Kalbintas inžinierius, sertifikuotas pasyviųjų namų konsultantas Karolis Tuinyla atskleidžia griežtėjančius patalpų vėdinimo reikalavimus, naujus sprendimus ir pasaulines tendencijas.
Išmaniųjų technologijų įtaka
Vėdinimo sistema parenkama pagal kiekvienos pramonės šakos specifiką. Pavyzdžiui, dažymo pramonėje labai svarbu drėkinti orą, chemijos pramonėje – šalinti ir valyti užterštą orą. Apdirbamojoje pramonėje, siekiant užtikrinti higienos normas ir oro kokybę darbuotojams, reikalinga įranga, tiekianti gryną orą. Pramonėje vėdinimas padeda užtikrinti gamybos proceso sklandumą: pašalinti užterštą orą, atvėsinti įrenginius ir gaminius, užtikrinti tam tikras oro sąlygas sandėliuojant gaminius ir žaliavas. Vėdinimo sistemos reikalingos ir dėl gryno oro, kad žmonės galėtų produktyviai dirbti.
Pasak K. Tuinylos, anksčiau dažniausiai būdavo sukuriamas techninis vėdinimo sistemos projektas, apskaičiuojama, kiek oro reikia paduoti ir ištraukti iš gamybinės patalpos ar cecho. Pagal techninį projektą vėdinimo sistemų montuotojai įrengdavo ortakių bei vėdinimo įrangą ir palikdavo ją veikti projektiniu režimu. Vėdinimas nebuvo pernelyg automatizuotas, o visos sistemos efektyvumas labiausiai priklausydavo nuo gamyklos ūkvedžio ar kito už vidaus įrenginius atsakingo žmogaus. Inžinieriaus nuomone, tokia praktika bloga, nes sistemos efektyvumą tiesiogiai lemia konkretaus žmogaus kompetencija ir suvokimas. Pastaruoju metu į pramoninį vėdinimą jau braunasi išmaniosios technologijos.
Daugėja automatikos komponentų
Gamyklose montuojamos vėdinimo sistemos turi vis daugiau automatikos komponentų. Anksčiau dideliam gamybiniam pastatui būdavo skiriamas vienas didelis ventiliacijos agregatas. Pavyzdžiui, mažinant centrinio ventiliacijos agregato darbo našumą, vėdinimo intensyvumas tolygiai mažėja visame dideliame pastate, o tai nėra efektyvu. Dabar vyrauja tokia tendencija, kad kiekviena pastato zona turi savo oro kokybės jutiklį (atsižvelgiant į gamybos ir veiklos pobūdį, gali būti stebimas CO2, NH3, CO santykinis drėgnis ir kiti parametrai), kuris informaciją apie oro kokybę siunčia į centrinį automatikos bloką, o iš jo signalas keliauja į motorizuotą sklendę, reguliuojančią konkrečią patalpą, ir tik tai patalpai (bet ne visam pastatui) pagal poreikį sumažinamas ar padidinamas tiekiamo arba ištraukiamo oro kiekis. Toks automatizavimas leidžia sutaupyti energijos. „Kiekvienoje gamykloje gamybos intensyvumas skiriasi. Projektuojant dažniausiai skaičiuojama, kaip 100 % patenkinti visus žmonių ar technologinių procesų poreikius. Tarkime, projektinis pastato šviežio oro poreikis yra 50 000 m3/val., o realus vidutinis oro poreikis – 35 000 m3/val. Pasitelkus automatikos ir jutiklių komponentus, gali pavykti gamybines patalpas vėdinti pagal realų poreikį, o ne pagal projektą. Tokiu atveju sutaupoma vidutiniškai 15 000 kub.m. oro. Oras yra nemokamas, tačiau už jam sušildyti būtiną energiją reikia mokėti. Taip gamykla per mėnesį gali sutaupyti apie 4 600 eurų šildymo išlaidų“, – pateikia pavyzdį K. Tuinyla.
Anot pašnekovo, vėdinimo įrenginiuose vis dažniau naudojami duomenų keitimosi protokolai („Modbus“, „Bacnet“, „Knx/EIB“ ir kiti). Tai standartizuoja rinką ir padaro ją lengviau kompiuterizuojamą, galima paprasčiau į vieną sistemą sujungti skirtingų gamintojų vėdinimo ir oro paskirstymo įrangą, valdiklius bei jutiklius.
K. Tuinyla pasakoja turintis įvairių specifinių užsakymų, pavyzdžiui, šiuo metu projektuojamos patalpos, kuriose bus laikomos laboratorinės žiurkės, triušiai ir pelės. Kitas įdomus projektas – rengiamas techninis projektas trimačiu (3D) modeliu.
Reikalavimai griežtėja
2015 m. kovą Frankfurte prie Maino (Vokietijoje) vyko tarptautinė specializuota šildymo, ventiliacijos, kondicionavimo, santechnikos įrangos paroda ISH 2015. Tai didžiausia pasaulyje paroda, pristatanti efektyvias šildymo sistemas, pastatų kondicionavimo technologijas, atsinaujinančius energijos šaltinius ir santechnikos įrangą. Šioje parodoje lankęsis K. Tuinyla atskleidžia pagrindines vėdinimo sistemų tendencijas: Europos Komisijos reikalavimai dėl anglies dvideginio (CO2) ir energijos taupymo pastatuose griežtėja, pastatų termoizoliacija ir ypač jų sandarumas pastebimai gerėja, todėl šiuolaikinis pastatas neįsivaizduojamas be mechaninės vėdinimo sistemos su šilumos atgavimu (rekuperacijos). Naudojant tokias sistemas, energija atgaunama iš šalinamo oro. Tai tęsiasi jau ne vienus metus: griežtėja reikalavimai statiniams, todėl daugėja vėdinimo sistemų, kurias įdiegus atgaunama šiluma.
