvų dryžiais, o kompoziciją užbaigia tinkamos spalvinės gamos kilimas – taip sukuriamas uždaro rato įspūdis, jį sustiprina išsklaidyta šviesa.
Kad atvirame miegamajame nebūtų nejauku lyg įprastame pereinamame kambaryje, lovos zona tarsi įrėminta kitos spalvos rate, todėl čia uždara ir saugu. Šviesos ir šešėlių mirgėjimas sukuria didesnę spalvų įvairovę, ryškiausiai spindi pagalvėlės – juk lovos zona yra interjero pagrindinis akcentas ir gražusis povo plunksnos vidurys!
Ažūriniai pakabinamieji šviestuvai šiek tiek primena paukščio narvelį – ne įkalinantį, o suteikiantį prieglobstį. Dar viena jų paskirtis – pabrėžti kryptį dar tolyn į priekį, iš kur sklinda šviesa.
Miegamasis gan siauras ir ilgas, todėl naktiniams staleliams neatsirado vietos, nes iš abiejų pusių yra išėjimai. Lentynos įvairioms smulkmenoms, knygoms pasidėti įkomponuotos už lovos – galvūgalio konstrukcijoje. Vietoj sieninių šviestuvų įtvirtinti du staliniai, iš vidaus nudažyti čia derančia aukso spalva ir puikiai atliekantys savo funkciją.
Už miegamojo įrengta drabužinė, pro kurios langą sklindanti šviesa taip pat vizualiai praplečia erdvę. Ši nesibaigia miegamojo lovos zona, tarsi nusitęsia toliau, tik nematyti kur. Pasak architektės, iš pradžių buvo kilusi mintis drabužinę nuo miegamojo zonos atskirti vitražais papuoštomis durimis, tačiau sustačius baldus paaiškėjo, kad jos pernelyg užspaustų erdvę.
Lovos galvūgalis atlieka dar vieną svarbią – miegamajame reikalingų daiktų talpyklos – funkciją.
Naujame įrengtame bute nelengva įkomponuoti Astos mėgstamo fusion stiliaus akcentų (tik miegamajame atsirado senas kilimas, kurio raštai puikiai atitiko interjero koloritą). Svetainėje patiestas kilimas itin šiuolaikiškas: sukarpytas gabalais, tada nudažytas ir tik vėliau susiūtas, bet taip jis atrodo gyvenimo matęs.
Drabužinėje sumontuotos dvi talpios sieninės spintos – jų galiniai šonai yra sienų spalvos, atitraukti, tad sukuria antrojo plano užuominą, o pro drabužinės langą krintanti šviesa slysta grindimis ir „apgaubia“ lovą, taip akcentuodama erdvės tęstinumo idėją.
Plytelių spalvinė gama padiktavo ne tik vonios kambario dekoro idėją, bet ir prieškambario spalvų pasirinkimą. Ryškiaspalvės plytelės, iš kurių sudėliota grindų mozaika, pjaustytos rankomis, bet darbas atsipirko, nes banalios paskirties vonios kambarys atrodo išties originaliai. Mozaika padengtas vonios kraštas interjerui suteikia originalumo ir gilesnės perspektyvos. Vonios kambario dekoras daugiausia šešėlinių spalvų, tačiau rėmeliai, vazos, rankšluosčiai pakartoja išskirtinių grindų spalvų ir rašto spalvinę gamą.
Priešais praustuvo zoną suformuota sieninė spinta, kurioje telpa būtina buitinė technika ir spintelė įvairioms smulkmenoms sudėti. Šis racionalus sprendimas padėjo išsaugoti vonios kambario sterilumą ir neapkrauti interjero daiktais. Tiesa, dėl to didžiajame kambaryje atsirado niša, bet nesudarkė interjero – į ją kaip tik jaukiai tilpo sofa.
Į vonios kambarį vedančios durys padarytos aukštesnės, kad sukurtų didesnės erdvės įspūdį. Toks sprendimas tiko patalpai, kurioje yra vienos durys.
Spintelė su praustuvu pakabinta ant sienos, todėl svarbiausias vonios kambario akcentas – grindys – „išsikovojo“ didesnį plotą.
Architektė pataria. Grindų mozaikos raštas neužbaigiamas prie vonios, o dekoruotas ir jos kraštas – tai padėjo sukurti kitokią perspektyvą, ir vonios kambarys dar pailgėjo.
Interjero autorė – architektė Asta Puolienė.
