Kasmet Lietuvoje ugniagesiai skuba gesinti daugiau nei 12 tūkst. gaisrų. Juose vidutiniškai žūsta arti pusantro šimto žmonių, pelenais virsta nekilnojamasis ir kitas materialusis turtas, pramoniniai ar visuomeniniai objektai, patiriama begalė nuostolių. Pagal statistiką būtent pastatuose kyla net 90 % gaisrų, o juk patalpose mes praleidžiame didžiąją dalį savo laiko. Tai verčia susimastyti, ką kiekvienas mūsų privalėtų daryti, kad tokie žiaurūs statistiniai duomenys, reiškiantys netekčių skausmą ir ašaras, būtų mažesni, kad įkyrios gaisrinių ir greitosios pagalbos automobilių sirenos netrikdytų gyvenimo ritmo.
Gaisro prevencija – tai priemonės, kurių imamasi siekiant užkirsti kelią gaisrui. Jos turi būti efektyvios ir šiuolaikiškos, kad būtų galima deramai apsaugoti žmones ir jų turtą nuo nuolatinės gaisro rizikos. Šiandien paveikti gyventojų elgesį vien įspėjimais, tikintis aukšto sąmoningumo lygio, jau nebeužtenka. Reikia nuolatos rūpintis, kad visiems kuo geriau būtų žinomos visos apsaugos nuo gaisro priemonės ir galimybės.
Nors gyvename jau XXI a., bet dar galime atrasti nemažai sąmoningų priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimų. Dažniau nei kitur jų galima aptikti statybų pramonėje, kurioje naujovių atžvilgiu vis dar neretai pastebima daugokai konservatyvumo ir inertiškumo apraiškų. Kaip bebūtų keista, bet, anot gaisrinės saugos specialistų, būtent statybų sektoriuje per daug lėtai diegiamos naujosios gaisro prevencijos technologijos. Šiandien jau niekam nereikia aiškinti, kad, be modernios priešgaisrinės signalizacijos, automatinės gaisro gesinimo sistemos, gesintuvų, karščio ir dūmų jutiklių, dauguma objektų dėl gaisro grėsmės gali būti pasmerkti trumpalaikei eksploatacijai.
Vertėtų pagaliau įsisąmoninti, kad atsakingų institucijų nustatytose gaisrinės saugos taisyklėse pateikti tik minimalūs reikalavimai, todėl statomiems pastatams visada galima pritaikyti ir aukštesnį gaisrinės saugos lygį. Nors tai priklauso nuo pastatų savininkų, bet nereikėtų sumenkinti ir statybų šeimininkų – darbų rangovų – atsakomybės, nes darbų kokybė taip pat turi didžiulės reikšmės gaisrinės saugos lygiui, ypač kai turimi galvoje elektros instaliacijos darbai ar atitinkamas specialiosios statybinės technikos bei mechanizmų naudojimas bei statybos aikštelių įrengimas. Be to, norint užtikrinti tinkamą objekto saugą nuo gaisro, svarbiausia mokėti prognozuoti galimas degančios nelaimės priežastis ir eigą, numatyti gaisro plitimo kryptis ir apimtis, įvertinti visas galimas aplinkybes.
Ugniai įsiliepsnoti paprastai užtenka 3 minučių. Aišku, kad tokio trumpo laikotarpio nepakanka evakuoti žmonių iš, pavyzdžiui, vidutinio dydžio biurų pastato ir per tiek laiko vargu ar atvyks gaisrininkų komandos. Statistikos duomenys rodo, kad gaisruose daugiausia nelaimėlių žūsta nuo dūmų, kai neįmanoma išvengti ūmaus apsinuodijimo anglies monoksidu ar kitais degimo produktais. Todėl iki šiol sunku rasti atsakymą į paradoksalų galvosūkį: kodėl visada žmonės, pavyzdžiui, pirkdami bet kokį automobilį dažniausiai domisi jo saugumu, tačiau pamiršta išsamiau domėtis sauga, kai sprendžiami didžiulių investicijų į pastatus klausimai. Gal kam atrodo, kad nauji statiniai ar pastatai jau savaime yra apsaugoti nuo gaisro, jei yra atiduoti eksploatuoti, jei priėmimo komisijai buvo pateikti visi reikalingi dokumentai?
Objekto gaisrinės saugos lygis nustatomas dar projektavimo etape. Tada statiniui pagal jo paskirtį parenkamos ir suprojektuojamos priešgaisrinės priemonės. Jos privalo nepriekaištingai atitikti statybos techninio reglamento STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“, STR 2.05.11:2005 „Gaisro temperatūrų veikiamų gelžbetoninių konstrukcijų projektavimas“, STR 2.01.06:2009 „Statinių apsauga nuo žaibo. Išorinė statinių apsauga nuo žaibo“ ir kitus reikalavimus, numatytus LR galiojančiame Statybos įstatyme. Jis yra privalomas visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo subjektams, taip pat kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklą reglamentuoja LR Statybos įstatymas.
