Neužtenka tik atnaujinti apleistą, užmirštą seną vienkiemį, kad sodyba naujiesiems, prie miesto ritmo pratusiems šeimininkams taptų jaukia ir ramia vasaros poilsio vieta, o ne egzotišku iššūkiu. reikia jį prisijaukinti…
Vilniečių šeima miškuose tarp ežeringo Lietuvos krašto miškų atsitiktinai radusi seną, visiškai apleistą išnykusio kaimo sodybą, įžvelgė laukinę, autentišką šios vietos romantiką: per pievas sodybos link vingiuojančios nežymios vėžės, kalvotas reljefas, miško siena, persisunkusi įvairiausiais paukščių balsais, senų obelų sodas ir medinė, dar XIX a. menanti dviejų galų troba…
Naujiesiems šeimininkams nesinorėjo nieko keisti, nors būta pasiūlymų viską sulyginti su žeme ir statyti iš naujo. Tačiau jie atsispyrė pagundai įrengti miestietišką būstą kaime, ir ėmėsi sodybos atnaujinimo ir aplinkos tvarkymo darbų, stengdamiesi išsaugoti viską, dėl ko ši vieta buvo ypatinga. buvo svarbu ne tik sutvarkyti namą, kad jame būtų galima gyventi. Šeimininkams norėjosi pabrėžti seno vienišo sodžiaus aplinkos išskirtinumą – banguojančio kalvoto reljefo grožį, senų obelų sodą, didžiulį kiemą, sodybą juosiančią miško sieną.
Senos trobos fasado lentos buvo padengtos juodo atspalvio medienos impregnantu, tamsiame fone išryškėjo balti langų stačiakampiai.
Šeimininkai nesistengė puošti sodybos aplinkos gausiais želdynais. Fasadinėje pusėje po langais žaliuoja tik liaudies dainų apdainuotos rūtos.
Senoje sodyboje dekoracijomis tapo, regis, paprasčiausi dalykai, – po obelimi iškastas senas šulinys, natūralūs akmenys, lietuviškojo kaimo rakandai, seni medžiai.
Nedideliame slėnyje atokiau nuo namo tyvuliuojantis aukštais medžiais apaugęs vandens telkinys vienkiemiui suteikia dar stipresnį romantikos, ramybės ir jaukumo pojūtį.
Prie namo, po didžiuoju svetainės langu, buvo likę seno statinio pamatų akmenys, tapę puikia vieta įrengti gėlynui – jame šeimininkė augina ne tik dekoratyvius, bet ir prieskoninius augalus ir net keletą daržovių.
Šeimininkai obelį, po kuria įkomponuota poilsio vieta, nuolat geni, norėdami iš jos šakų suformuoti nuo saulės ir nestipraus lietaus saugantį skėtį.
Tvarkant sodybos aplinką, kurio ribas žymi miško siena, buvo stengiamasi išsaugoti visus buvusių šeimininkų sodintus augalus: seną obelų sodą už namo, pavienes obelaites romantiškai svyrančiomis šakomis kieme, prie namo augantį alyvų krūmą, kuris pradžiugina ryškiaspalvėmis žiedų kekėmis pačioje vasaros pradžioje, svaiginamai kvepiantį jazminą ir net bijūnus, įkomponuotus priešais įėjimą į namą. Nors kieme, greta namo, buvo suformuota poilsio zona, kurioje šeimininkai pastatė didelį medinį stalą su suolais, šeimininkus ir sodybos svečius labiau traukia prisėsti obels šakų pavėsyje – šeimininkė pasakojo kartą visai atsitiktinai ten pastačiusi staliuką, kad pasislėptų nuo saulės, ir ten jis liko iki šiol. Todėl dabar ši obelis nuolat genima, siekiant iš jos šakų suformuoti nuo saulės ir nestipraus lietaus saugantį skėtį.
Kad vienkiemio sodyboje išliktų visi kaimui būdingi privalumai, buvo iškastas nemažas tvenkinys, puikiai įsiliejęs į natūralios gamtos peizažą. Nedideliame slėnyje atokiau nuo namo tyvuliuojantis aukštais medžiais apaugęs vandens telkinys šiai vietai suteikia dar stipresnį
romantikos ir jaukumo įspūdį.
Pasiskolink idėją: suolas – iš seno kamieno
Jei sodyboje tenka nukirsti didžiulį seną medį, neskubėkite iš jo pjauti malkų. Senas storas medžio kamienas gali tapti originaliu suoleliu – tereikia iš vienos pusės išskaptuoti medžio vidų. Tokį suolą komponuokite poilsio zonoje kieme ar greta tvenkinio – jis visur atrodys įspūdingai.
