Šiuolaikinei medinei architektūrai būdinga didelė formų įvairovė, jų gausą ir ypatumus lemia kūrėjų ambicijos rasti naujų medienos taikymo architektūroje būdų. Panagrinėsime naujas morfologines idėjas medinėje architektūroje pagal du ryškesnius aspektus: meninį ir funkcinį.
Meninis aspektas – kai mediena architektūroje taikoma kaip unikalių estetinių savybių medžiaga, priemonė išreikšti kūrinio kompozicines idėjas. Šiuo atveju neretai iš medienos modeliuojama statinių išorė, vidaus erdvės. Taip sudėtingiau formuojami pastatai iš kitų medžiagų, tarsi apvelkami išraiškingesniu, meniškai paveikesniu apdaru. Antrasis aspektas – funkcinis, kai mediena statinyje yra ne tik estetiškai patrauklus paviršius, bet ir materija, leidžianti kurti įvairias architektūrines formas, turinčias tam tikrais medienos taikymo būdais išgautų savybių. Tokio pobūdžio statiniuose mediniai elementai dažniausiai yra ir svarbi pastato konstrukcija.
Šiame straipsnje kalbėsime apie šiuolaikinės medinės architektūros objektus, išsiskiriančius raiškiu meniniu aspektu ir kuriems yra svarbus medinio statinio paviršiaus vizualus suvokimas. Nūdienos eksterjeruose ir interjeruose regimos šios pagrindinės medienos būties formos, savotiškos estetinės idėjos: a) medinis paviršius kūrinyje yra plokštuma, b) mediniai paviršiai sudaro trimatį kūną, c) mediniai elementai komponuojami į ažūrinę struktūrą.
Plokštumomis sąlygiškai galime vadinti tokius medinio paviršiaus pavidalus, kuriems būdingas vyraujantis kompozicijos dvimatiškumas. Tokius medinius paviršius savo ruožtu pagal pobūdį bendroje kompozicijoje galima skirti į akcentuotus ir fragmentinius. Akcentuota medinė plokštuma erdvėje yra tam tikru būdu orientuota, lygi ar modeliuota, geriausiai apžvelgiama iš vienos pusės ir turi svarbią estetinę reikšmę. Tarp pasaulio architektūros pavyzdžių, atskleidžiančių įvairias medinių plokštumų modeliavimo ir orientavimo erdvėje galimybes, galima minėti Vinaroso vietovėje, Ispanijoje, uolėtame pajūrio paplūdimyje, ant sustiprinto betono pagrindo įrengtas šešiakampes balamedžių platformas, sudarančias įvairių matmenų salas (Fernandes-Galiano 2009). Šešiakampių platformų, suprojektuotų „Guallart Architects“, elementai kiekvienoje saloje išryškinami lentų apkalo grafika ir kai kur iš terasos plokštumos „iškeltomis“ šešiakampėmis piramidėmis (1 pav.). Kampuota medinių terasų forma vizualiniu aštriabriauniškumu dera uolėtame kraštovaizdyje ir tampa patogia zona ilsėtis prie jūros.
Medinės plokštumos kaip svarbus, o kartais ir pagrindinis meninis akcentas taikomos kai kurių pastatų eksterjeruose ir interjeruose. Tarp kol kas Lietuvoje analogų neturinčių pavyzdžių iš kitų šalių galima paminėti sudėtingų plastiškų formų plokštumas, suformuotas iš kompiuteriais valdomais įrenginiais pjautos medienos. Vienas įdomiausių šiai statinių grupei priskirtinų pastatų – architektų biuro „Snohetta“ suprojektuotas informacijos ir stebėjimo paviljonas, esantis Norvegijoje, prie Dovrefjelio plokščiakalnio (2 pav.). Paprasto, asketiško, stačiakampio formos pastato su stiklo ir plieno fasadais pagrindinis akcentas – šiuolaikine medienos apdirbimo technika suformuota reljefinė medinė siena, per vitrinas gerai matoma ir iš aplinkos (Snohetta 2011). Topografiškos medinio paviršiaus įdubos ir iškilimai dera su Norvegijos kalnų peizažu, o šiurkštoka faktūra ir rusva medienos spalva kuria patikimo ir šilto prieglobsčio įspūdį.
Galima teigti, kad pastarųjų metų šiuolaikinių pastatų architektūroje populiarios fragmentinės medienos plokštumos. Tai medžio plokštumomis dengtos pastatų eksterjero ar interjero dalys, sukomponuotos kaip kito medžiagiškumo tūrio visumos dalis. Tokie mediena dengti fragmentai gali jungtis skirtingos orientacijos pastato fasaduose kaip plokštumos ar sudaryti trimačių medinių kūnų dalis bei jų užuominas, sujungtas su kitos medžiagos bendrąja forma.
