Vonios gyvatukai, taisyklingai vadinami vonios kambario radiatoriais ar rankšluosčių džiovintuvais, yra nepamainomas įtaisas žiemos metu. Ant jo ne tik galima džiovinti audinius, tačiau jis taip pat suteikia papildomo komforto vonios kambaryje. Įprastai gyvatukai būna tarsi nematomas akcentas – kol jie atlieka savo funkciją, viskas yra paprasta, tačiau atėjus laikui jį pakeisti, susiduriama su netikėtu klausimu – į ką atkreipti dėmesį? Į šiuos klausimus atsako ekspertai.
Nors gyvatukų įvairovė yra didelė, tačiau jų pasirinkimas nėra toks sudėtingas, kaip kai kurių kitų buities įrenginių. Gyvatuko forma paprastai pasirenkama tik dėl estetinio vaizdo, tačiau renkantis daugiau dėmesio reikėtų skirti praktiškumui.
Medžiaga. Gyvatukai gaminami iš plieno, nerūdijančio plieno, vario. „Populiariausi ir pigiausi yra plieniniai gyvatukai, tačiau jie gali būti naudojami tik uždarose šildymo sistemose arba montuojami atskirai su elektriniu tenu. Šis pasirinkimas yra idealus naujos statybos daugiabučiuose ar nuosavuose namuose, kuriuose nėra recirkuliacinės sistemos. senesnės statybos daugiabučiuose didžioji dalis sistemų yra būtent tokios. Paprastą plieninį gyvatuką prijungus prie recirkuliacinės karšto vandens sistemos, jis atlaikys vos 3-5 mėnesius. Ploniausiose sujungimo vietose labai greitai atsiranda korozijos židiniai ir gyvatukas prarūdija – į kambarį pradeda bėgti vanduo. Laiku to nepastebėjus pasekmės gali būti labai liūdnos“, – pasakoja Gediminas Zutelis, „Namams24.lt“ atstovas.
Senuose daugiabučiuose tinkamiausi yra gyvatukai iš nerūdijančio plieno. Jie yra atsparūs korozijai, todėl gali būti jungiami į recirkuliacinę sistemą. Tačiau iš nerūdijančio plieno gaminami kopetėlių formos gyvatukai nėra atsparūs korozijai, kadangi nerūdijantis plienas vamzdžių sujungimo vietose pradeda rūdyti dėl suvirinimo proceso metu vykstančių cheminių reakcijų.
„Tokiu atveju, norint kopetėlių formos gyvatuko reikėtų rinktis varinį arba žalvarinį gyvatuką. Jie žinoma yra brangesni – tačiau tuomet nekils jokių problemų ekspoatacijos metu. Vienas niuansas – variniai gyvatukai negali būti tiesiogiai jungiami su plieniniais vamzdžiais, kadangi sujungimo vietoje gali prasidėti plieno korozija“, – teigia pašnekovas.
Renkantis gyvatuka taip pat reikėtu atkreipti dėmesi į praktiškumą, dizainą, kainą ir galingumą. „Populiariausias klientų pasirinkimas – šiek tiek lenktos kopetėlės. Keičiant gyvatuką sename daugiabutyje, klientai dažniausiai renkasi seno tipo S formos gyvatukus, kadangi tokie gyvatukai dažniausiai gaminami iš nerūdijančio plieno ir būna tinkami recirkuliacinei linijai. Todėl jie pareikalauja mažiausiai islaidų, kadangi sistemos nereikia perdaryti, taip pat jie pasižymi ir nedidele kaina. Yra ir labai prabangių gyvatukų, nors tiksliau juos būtų galima vadinti dekoratyviniais radiatoriais. Tokie radiatoriai nadojami kaip vonios kambario akcentai, jie atlieka šildymo bei džiovinimo funkcikas, kainos gali siekti iki 10 000Lt ir daugiau“, – pasakoja „UAB Vilpra“ atstovas Vilmantas Balaišis .
Renkantis gyvatuką vienas iš svarbesnių kriterijų yra jo galingumas – kiek šilumos jis galės atiduoti į aplinką. „S formos gyvatukai paprastai būna nedidelio galingumo, turi mažai vietos rankšluosčių bei drabužių džiovinimui. Kopetėlių formos gyvatukas jau gali tarnauti ne tik kaip rankšluosčių džiovintuvas, bet ir gali sušildyti nedidelę patalpą taip pat prie jų galima tvirtinti įvairias lentynėles ar kabliukus“,- pasakoja G. Zutelis.
Pašnekovo teigimu, ypatingai daug dėmesio skirti kilmės šaliai neverta, geriau rinktis patikimą, gerai rinkoje žinomą gamintoją. Neverta pirkti pigiausio gyvatuko, geriau pasirinkti patikimą ir kokybišką gaminį, kuris ilgai tarnautų ir nekeltų rūpesčių ateityje.
