Viena svarbiausių būsto komforto sąlygų – deguonies tiekimas į patalpas pašalinant iš jų nešvarų, anglies dvideginio prisotintą orą ir pasirūpinant, kad į jas patektų švarus lauko oras. Paprasčiau šnekant, vėdintis ne tik reikia, bet ir būtina.
Natūralaus vėdinimo esmė ta, kad į namus patenkantis ir iš jų iškeliaujantis oras nėra varomas jokiomis papildomomis priemonėmis, o juda paklusdamas fizikos dėsniams. Iš patalpų jis išeina per vėdinimo kanalus, veikiamas oro slėgio skirtumų ir vėjo traukos. Šiltas oras į viršų kyla tuo geriau, kuo didesnis lauko ir vidaus temperatūrų skirtumas. Iš vėdinimo kanalo stoge jį pagriebia ir nusineša vėjo oro srovė.
Sandarumas: gerai ar blogai?
Šių veiksnių neįmanoma kontroliuoti, kita vertus, nereikia ir eikvoti energijos oro ištraukimui – jis tyliai ramiai pasišalina pats. Tačiau tam, kad efektyviai pasišalintų, jis turi į patalpas patekti.
Palyginti neseniai namai nebuvo sandarūs, o ir komforto reikalavimai buvo mažesni. Per nesandarius langus ir balkonų duris traukdavo lengvas skersvėjukas, kojos šaldavo, užtat namuose būdavo palyginti gaivu. Savaime cirkuliuojantis oras išnešdavo su savimi apie penktadalį visos namų šilumos, tačiau anais laikais, kai šilumos išlaidos pernelyg nebuvo skaičiuojamos, tai nedaug kam rūpėjo. Atėjus visuotiniam plastikinių langų ir sandarumo vajui, kai menkiausi plyšeliai kruopščiai užpildomi sandarinimo putomis, užlipinami ir užtinkuojami, šviežiam orui nebeliko kelių patekti į namus. Taigi sutriko ir tas minimalus natūralus vėdinimas: kur kas mažiau oro pasišalina, patalpose kaupiasi drėgmė ir dulkės, mažėja deguonies. Jau žinomas net „ligoto pastato“ sindromas: žmonės tokiuose namuose jaučiasi blogai, jiems skauda galvą, akis, rausta oda ir panašiai.
Todėl pernelyg užsikamšyti nereikia, nes gyvensite kaip termose. Reikia numatyti orui ne tik išėjimo, bet ir įėjimo kanalą. Taigi, per didelis sandarumas yra blogis, per didelis nesandarumas taip pat yra blogis, o aukso viduriukas – kontroliuojamas ir apskaičiuotas lengvas nesandarumas ten, kur šito labiausiai reikia, – protinga ir sveika išeitis. Tačiau kaip užtikrinti tokias sąlygas?
Žinoma, visada galima, kaip pataria gydytojai, atidaryti orlaidę. Tačiau tai ne taip veiksminga, kaip atrodo. Tyrimais įrodyta, kad kur kas efektyviau vieną du kartus per dieną 5–10 minučių plačiai atidaryti langą. Įšilę patalpoje esančių daiktų paviršiai nespės atvėsti, pasikeis tik pats patalpos oras. Suminiai šilumos nuostoliai bus kur kas mažesni nei tuo atveju, kai visai dienai paliekama atidaryta orlaidė arba langas yra uždarytas pasirinkus mikroventiliacijos padėtį.
Racionaliausias oro kelias
Vėdinimo angos paprastai įtaisomos ten, kur linkęs kauptis nešvarus oras: toliau nuo gryno oro patekimo vietų arba ten, kur papildomai susidaro drėgmės ir nešvarumų. Dažniausiai jos įrengiamos prie sanitarinių mazgų ir virtuvėse.