Dalį medinių paviršių statinių kompozicijose vizualiai galima suvokti kaip sudarančius trimatį kūną. Tarp šių architektūrinių formų savo ruožtu sąlygiškai atskirtinos geometriškai racionalios ir plastiškos apimtinės formos. Pastarosios kuriamos kaip atskiri mediniai statiniai arba jungiamos su kito medžiagiškumo tūriais į bendrą pastato kompoziciją.
Geometrinis racionalumas visų pirmiausia būdingas utilitarios paskirties nedideliems pastatams. Vis dėlto kaip tik mažas mastelis neretai yra aplinkybė, verčianti šių pastatų kūrėjus pasirinkti raiškią formą bei ypač atidžiai įvertinti detalių vietą ir santykį visumos sandaroje. Medis šių pastatų architektūroje yra ne tik formai „paklusni“ medžiaga, jis dar ir papildo santūrią, lakonišką objekto kompoziciją medžiaginiu tekstūriškumu ir faktūriškumu, leidžiančiu įtaigiau suvokti kūrinį. Kad „paprasta“ – tai nebūtinai „prasta“, byloja danų architektų grupės „Dorte Mandrup Arkitekter“ sukurtas namas-kabina (kaip matome pagrindinėje nuotraukoje). Šis gamykloje pagamintas pastatas yra 10 m² ploto, jo viduje yra darbo ir poilsio zonos. Vertikali dailylenčių apdaila statinio eksterjere pasirinkta kaip labiausiai deranti prie numanomos gamtinės aplinkos (Saieh 2008). Siauros, ilgos dailylentės – tašeliai – atitinka nedidelį pastato dydį, jų grafika dera su subtilia bendrosios formos tektonika. Taip sukuriamas lyg iš vientiso medžio masyvo suformuoto tūrio įvaizdis. Medis šiuo atveju tampa menine priemone, leidžiančia pastato stebėtojui identifikuoti gyvenamąją paskirtį, išvengiant asociacijų su kitais infrastruktūros objektais.
Dauguma architektų išbando savo jėgas projektuodami mažaaukščius gyvenamuosius namus. Tarp gausių šių objektų pavyzdžių šalia įprasto supratimo, jog medinis namas lygu tradicinės, rentininės ar panašios architektūros statinys, yra ir įdomių šiuolaikinės, naujos formos paieškų. Siekiant naujumo, savo prigimtimi racionalios stačiakampės, tiesiabriaunės geometrijos formos įvairiai transformuojamos siekiant raiškesnės vizualinės ekspresijos, dinamiškumo. Medžiu dengti pavidalai švelnina, jaukina tokios architektūros kuriamą neretai netikėtą, technicistinį ar grėsmingą įspūdį. Kartu medis sukuria meninę įtampą, atsirandančią dėl kontrasto tarp naujai atrodančios formos ir jos medžiaginio įprastumo. Tarp didesnio tūrio statinių, kuriuose medienos paviršiai humanizuoja drąsius formos sumanymus, galima minėti masyviu mediniu pavidalu išsiskiriantį vaikų darželio pastatą Osle (4 pav.). „Reiulf Ramstad Architects“ gana nedideliam visuomeninio pastato tūriui suteikė dinamišką laužytą formą, kurios gyvybingumą fasaduose papildo medžio lentų apdailos spalviškai netolygus optinis mirguliavimas. Medinis apvalkalas formuoja pastato įvaizdžio organiškumą, draugiškumą žmogui ir paneigia vizualines sąsajas su fortifikacine architektūra.
Vienas požymių, jungiančių dalį trimačių apimtinių šiuolaikinių medinės architektūros objektų, yra jų formos plastiškumas. Mediena – tinkama medžiaga formuoti kreivų linijų, banguojantiems, besisukantiems, apvaliems paviršiams ir kampams. Iš medienos sumodeliuota plastiška forma neretai siekiama kūriniui suteikti asociatyvumo su kitais gamtos ar žmogaus sukurtais objektais. Tarp įdomių medinių plastiškos pagrindinės tūrio formos visuomeninės paskirties pastatų yra suomių architektų biuro „K2S Architects“ suprojektuotas apvalios formos medinis koplyčios pastatas Helsinkyje. Aikštėje, supamoje aukštų mūro ir stiklo statinių, naujojo maldos pastato iš medžio suformuotas apvalainas pavidalas tapo ryškiu akcentu, paįvairinančiu ir sušildančiu kontekstą (5 pav.).