Vadovaujantis reglamentu STR 2.01.01(2):1999 statybos produktai (išskyrus grindų dangas) pagal degumą skirstomi į šias klases: A1, A2, B, C, D, E, F; pagal dūmų susidarymą – į s1, s2, s3 klases; pagal degančių dalelių susidarymą – į d0, d1, d2 klases. Tame pačiame dokumente statinio konstrukcijos pagal gaisrinį pavojingumą skirstomos į 4 klases: K0, K1, K2 ir K3. 1 lentelėje pateikiama statinio konstrukcijų gaisrinio pavojingumo klasių priklausomybė nuo statybos produktų, iš kurių tos konstrukcijos pagamintos, degumo klasių. Tad akivaizdu, kad statinių gaisrinio pavojingumo klasės priklauso nuo statinio konstrukcijų gaisrinio pavojingumo klasių.
Be abejonių, objekto gaisrinė prevencija prasideda nuo statinio konstrukcijų atitinkamo atsparumo ugniai parinkimo ir projektavimo. Itin svarbu šia prasme atsakingai parinkti ir visas statybines, pastato šiltinimo ir apdailos medžiagas (gruntus, dažus, plyteles, lentas ir t. t.), tinkamai suderinti jų gaisrinę klasifikaciją, nepamiršti jų skleidžiamų dūmų gaisro atveju intensyvumo ir nuodingumo. Nors pastaruoju metu yra didelis sintetinių ir polimerinių statybos produktų pasirinkimas, vis dėlto reikėtų nepamiršti apie jų didesnį pavojingumą, kilus gaisrui.
Norint užtikrinti saugią pastatų eksploataciją, ne mažiau svarbu tarpusavyje suderinti pasyviąsias ir aktyviąsias priešgaisrines saugos priemones. Pasyviosioms priemonėms priskiriami nedegūs barjerai ar užtvaros, saugantys nuo karščio ir stabdantys liepsnos pastate plitimą. Neretai jie montuojami, pavyzdžiui, iš nedegių akmens vatos gaminių ar atsparaus ugniai grūdinto stiklo pertvarų, aliuminio konstrukcijų. O štai aktyviosioms priešgaisrinės saugos priemonėms priskiriama priešgaisrinė signalizacija, dūmų jutikliai, vandens čiaupai ir įvairiausi modernūs prietaisai, apie kuriuos dar neseniai statybų specialistai mažai žinojo. Pastarieji gaminiai – tiesiog modernių technologijų įkūnijimas. Juose įdiegta tiek elektroninių naujovių, kad neapsiriksime pavadinę juos išmaniaisiais. Tai, pavyzdžiui: optiniai ir garsiniai signalizatoriai, į bendrą tinklą sujungiami šilumos ir dūmų jutikliai, nuotolinio valdymo jungikliai su bandymo ir nutildymo mygtukais, anglies monoksido jutikliai su ekranais, belaidės sirenos ir pan.
Statybų rinką papildė naujos, šiuolaikiškos žaibosaugos sistemos, kur kas geriau saugančios objektus nei prieš kelis dešimtmečius. Jos yra jautresnės ir patikimesnės, komplektuojamos su gaminiais, pagamintais naudojant šiandienes įvairesnių galimybių technologijas.
Norint sumažinti gaisrų statistinius duomenis reikia nuolat rūpintis – stebėti priešgaisrinių priemonių galiojimo laiką ir užtikrinti jų tinkamumą naudoti, nepertraukiamai prižiūrėti įrengtas sistemas. Tačiau gaisro atveju žmonių saugumas evakuacijos keliuose užtikrinamas planinėmis, ergonominėmis, konstrukcinėmis, inžinerinėmis techninėmis ir organizacinėmis priemonėmis. Reikia nepamiršti, kad pagal STR 2.01.01(2):1999: „Evakuacijos keliai pastate turi užtikrinti saugią žmonių evakuaciją (evakavimą) iš patalpų. Nustatant evakuacijos kelių apsaugą, turi būti užtikrinta saugi žmonių evakuacija (evakavimas), atsižvelgiant į evakuacijos kelią išeinančių patalpų paskirtį, evakuojamųjų skaičių, pastato atsparumo ugniai laipsnį, konstrukcijų gaisrinio pavojingumo klasę ir evakuacinių išėjimų iš aukšto ir pastato skaičių.“ Kita vertus, žinoma, kad gaisro atveju žmonių elgesys yra lemiamas veiksnys – visi įmonių darbuotojai ar gyvenamojo namo gyventojai, visi turi žinoti atsarginius išėjimus, evakuacinius kelius ir kaip elgtis liepsnojant pastatui.
Kiekvienam belieka atsakyti sau į šiuos klausimus: ar visa tai žinome, ar saugome save, savo artimuosius ir tėvynainius, savo ir kitų turtą? Ką patys dėl to esame nuveikę? Ar jau padarėme viską, ką galėjome, kad galėtumėme saugiai jaustis?
