Kai gamta už lango vis dar šykšti spalvų, o akys pavargusios nuo žiemos monotonijos, tikrąjį namų jaukumą tenka „nusilipdyti“ patiems – kartais netgi tiesiogine to žodžio prasme. Vasarį namai tampa pagrindine užuovėja, o mes instinktyviai ieškome šilto, tikro ir natūralaus pajūčio juose. Šio mėnesio ManoNamai viešnia, alytiškė keramikė Vita Sakavičiūtė, prekės ženklo „Vi.keramika“ įkūrėja, kviečia į indus ir namų dekorą žvelgti ne kaip į neliečiamus eksponatus, o kaip į gyvą kasdienybės dalį. Rankų darbo keramika Vitai – tai ne tik amatas, bet ir būdas į namus parnešti dalelę tikro, apčiuopiamo gyvenimo.
Tobulai lygios lėkštės ir sterilus, žurnalinis minimalizmas pamažu užleidžia vietą žavingoms klaidoms. Interjero pasauliui vis garsiau kalbant apie grįžimą prie tikrų, pamatinių, laiko patikrintų dalykų, suprantame – namai, kuriuose nėra nė vieno rankomis sukurto daikto, dažnai atrodo bejausmiai. Vita drąsiai laužo standartus: ji neria į nenuspėjamą japoniškos Raku keramikos techniką, kurioje ugnis ir dūmai diktuoja galutinį rezultatą. Nelygumas čia nėra brokas – tai unikalus charakteris, siela.
Kalbamės ne tik apie kantrybės reikalaujantį kūrybinį procesą, bet ir apie emocinę molio galią, grublėtų ir nelygių dirbinių pritaikymą šiuolaikiniame interjere, 2026-ųjų tendencijas ir apie drąsą gyventi čia ir dabar – be baimės suklysti.
Taip pat skaitykite:
Vita, trumpai papasakok apie save. Kas slepiasi už „Vi.keramika“?
Čia slepiasi mano vardas – Vita. Keramika man yra ne tik amatas, bet ir būdas kurti, nurimti ir pasakoti istorijas per molį. Tai veikla, kurią nuoširdžiai myliu ir kuri leidžia išreikšti save. Esu linksma, šilta, nemokanti pykti asmenybė – tikiu, kad geri jausmai persiduoda ir mano kuriamiems darbams. Kiekvienas gaminys gimsta iš rankų, širdies ir noro į namus atnešti jaukumo, paprastumo ir tikrumo.
Kada ir kaip į tavo gyvenimą atėjo keramika?
Keramika į mano gyvenimą atėjo beveik prieš 8 metus, kai grįžau gyventi į gimtąjį miestą – Alytų. Būtent tuomet atėjau dirbti į Dailiųjų amatų mokyklą, kur pirmą kartą ir susipažinau su moliu. Ši pažintis netikėtai tapo labai artima – iš smalsumo ji peraugo į meilę amatui, kuris iki šiol lydi mane kasdien.
Daugelis menininkų turi savo „vizitinę kortelę“. Pastaruoju metu tu itin domiesi Raku technika. Kas tai yra ir kuo ji skiriasi nuo įprastos keramikos?
Taip, šiuo metu bandau susidraugauti su Raku – tradicine japonų technika. Ji mane žavi tuo, kad rezultatas niekada nėra visiškai nuspėjamas. Darbai degami labai greitai, iš karto iškeliami iš karštos krosnies ir dedami į organinių medžiagų šaltinius – dūmus, žievę, drožles ar pelenus. Šis ekstremalus procesas sukuria spontaniškas, netikėtas spalvų ir tekstūrų kombinacijas, todėl kiekvienas kūrinys tampa visiškai unikalus.
Vienas įdomiausių, bet ir sudėtingiausių aspektų – daug gaminių degimo metu neišgyvena. Dėl greito temperatūrų pokyčio ar kontakto su organinėmis medžiagomis, kai kurie darbai lūžta, deformuojasi ar kitaip sugenda. Tačiau būtent tai daro Raku keramiką tokią gyvą – net pats netikėčiausias rezultatas gali tapti gražiu ir vertingu kūriniu.
Raku man įdomus ir tuo, kad leidžia drąsiai eksperimentuoti, nebijoti klaidų – kiekvienas indas ar dekoracija tampa nepakartojama istorija, kurios negali pakartoti nei gamykla, nei standartinė technika.
Savo keramikos studijoje turi ir specialiųjų poreikių mokinių grupę. Kaip molis veikia žmogų emociškai?
Dirbant su moliu ryškiai atsiskleidžia molio poveikis žmogaus emocinei būsenai. Molis veikia raminančiai, padeda susikaupti, išlaisvina emocijas ir leidžia saugiai jas išreikšti. Lipdymas suteikia stabilumo jausmą, stiprina pasitikėjimą savimi ir leidžia patirti kūrybos džiaugsmą be spaudimo siekti tobulo rezultato.
Ką tau svarbu papasakoti pasauliui per savo gaminius?
Kurdama siekiu suderinti funkcionalumą, emociją ir estetiką. Man svarbu, kad mano darbai taptų subtiliomis namų interjero detalėmis – tyliais akcentais, kurie kuria jaukumą ir ramybę. „Vi.keramika“ gaminiai gimsta galvojant apie namus kaip saugią, gyvą erdvę, kurioje kiekvienas daiktas turi savo vietą ir nuotaiką. Tikiu, kad per paprastumą, natūralias formas ir rankų darbą galima perduoti šilumą bei autentišką namų jausmą.
