Vaismedžiai – labai plastiška medžiaga sodo meno kūriniams. Naudojant dekoratyviosios sodininkystės būdus jų kamienus ir šakas galima „išmokyti“ augti prigludusius prie sienos ar atramos vienoje plokštumoje. Ar tai sudėtinga? Matyt, nėra paprasta, nes nedažnai galime pamatyti tokius neįprastus obelų, kriaušių ar vyšnių „pano“. Bet tikrai įmanoma, tik šis sodo menas reikalauja daug priežiūros ir kūrybingumo.
Kaip atrama tapo stiliaus pavadinimu
Jei sumanytumėte kuo daugiau sužinoti, kaip vaismedžiais puošti mūrinę namo sieną, medinę tvorą ar užauginti iš jų gyvatvorę, gausybę informacijos ir patarimų internete anglų kalba padeda gauti raktažodis „espalier“. Žodis prancūziškas, o kilmė jo itališka: „spalliera“ reiškia tai, į ką galima atsiremti. Terminas buvo skirtas įvardyti medžio tvirtinimui prie atramos, dabar tai tapo formuojamosios sodininkystės (dirbtinių originalios formos vaismedžių auginimo) stiliaus pavadinimu.
Manoma, kad tokį vaismedžių formavimo būdą XVII a. viduryje sugalvojo vienuolis tėvas Legendre iš Henonville miestelio Prancūzijoje. Pavasarį šalnos pakando vienuolyno sodo vaismedžių žiedpumpurius, tačiau Legendre pastebėjo, kad mažiau nukentėjo medžiai, augantys šalia sienų, o ne atviroje erdvėje. Todėl jis arčiau mūro pasodino jų dar daugiau – beje, tai padėjo išspręsti ir vietos stygiaus problemą. O ėmus medžius smarkiau genėti, kad jie nesišakotų į visas puses, ir derliaus sulaukta gausesnio.
Taip formuojami sodai labiausiai suklestėjo XIX a. antroje pusėje Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tuo metu vaismedžiai išsiskiria sudėtingomis ir pačiomis įvairiausiomis formomis: jos primena žvakides, vėduokles, palmių vainikus, piramides, vazas… XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Italijoje buvo sugalvota auginti paprastesnių formų – tinkamų pramoninei sodininkystei, vaismedžius, jie išplito Bulgarijoje, Rumunijoje ir kitose šalyse.
Nors šalia sienų auginti plokščius vaismedžius pradėta todėl, kad jie gautų daugiau saulės šilumos ir sunokintų ankstyvesnį derlių ten, kur gamtinės sąlygos sodininkystei nelabai palankios (pavyzdžiui, Šiaurės Prancūzijos pilių kiemuose), šiandien šis žmogaus fantazijos vaisius yra svarbus sodo dizaino elementas.
Fantazijos vaisiai
X Lyg skulptūra. Dekoratyvaus medžio vainiko formavimas – įtraukiantis ir kūrybingas užsiėmimas, kurį įvaldžius sodas atrodo išties nepakartojamai. Vaismedžiai (obelys, kriaušės, vyšnios, abrikosai) šiam sodo menui pasirinkti todėl, kad žiedai ir vaisiai dar labiau išryškina originalius augalų siluetus.
Svarbiausia yra išgryninti kamieno ir šakų vainiko skulptūriškumą, kad matytųsi jo idėja, o ne chaotiška šakų raizgalynė. Vaismedžiai gali gauti šiek tiek laisvės, bet dažniau jų formos yra labai tiksliai apibrėžtos ir išlaikytos, o bet koks „laisvės siekis“ nugenimas vos prasikalęs. Senose sodininkystės knygose aprašyta gausybė įvairiausių vaismedžių formų, kiekviena jų turi savo pavadinimą. Šakos gali būti išsidėsčiusios horizontaliai, gali tiestis 45 laipsnių kampu į viršų – kaip vėduoklė, o gali priminti žvakidę, kai iš pradžių auga horizontaliai, o tada šauna į viršų. Romantikos mėgėjams gal pavyktų suformuoti netgi širdies formos medelį. Tiktų vaismedžius formuoti ir kaip arką, pridengiančią poilsio vietą ar daržą.
X Dėmesio centre. Keistieji vaismedžiai atkreipia dėmesį į kraštovaizdį. Plokščios jų formos tinka ir kaimiškajam stiliui – juk tai įprasti sodo medžiai. Tačiau ir šiuolaikinėje aplinkoje dera skulptūriškai griežti siluetai.