Kombinuotas gyvatukas geras sprendimas tuo atveju, jeigu jį galima įjungti į šildymo sistemą. „Elektrinis tenas įjungiamas tik nešildymo sezono metu, o visą žiemą jis šyla nuo bendros šildymo sistemos. Tačiau kombinuotas gyvatukas nebus efektyvus turint žemos temperatūros grindinio šildymo sistemą, kai naudojamas šilumos siurblys ar kondensacinis dujinis katilas. Tokioje sistemoje vandens temperatūra neviršija 30-35 laipsnių šilumos – to pilnai užtenka grindiniam šildymui, bet tiek įšilęs gyvatukas atrodys vėsus ir neduos jokios naudos. Esant tokiai sistemai, efektyviau yra įsirengti paprastą elektrinį gyvatuką, o rekonstravus šildymo sistemą – kombinuotą gyvatuką tiesiog atjungti nuo sistemos, kad jis veiktų tik kaip elektrinis“, – patirtimi dalijasi G. Zutelis.
Naudojant kombinuoto šildymo gyvatukus, dažniausiai kaitinimo elementai būna su termoreguliatoriumi – pasiekus norimą temperatūrą, kaitinimo elementas išsijungia. „Kaitinimo elementai gali būti programuojami, su laiko žymekliu ir turėti greitojo įšilimo funkciją. Priklausomai nuo gyvatuko dydžio ir norimo įšilimo greičio, kaitinimo elementai gali būti 300, 600 ar 900 W galingumo.
Jei nėra galimybių, galima naudoti tik elektrinius gyvatukus. Jie būna iš karto paruošti naudoti, reikia tik pakabinti ant sienos ir įjungti į elektros lizdą“, – pasakoja V. Balaišis.
Kadangi gyvatukas yra vienas iš tų buities įtaisų, kuris perkamas kartą ar du kartus per gyvenimą, žmonės nėra labai linkę sekti naujų tendencijų – atėjus laikui renkamasi iš to, kas tuo metu egzistuoja. Vis dėlto gamintojai vietoje nestovi ir stengiasi pasiūlyti įvairių naujų sprendimų.
„Lyginant senus, prieš dešimtmečius gamintus ir dabartinius gyvatukus, atsirado labai daug dizaino įvairovės, naujų formų bei spalvų. Taupymo prasme, gyvatukai gaminami iš ženkliai plonesnio plieno. Senuosiuose daugiabučiuose sumontuoti juodo metalo S formos gyvatukai tarnauja iki šiol, nes jų sienelės buvo pagamintos iš storasienio metalo. Jie veikia, nors ir yra įmontuotas į recirkuliacinę liniją. Taip sumontavus dabartinius juodo metalo gyvatukus, jie tarnautų tik kelis mėnesius“, – naujoves vardija V. Balaišis.
Montavimas. Montavimą geriausia patikėti profesionalams. Gyvenant daugiabutyje administracinio darbo teks atlikti ir pačiam savininkui. „Savininkas, pageidaujantis atlikti prijungtų prie šilumos perdavimo tinklų sistemos remontą, nekeičiant remontuojamos sistemos šilumos galios arba jos prijungimo schemos, privalo informuoti prižiūrėtoją apie darbų apimtis ir jiems atlikti numatytą laiką. Taigi jeigu standartiniame daugiabutyje sumontuotas vamzdinis S tipo gyvatukas, jį reikėtų keisti į tokio pat tipo šiuolaikinį vamzdinį gyvatuką. Sumontavus kopetėlių tipo gyvatuką dažniausiai būna neišlaikoma prijungimo schema bei padidinamas šildomo paviršiaus plotas, todėl atlikus tokį keitimą būna nusižengiama pastato projektiniams sprendiniams“, – pasakoja Andrius Šimanskas, UAB mano Būstas specialistas.
Gyvenantiems senuose daugiabučiuose reikėtų būti atsargiems, kad nenukentėtų nuo nesąžiningų kaimynų. „Montuojant gyvatuką sename daugiabutyje, reikėtų atkreipti dėmesį, kad stove nebūtų elektros srovių. Taip nutinka, kai kaimynai nelegaliai prijungia skalbimo mašinų, ar kitų elektrinių prietaisų įžeminimus prie vandentiekio stovų“, – pasakoja V. Balaišis.
Ilgaamžiškumas ir priežiūra. Gyvatukams, kaip ir paprastiems radiatoriams, nėra nustatytų reikalavimų dėl jų tarnavimo laiko bei pakeitimo naujais. „Paprastai jie keičiami darant remontą – pagal poreikį pasirenkamas didesnio ar mažesnio galingumo, o taip pat pageidaujamo dizaino gyvatukas. Ypatinga priežiūra gyvatukams nėra reikalinga. Jeigu jie tinkamai parinkti ir sumontuoti – tarnauja kelis dešimtmečius. Atkreipti dėmesį reikėtų nebent pažeidus apsauginį dažų sluoksnį, kadangi gyvatukai naudojami drėgnose patalpose, tad gali pradėti rūdyti. Tokias pažeistas vietas reikėtų uždažyti“, – patarimais dalijasi G. Zutelis.
