Esame įpratę rinkti sodo derlių – obuolius, kriaušes, slyvas, kurios pas mus yra mėgiami ir įprasti vaisiai. Kartais auginame retesnius ir mažiau žinomus, tokius kaip aktinidijos, medlievos ar cidonijos. Bet kai kurie vaisiai, kuriuos auginome nuo senų laikų, vos atsiradus kitiems ir naujesniems, buvo primiršti. Vieni iš tokių yra aronijos.
Šios uogos mūsų krašte buvo auginamos nuo seno, bet atvežus iš užjūrio įvairias naujas uogines kultūras buvo primirštos ir tapo tiesiog nebe madingos. Bet aronijose nei kiek nesumažėjo vertingųjų medžiagų ir jos niekuo nenusileidžia naujoms kultūroms, o kadangi seniai pritapusios mūsų krašte, tai ir atsparesnės ligoms, šalčiams bei kitoms aplinkos sąlygoms nei daugelis „naujokų“. Tad prisiminkime nepelnytai primirštų aronijų uogų naudą.
ARONIJOS (Aronia) gentyje yra keletas rūšių, bet Lietuvoje dažniausiai paplitusi tik viena juodavaisė aronija (A.melanocarpa). Ji pas mus auga taip seniai, kad rodos čia jos gimtinė, bet iš tiesų šios aronijos savaime auga tik Š. Amerikoje, pelkėtose ir šlapiose vietose, o pas mus atkeliavo prieš kelis šimtus metų kartu su daugeliu dekoratyvinių augalų, kai buvo kuriami lietuvių didikų parkai.
Juodavaisės aronijos asmeninė dosjė yra tokia: tai krūmas, užaugantis iki 5–7 ir daugiau metrų aukščio ir panašaus pločio. Daugelyje užsienio literatūroje galima rasti, kad jos aukštis yra iki 3 m, bet tokia ji greičiausiai būna tik savo pelkėse Amerikoje, kur prastos augimo sąlygos neleidžia stiebtis aukščiau. Balandžio pabaigoje arba gegužę pradeda sprogti pirmieji lapeliai, o baltų žiedų kekės skleidžiasi gegužės viduryje arba pabaigoje.
Žiedus mėgsta lankyti bitės, nes jie medingi, bet daugeliui žmonių jų kvapas ne itin patinka, nes toks gan specifinis. Vėliau žiedų vietoje užsimezga uogos, kurios pamažu nuo žalios spalvos tamsėja iki vasaros pabaigos arba rudens, kol sunoksta, tada nusidažo tamsiai raudonai arba beveik juodai.
Moksliškai aronijos uogos vadinamos obuolėliais. Beje, aronijos priklauso tai pačiai erškėtinių šeimai, kurios daugelis atstovų nokina skanius vaisius, tai ir minėtos obelys, kriaušės ir slyvos, taip pat vyšnios, braškės, svarainiai, šermukšniai ir daugelis kitų. Aronijų krūmai ganėtinai nereiklūs, nors savo gimtinėje mėgsta drėgnus dirvožemius, bet pas mus gali augti ir sausesnėse priesmėlio ar kitose ne itin derlingose dirvose. Geriausiai jaučiasi ir gausesnį derlių sunokina saulėtose vietose, bet ir daliniame pavėsyje neblogai jaučiasi.
Uogos – didžiausia aronijų vertybė ne tik žmogui, bet ir paukšteliams. Mokslininkai išsamiai ištyrė aronijos uogų sudėtį ir rado, kad jose gausu bioflavanoido P ir vitamino C bei pektinų. Iš aronijų uogų pagaminti preparatai naudojami gydymui, kai kamuoja mėšlungis, hipertonija, cerebralinis paralyžius, taip pat viduriuojant ir esant vidiniam kraujavimui; jos mažina aterosklerozę, apsaugo nuo neigiamo laisvųjų radikalų poveikio, turi antimikrobinių savybių bei didina kraujo krešumą.
Tad aronijų uogų tik nepatariama daug valgyti tiems žmonėms, kurių kraujo krešumas padidėjęs bei sergantiems skrandžio opalige. Šviežias aronijų uogas reikėtų valgyti tik visiškai sunokusias, nes kitaip jų skonis bus kartus, sutraukiantis. Rūšinių aronijų uogos net ir visiškai sunokusios turi šiek tiek kartumo, tad jeigu jums tas nepatinka, galima auginti įvairias juodavaisės aronijos veisles, kaip pavyzdžiui ‘Galicjanka’ ar kitas, kurios tų ne visiems patinkančių nemalonių savybių neturi. Skoninės savybės pagerėja, jei uogos palaikomos šaldiklyje ar sudžiovinamos.
Prieš keletą dešimtmečių Lietuvoje buvo auginamos ištisos aronijų plantacijos vaistiniams preparatams bei maisto pramonės produktams (džemams, gaiviesiems ir alkoholiniams gėrimams). Šiais laikais jas augina nedaugelis. Nuo gausiai derančio krūmo galima priskinti nuo 5 iki 10 kg. uogų. Uogytes žiemos atsargoms galima džiovinti (vėliau iš jų pasigaminti arbatos ar išmirkytas dėti į pyragus), laikyti šaldiklyje, gaminti uogienes, kompotus bei vyną. Grynos aronijų sultys yra tirštos ir stiprios, tad jas geriausiai skiesti vandeniu arba kitomis sultimis, pavyzdžiui, labai tinka aronijų ir obuolių sultys santykiu 1:10.
Jeigu nuspręsite auginti juodavaisę aroniją, siūlyčiau geriau rinktis kurią nors veislę, nes paprastai šios užauga mažesniais krūmais, o ir uogų skonis būna labiau desertinis. Be paminėtos ‘Galicjanka’, Lietuvos medelynuose dar galima rasti juodavaisės aronijos ‘Hugin’, ‘Autumn Magic’, ‘Viking’, ‘Iroquois Beauty’ bei kitas veisles; kai kurios iš jų pasižymi saldesniais vaisiais arba dekoratyvesne išvaizda. Kartais galima įsigyti raudonvaisės arba purpurinės aronijos sodinukus.
Turintys mažai vietos savo soduose, gali rinktis aronijos sodinukus, skiepytus į stiebą, jie atrodo kaip mini medeliai ir ne tik užims nedaug vietos, bet galima auginti ir erdviuose vazonuose. Aronijos kai kur sulaukėję ir paplitę gamtoje auga savaime, bet jos nėra agresyvios ir invazinės, neužstelbia mūsų krašto augalų. Iš aronijų krūmų galima formuoti karpomą gyvatvorę, ši bus ne tik tanki, bet ir džiugins uogų derliumi, o sodo draugai paukšteliai pamėgs tokiose tankmėse būti, tad pritrauksite sodui pagalbininkų.