Efektyviausiai natūralus vėdinimas veikia tada, kai šviežiam orui niekas netrukdo pasklisti po patalpas: vidinės durys atidarytos arba blogiausiu atveju nesandarios (tarkim, durų apačioje iki grindų paliktas 0,5–2 cm tarpas arba įstatytos specialios vėdinimui skirtos grotelės), o oro srauto kelias nuo įėjimo iki pasišalinimo taško kuo ilgesnis. Ką tai reiškia? Geriau išsivėdinsite atidarę ne virtuvės langą, o tą kambario langą, kuris toliausiai nuo ventiliacinės angos. Atidarius virtuvės langą, oras joje pasikeis ir per vėdinimo angą išeis lauk, o likusios patalpos liks nevėdintos. Atidarius langą kambaryje, oras pasikeis jame, taip pat ir virtuvėje. Tegu ir šiek tiek lėčiau.
Šaltuoju metų laiku dėl natūralaus vėdinimo kyla neabejotina problema – prarandama nemažai šilumos. Tarkim, atvėrus langą vidury žiemos, į kambarį, kuriame buvo +20 laipsnių, patenka –20 laipsnių šaltas oras, kurį šildymo prietaisams reikės prišildyti iki reikiamos temperatūros. Jei būste šildymas reguliuojamas, tai reikš didesnes išlaidas, jei nereguliuojamas, gali tekti pagyventi šiek tiek vėsiau.
Investicija į patogumą
Daug kas sanitariniuose mazguose įstato nedidelius reguliuojamo galingumo ventiliatorius, ištraukiančius orą. Elektros jie suvartoja visai nedaug, veikia palyginti tyliai. Norint, kad jų darbas būtų efektyvus, įjungti juos reikia ne toms penkioms minutėms, kai prisėdate ant porcelianinio sosto pamąstyti, o palikti veikti nuolat. „Optimali oro apykaita butui yra 0,45–0,75 jo tūrio per valandą, – teigia vėdinimo sistemų ekspertas Rolandas Zaremba. – Taigi, jei turime dviejų kambarių 45 kv. m butą su 2,5 m aukščio sienomis, jo tūris būtų 112,5 kub. m, o vėdinimui reikėtų apie 85 kub. m/val. oro ištraukiančio ventiliatoriaus. Toks nuolat veikiantis sanitarinio mazgo ventiliatoriukas su buto vėdinimo užduotimi susitvarkytų pakankamai gerai“.Kaip minėta, reikia numatyti vietą, per kurią oras iš lauko pateks į patalpas. Geriausia – kontroliuojamai ir tiek, kiek reikia. Be to, jis turi būti kuo artimesnės būsto vidui temperatūros. R. Zaremba pataria pragręžti skylę sienoje – tokioje vietoje, kuri būtų arčiausiai šildymo prietaisų, bet toliausiai vėdinimo angos, ir įstatyti ten specialią ventiliacinę orlaidę. Šiltas oras nuo šildymo prietaisų kyla aukštyn kartu pagriebdamas ir pro orlaidę patenkantį lauko orą bei šiek tiek jį sušildydamas.
„Kokybiškos ventiliacinės orlaidės turi apsaugą nuo vėjo, filtrą ir garso slopintuvą, – pasakoja R. Zaremba. – Patenkančio į patalpą oro kiekį galima reguliuoti diafragma. Anga tokiai orlaidei gręžiama 120–165 mm skersmens, tačiau didžiąją šio skersmens dalį sudaro šilumos izoliacijos sluoksnis, tad realus orlaidės skersmuo būna apie 70 mm. Ir to visai pakanka vienam kambariui“.
Nenorite gyventi vėsiai? Jau gaminamos tokios orlaidės, kuriose įtaisytas ir mini rekuperatorius, t. y. orlaidės viduje yra keraminis gardelės formos šilumos generatorius, kuriuo išorės oras, prieš patekdamas į vidų, sušildomas iki reikiamos temperatūros.
„Jau sukurti tokie rekuperatoriai, kuriems nereikia, kad kitame būsto gale būtų ištraukiamasis ventiliatorius, – pasakoje R. Zaremba. – Jie veikia šilumos regeneracijos principu. Tuo pačiu metu oras ir tiekiamas, ir ištraukiamas. Kiekvienam srautui įtaisytas atskiras ventiliatoriukas. Šilumos atgavimo koeficientas – iki 85 proc., o elektros energijos sąnaudos beveik nepastebimos, nes jų galia yra vos 1–4,5 W“.