Šiek tiek apie patį procesą: kaip gimsta tavo kūriniai? Nuo idėjos iki glazūruoto puodelio ant stalo.
Šiais metais sau pažadėjau prieš imdama molį pirmiausia idėjas „išgyventi“ popieriaus lape, todėl kūrybos kelias prasideda nuo eskizų. Tik po to į rankas patenka molis ir prasideda lipdymas. Keramikos procesas gana ilgas ir reikalaujantis kantrybės: nulipdyti darbai paliekami džiūti, vėliau keliauja į krosnį pirmajam degimui.
Išdegti kūriniai yra nuplaunami vandeniu, dar kartą džiovinami, ir tik tada ateina glazūravimo etapas. Čia jau galiu šiek tiek pašmaikštauti – glazūravimas tikrai nėra mano mėgstamiausia proceso dalis. Jei reikėtų rinktis vieną darbą, be jokių abejonių kiekvieną dieną rinkčiausi lipdymą, nes būtent tada gimsta didžiausias kūrybos džiaugsmas.
Koks yra didžiausias iššūkis dirbant su moliu?
Tenka susidurti su kantrybės išbandymais. Ne viskas pavyksta iš karto – molis gali slysti, trūkti ar keistai pasisukti, todėl reikia nuolat prisitaikyti ir ieškoti sprendimų. O jei atrodo, kad viską padarei tobulai, krosnis visada primena, kokia yra tikroji realybė (juokiasi). Kartais pats didžiausias iššūkis – nepamiršti džiaugtis procesu, o ne tik siekti tobulo rezultato.
O kas šiame procese labiausiai džiugina?
Labiausiai džiugina nauji eksperimentai, kurie pasiteisina šimtu procentų. Toks momentas – lyg maža šventė kūrybos erdvėje: idėja, eskizas, molis… ir galiausiai rezultatas, kuris tiksliai atitinka viziją. Tai suteikia energijos, motyvacijos ir primena, kodėl keramika man tapo tokiu mylimu amatu. O dar smagiausia, kai šie kūriniai randa savo vietą namuose – tyliai prisideda prie jaukumo ir to, kad erdvė taptų tikrais namais.
Vasaris – vis dar tas laikas, kai namuose norisi šilumos. Kaip patartumėte pagyvinti namų interjerą?
Šaltuoju metų laiku namams ypač norisi jaukumo, šilumos ir gyvybės. Vienas paprasčiausių būdų – įnešti mažų detalių, kurios džiugina akį ir ranką: keramikiniai gaminiai, medžio ar natūralių audinių akcentai, švelnūs tekstilės elementai. Net nedidelė interjero detalė gali pakeisti nuotaiką – suteikti šilumos, pagyvinti stalą ar lentyną, priminti apie kūrybą ir rankų darbą. Man patinka, kai keramikos kūriniai tampa tokiomis mažomis istorijomis, kurios tyliai kuria namus.
Vienas dažniausių stabdžių perkant rankų darbo keramiką – baimė ją naudoti kasdien. Padėkite tašką diskusijose: ar keramikiniai rankų darbo indai tinka indaplovėmis ir mikrobanginėms?
Naudoti rankų darbo gaminius, netgi sakyčiau, privalu kasdien – kada, jei ne dabar, gyvensime (šypsosi). Valgyti, gerti, skaniai, gražiai ir sočiai – tam naudojame savo indus.
Dėl indaplovės ir mikrobangų krosnelės – iš esmės taip, galima, bet reikia atsižvelgti į plovimo ir šildymo ciklus. Be to, visada verta pasidomėti prieš perkant, nes ne visos glazūros vienodai mėgsta indaplovę ar mikrobanges. O jei klaustumėte manęs – aš pati jų nenaudoju. Rankų darbus norisi plauti rankomis, o maistą – valgyti iškart pagamintą.
Daugelis bijo suklysti derindami indus. Kaip moderniame ar minimalistiniame interjere įkomponuoti autentišką, grublėtą molinį indą, kad jis neatrodytų kaip svetimkūnis?
Rankų darbo, grublėti molio indai minimalistinėje erdvėje gali tapti šiltu ir natūraliu akcentu. Svarbu derinti juos su neutraliomis spalvomis, lygiomis tekstūromis ir natūraliomis medžiagomis – medžiu, linu, žaluma. Geriausia palikti indą atskirai arba komponuoti kaip vizualinį tašką, kad papildytų interjerą, o ne konkuruotų su juo. Tokiu būdu autentiški gaminiai tampa harmoninga ir jaukia erdvės dalimi.
Stebint socialinius tinklus ir interjero parodas lengva pastebėti, kad idealiai lygūs paviršiai užleidžia vietą netobulumui. Ką prognozuojate 2026-iesiems: kokios glazūros spalvos ir tekstūros dominuos ant stilingiausių Lietuvos stalų?
2026‑aisiais interjero ir keramikos tendencijos juda nuo sterilaus minimalizmo link šiltesnės, žmogaus rankų apčiuopiamos estetikos. Ant stilingiausių stalų vis dažniau matysime žemiškas, natūralias spalvas – smėlio, terakotos, rudų ir karamelės tonų paletes, minkštus žalius ar net gilias, sodrias mėlynes, kurios suteikia gylio ir šilumos. Tokios spalvos lengvai dera su medžio ar lino detalėmis, todėl rankų darbo keraminiai indai labai harmoningai papildo interjerą.