Medžiu dengti tūriai šiuolaikinėje architektūroje gali sudaryti kompoziciją su kito medžiagiškumo trimatėmis apimtinėmis formomis. Tokiuose kūriniuose paprastai galima aiškiai matyti trimatį medienos paviršių turinčias ir kita apdailos medžiaga dengtas formas, nustatyti jų tarpusavio santykį kaip susikirtimą ar jungtį. Tarp įdomesnių objektų pavyzdžių minėtinas grupės „MVRDV“ daugiabutis gyvenamasis namas Amsterdame (6 pav.). Pastarojo architektūroje iš pažiūros nuobodus vertikalus stiklinis daugiabučio tūris komponuojamas su išraiškingais mediniais erkeriais. Jungiant skirtingą medžiagiškumą ir orientaciją erdvėje turinčias pastato dalis, išryškinamas dinamiškas, kontrastingas formos sumanymas. Konsolės tipo erkerių medžio apdaila neutralizuoja gyvenamojo namo eksterjere retai pageidaujamą antitektoniškumo ir technokratiškumo nuotaiką.
Nūdienos architektūros įvairovė pateikia ir tokių objektų, kurių medinėms formoms būdingas ažūrinis struktūriškumas. Tokie erdviniai mediniai pavidalai architektūroje neretai naudojami kaip savotiškas apvalkalas. Vienas būdingesnių ir įprastesnių tokių sprendimų yra fasadų dengimas įvairiomis žaliuzėmis. Pasaulio šiuolaikinėje architektūroje struktūriškos, ažūrinės medinės formos yra ir deklaratyvi kultūringesnės, meniškesnės, atraktyvesnės aplinkos kūrimo priemonė. Įmonės „AL_A“ kūrėjų priešais muziejaus įėjimą Londone 2011 m. iš 500 amerikietiško ąžuolo elementų sukonstruota instaliacija „Medinė banga“ yra įspūdingas 12,5 m aukščio kūrinys, sukurtas pasitelkiant šiuolaikinės medinės architektūros estetines galimybes ir jos dermės su istoriniu kontekstu suvokimą (Priest 2011). Ornamentiška banguojančių medinių gijų struktūra nuo aikštės grindinio priešais pastatą pratęsiama virš laiptų įėjimo link, taip jį tarsi įrėminant. Ši daugiaplanė, plastiška medinė banga savo detalių dinamiškumu, forma ir masteliu siejasi su istorinio mūrinio pastato bareljefais bei puošybos išraiška (7 pav.).
Kalbant apie šiuolaikinę architektūrą ir medienos paviršių meninio taikymo būdus, atskirai reikia paminėti vidines pastatų erdves – interjerus. Vyraujanti medžio apdaila pastatų viduje daliai visuomenės asocijuojasi su tradicine architektūra. Galima pastebėti, kad pagal paplitusį supratimą mediena interjere visų pirma dažnai taikoma įprastais tradiciniais, neretai stilizuotais principais: medžiu dengiamos grindys, sienos ir lubos, retai kada bandoma ieškoti naujų erdvės formavimo medžio paviršiais sprendimų. Vis dėlto ir čia galima rasti itin poetiškų ir meniškai išraiškingų idėjų realizacijų. Savotiška tendencija galima laikyti architektų siekį susieti pastato eksterjero ir interjero estetiką. Tiesiogiai tai įgyvendinama eksterjere esančius medžio paviršius „įleidžiant“ į interjerą. Kardifo įlankoje 2006 m. pastatytame Velso asamblėjos pastate, architekto Richardo Rogerso sumanymu, stogo forma primena raibuliuojantį vandens telkinį. Plastiška medinė stogo apdailos forma eksterjere pratęsiama į pastato interjerą ir taip papildo jį banguotomis lubomis ir kolonomis (8 pav.).
Pastato formos ypatumai, išreikšti eksterjere kitomis medžiagomis, gali būti atkartoti interjere mediniais paviršiais. Tokia meninės raiškos eksterjero ir interjero vienovė būdinga Zahos Hadid projektuotam Gaidaro Alijevo kultūros centrui Baku mieste. Architektės sumanyta išraiškinga plastiška pastato formos kompozicija „išauga“ iš aplinkinio landšafto linijų. Žemės izohipsių vingiai ir bangos paryškinami ne tik išoriniame siluete, bet pratęsiami ir vidaus erdvėse. Sudėtingos geometrijos statinio eksterjere ir dalyje interjero vyrauja metalo, betono, stiklo paviršiai, tačiau pagrindinės salės apdailai pasirinktos medžio plokštės. Iš kompiuteriu valdomais įrengimais pjaunamų medinių detalių jungiama unikali skulptūriškų klosčių salės erdvė, sukurianti nuolatinio paviršių „tekėjimo“ trimis erdvės dimensijomis įspūdį (9 pav.) (Hadid 2011).
Mediena – itin paklusni medžiaga, leidžianti įkūnyti pačias įvairiausias menines architektų idėjas. Taikant medį, galima ne tik didelė formodaros įvairovė, leidžianti sukurti išraiškingus, estetiškai patrauklius bei atraktyvius fizinius pavidalus, bet taip pat ir galimybė pasiekti kuriamų objektų humanišką, kontekstualų, tvarų santykį su aplinka, užkoduoti architektūroje gilesnes semantines, literatūrines prasmes.