Pasak K. Tuinylos, žmogaus komfortas yra plati sąvoka. Jį lemia oro temperatūra, užterštumas, santykinis drėgnis ir pan. Daugelyje Vilniaus verslo centrų jau įdiegtos mechaninės vėdinimo sistemos su šilumos atgavimu. Jos užtikrina žemą CO2 ir lakiųjų organinių junginių (VOC) koncentraciją, tačiau toks svarbus veiksnys kaip oro drėgnis labai mažai kur užtikrinamas. Ištyrus kai kuriuos A klasės energinio naudingumo biurus prestižiniame Konstitucijos prospekte, paaiškėjo, kad santykinis drėgnis žiemą siekia tik apie 15 %, nors pagal higienos normas turi būti mažiausiai 35 %. Šią problemą iš dalies lemia perteklinis vėdinimas, kuris šaltuoju metų laiku yra ne mažesnė blogybė nei nepakankamas vėdinimas. Pastaruoju metu galima pasidžiaugti, kad tiek pastatų valdytojai, tiek nuomininkai darosi išmanesni ir vis daugiau dėmesio skiria šiai problemai spręsti. Tai padeda atsirasti naujiems sprendimams rinkoje. Į vėdinimą, kaip ir į šildymą ar šaldymą, skverbiasi išmaniosios technologijos. Pavyzdžiui, naujose oro paskirstymo sistemose elektrinės pavaros gali būti suderintos išmaniuoju telefonu, duomenis siunčiant NFC duomenų perdavimo technologija.
Pašnekovas pabrėžia, kad populiarėja decentralizuoti vėdinimo sprendimai, kai nelieka ilgų ir sudėtingų oro paskirstymo sistemų, bet pasiekiamas geresnis efektyvumas. Daugėja ir populiarių sprendimų, mažinančių įrenginių ir sistemų keliamą triukšmingumą, taip didinant pastato gyventojų komfortą.
Svarbu drėkinti patalpas
K. Tuinylos nuomone, drėkinti orą reikia aktyviomis arba pasyviomis drėkinimo sistemomis, taip pat naudoti vėdinimo įrenginius su drėgmę atkuriančiais šilumokaičiais. Drėkinimas yra gana nauja ir tik dabar Lietuvoje aktualėjanti tema. Ši tema labai svarbi, nes net 90 % pastatų oras žiemą yra per sausas. Jeigu šaltuoju metų laiku oras patalpoje yra pakankamai drėgnas, t. y. bent 35 % santykinio drėgnio, ir nėra aktyvios drėkinimo sistemos, tuomet patalpa yra labai blogai vėdinama arba nevėdinama visai.
Drėkinimas – sudėtingas dalykas, nes jame dalyvauja vanduo, o tai labai gera terpė veistis bakterijoms, ypač kai vanduo yra kambario ir šiltesnės temperatūros. Apie tai reikia žinoti, pavyzdžiui, prieš pilant vandenį į molinius indus ir kabinant juos ant radiatorių.
Paklaustas, ką patartų siekiantiesiems išvengti pelėsių, specialistas sako, kad pelėsį sukelia rasos taškas: jis priklauso nuo oro temperatūros ir santykinės drėgmės bei paviršiaus temperatūros. Kai paviršius pasiekia rasos tašką, ant jo kondensuojasi vanduo, vėliau pradeda pelyti. Norint išvengti pelėsių, reikia suvaldyti minėtuosius tris veiksnius – tai geriausia atlikti pasitelkus mechaninio vėdinimo ir gerų atitvarų šilumines savybes.
K. Tuinyla naujuose pastatuose siūlo įrengti decentralizuotą vėdinimo sistemą. Sukūrus tokią sistemą, kiekvienas savininkas turėtų savo vėdinimo įrenginį ir galėtų jį valdyti. Veikiant tokiai sistemai, nėra bendrų stovų, išvengiama kaimyninių patalpų kvapų ir kitų standartiniuose daugiabučiuose kylančių problemų.
Senų namų naujos problemos
Senuose pastatuose problemų dėl vėdinimo kyla labai daug. Jas lemia tai, kad žmonės susidėjo sandarius plastikinius langus, vieni į ventiliacijos šachtas prisijungė gartraukių, ventiliatorių, kiti, neatlikę jokių projektų ir skaičiavimų, jas aklinai uždengė. Ventiliacijos šachtos dažnai būna užsikimšusios, jų skersmuo susiaurėjęs ir per jas nebepašalinamas reikiamas kiekis oro. Senuose namuose vėdinimo sistemos priežiūros darbus reikėtų pradėti nuo namo vėdinimo sistemos audito patikrinimo. Viskas priklauso nuo gyventojų biudžeto: pigiausias variantas – išvalyti šachtą, atlikti dezinfekciją, ant stogo galima montuoti pastovaus srauto ištraukimo ventiliatorius, palaikančius neigiamą slėgį ir iš kiekvieno buto ištraukiančius tam tikrą oro kiekį. Brangesnis sprendimas – įrengti decentralizuotas rekuperacines vėdinimo sistemas kiekviename bute.
