Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulfureus) – vienas ryškiausių Lietuvos miško grybų: sodriai geltonai oranžinės spalvos čerpinės plokštelės ant medžio kamienų matomos iš tolo. Auga ant ąžuolų ir kitų lapuočių. Jauna – sultinga ir skani. Sena – kieta ir netinkama valgyti. Dažna visoje Lietuvoje.
Kaip atrodo valgomoji geltonpintė?
Vaisiakūnis
Vaisiakūniai 10–70 cm skersmens, 1–5 cm storio, čerpiškai išaugę vienas virš kito, vienu kraštu prisitvirtinę prie medžio. Spalva ryškiai geltonai oranžinė – viena ryškiausių tarp visų Lietuvos grybų. Paviršius nelygus, raukšlėtas, gruoblėtas. Jaunų kraštai buki ir stori, senų – ploni ir trapūs.
Trama
Trama jaunų sultinga, minkšta, gelsva, rūgštoko, malonaus skonio. Senų grybų trama balta, kieta, sausa ir neskaniai pluoštinė – tokie grybai maistui nebetinkami. Poros nevienodo dydžio, vamzdeliai sieros geltonumo. Sporos elipsiškos, 5–7 x 3–4,5 mikrometrai.
Kur ir kada ieškoti?
Auga nuo pavasario iki rudens parkuose, soduose, miškuose – ant ąžuolų, gluosnių, uosių, klevų, guobų ir kitų lapuočių kamienų ir stuobrių.
- Ąžuolai – mėgstamiausias substratas
- Gluosniai, uosiai, klevai, guobos
- Parkai, sodai, miškų pakraščiai
- Sezonas: pavasaris–ruduo
- Lietuvoje dažna – lengvai aptinkama
Valgomoji geltonpintė virtuvėje
Rinkti tik jaunus vaisiakūnius – kai trama dar sultinga ir minkšta. Seni grybai sumedėja ir tampa nevalgomi. Jauna geltonpintė turi subtilų, rūgštoką skonį – kai kur lyginama su vištiena (angliškas vardas
