Statantys pirtį individualių namų ar sodybų savininkai šiais laikais daug dėmesio skiria apgalvodami sprendimus pirties viduje, tačiau visiškai pamiršta, kad pirtyje nemažiau svarbu ne tik karštis, bet ir atgaiva po jo. Dėl to vis dažniau pirčių savininkai vietoj natūralaus vandens telkinio įsirengia baseinus arba dušus. Kai kuriais atvejais tai tiesiog patogiau, tačiau dažnai tai tik paprastesnio sprendimo paieškos. Visgi patyrę pirtininkai į tai žiūri skeptiškai.
Atgaiva visam kūnui
Svarbiausia taisyklė, kurią turi žinoti kiekvienas besistatantis ar planuojantis statytis pirtį, yra ta, kad vanduo būtinas ne tik pirtyje, bet ir po pirties.
Dažniausia norintys atsigaivinti po pirties pasinaudoja keliomis galimybėmis: neria į natūralų vandens telkinį, įlenda į baseiną, apsilieja šaltu vandeniu iš kibiro arba atsigaivina po dušu. Kurį būdą pasirinkti, dažniausia būna techninių ar finansinių galimybių, norų ar „skonio“ reikalas.
Visgi planuojant, kaip naujai įrengiamoje pirtyje atsigaivinsite išbėgę iš kaitros, reikėtų turėti omenyje, kad svarbus ir fiziologinis aspektas. Skirtingai nei dušas ar šalto vandens dušas iš kibiro, baseinas ir vandens telkinys suteikia galimybę tuo pačiu momentu atgaivinti visą kūną. Tai ne tik maloniau, bet ir geriau fiziologiškai.
Tvenkinys sveikiau
Tačiau pirtininkai pastebi, kad norintiems tikros, sveikos pirties, geriausias sprendimas, kaip atsigaivinti, išlieka vandens telkinys. Pirmiausia dėl to, kad natūralaus tvenkinio vanduo turi ir geresnę subtiliąją struktūrą, ir cheminę struktūrą.
„Gerai pasikaitinus pirtyje oda tampa pralaidesnė ir kai įšokame į šaltą vandenį atsigaivinti, oda į organizmą įsiurbia apie 50 mililitrų skysčio. Taigi jei po pirties maudomės baseine, į save pritraukiame chloruoto vandens, o tai tikrai nėra sveika žmogaus organizmui“, – teigia lietuviškos pirties akademijos įkūrėjas Rimas Kavaliauskas.
Nors duše mažiau chloro, tai vis tiek ne pats tinkamiausias vanduo atgaivai po pirties. Iš giliai esančių požeminių šaltinių pumpuojamas vanduo yra kietesnis, nei paviršinis vanduo, kuriuo užpildomas natūralus vandens telkinys. Pastarajame vanduo minkštesnis, o tai geriau ne tik odai, bet ir plaukams. Tiesa, galima įsirengti vandenį minkštinančius įrenginius, tačiau tai dar didesnės išlaidos būsimam pirtininkui.
„Reikėtų suvokti, kad pasinėrimas yra valios aktas, tad tam reikia ne tik noro ir nusiteikimo, bet ir tinkamos temperatūros vandens. Iš požeminių šaltinių į dušą pumpuojamas vanduo daugeliui į per šaltas. Tuo tarpu natūralaus vandens telkinio vanduo, jei kaitinamasi vasarą, ir šiltesnis, ir reikalaujantis mažiau valios“, – pastebi R. Kavaliauskas.
Dušas – pirties svetimkūnis
Nemažiau svarbu ir tai, kad dušas tradicinėje lietuviškoje pirtyje yra technologinis svetimkūnis. Pasak pirtininko, autentiškoje lietuviškoje pirtyje neturi būti jokių vamzdžių ar panašių elementų.
„Dušas pirtyje sukelia techninių problemų ir galvos skausmų. Pirtis yra ne kasdien naudojama patalpa, rečiau kūrenama ar šildoma, todėl šaltomis žiemomis vanduo gali tiesiog sušalti vamzdžiuose“, – teigia R. Kavaliauskas.
Jei vandens telkinio įsirengti neįmanoma, vietoj dušo pirtininkas pataria geriau po pirties apsipilti vandeniu iš kibiro. Kurį, beje, galima praturtinti iš anksto pasiruoštu ir odai bei plaukams naudingu žolelių ekstraktu.