Vienoje plokštumoje formuotų medžių dizainas diktuoja savo reikalavimus. Žvakidės forma yra viena dramatiškiausių, toks vaismedis gali puošti sieną prie įėjimo į namą. Vėduoklės formos medis ir vienas traukia akį, todėl taip pat turėtų augti kokioje nors centrinėje sklypo vietoje. O vadinamoji belgiška tvora, kai augalai sukuria tikslų ažūrinį raštą ir pro tarpus sklinda šviesa, skirta slėpti nuo pašalinių žvilgsnių ar atskirti poilsio zoną.
X Dekoratyvūs kiaurus metus. Formuoti vaismedžiai keičiasi kartu su metų laikais – ir net nežinia, kada jie įspūdingiausi. Jie žavingi, kai apsipila žiedais, puikūs, kai nokina vaisius – tai tinkamas metas stabtelėti ir pasigrožėti savo kruopštaus darbo rezultatu. Nors derlius dažnai nėra pagrindinis tikslas, tačiau kuo vaisiai dekoratyvesni, tuo labiau traukia akį kybodami ant šakų. O žiemą medžių kamienai ir šakos sienos fone išryškėja kaip originalus grafinis raštas.
Sėkmingas kompromisas tarp naudos ir estetikos
X Kai sklypas nedidukas, o vaismedžius auginti labai norisi, obelų ar kriaušių formavimas vienoje plokštumoje padeda taupyti vietą, nes vaisiai auginami prie sienos ar tvoros – mažuose sklypeliuose ar kiemeliuose šios efektyviai panaudojamos. Tad nereikia tiek erdvės, kiek tradiciniam sodui.
X Galima galvoti ir taip: jei jau šie vaismedžiai dekoratyvūs ir skirti aplinkai puošti, didelio derliaus nė tikėtis neverta… Tačiau taip nėra. Specialistai tvirtina, kad ant plokščių formų medžių sunokę vaisiai bus didesni ir saldesni nei įprastai, nes augalai gauna daugiau saulės šviesos ir šilumos. O ir nuskinti derlių lengviau. Be to, prie pietinės sienos tiktų rinktis ir tas veisles, kurias mūsų platumose įprastai rizikinga auginti dėl jų lepumo.
X Tokį auginimo būdą galima sėkmingai taikyti ne tik vaismedžiams, bet ir vaiskrūmiams, apyniams, vynuogėms, netgi moliūgams, vijoklinėms pupelėms, taip pat dekoratyviesiems augalams.
X Vaismedžius lengviau apsaugoti nuo šalnų ir paukščių, nes prireikus paprasta juos uždengti.
Gera idėja, protingas genėjimas ir dozė kantrybės
X Kaip tvirtinami vaismedžiai. Medžiams reikia tvirtos atramos visam augimo laikui. Tai gali būti siena arba statmenai įtvirtinami metaliniai ar betoniniai, netgi mediniai stulpai. Kad pavyktų medžiui nurodyti augimo kryptį, naudojami karkasai iš lystelių ar plokščių vielų, prie kurių tvirtinamos jaunos šakelės, kad jos formuotųsi vienoje plokštumoje.
X Patikimiausi augalai. Augalų pasirinkimui turi įtakos tai, kokio dydžio medžio reikės. Tiesa, skirtingų veislių medžiai skiriasi ir polinkiu šakotis ar augimo greičiu, tad šiek tiek kitokia ir jų priežiūra, todėl įvairovė gali apsunkinti tokios idėjos įgyvendinimą. Tinkamiausios yra obelys ir kriaušės. Obelys lengvai pasiduoda genimos, iš jų galima formuoti įvairias figūras. Beje, obelis paprasčiau formuoti nei kriaušes ir todėl, kad ūgliai ne taip greit sumedėja. Net kelioms savaitėms palikta jauna šakelė dar bus paklusni formavimui, o kriaušės sutvirtėja daug greičiau.
X Svarbiausia yra reguliarus genėjimas. Jis padeda išsaugoti kompaktišką formą. Kad medžiai susiformuotų, kaip mes norime, tenka dažnai genėti, laikantis griežtų taisyklių – šios būtinos, nes be žmogiškojo faktoriaus nesuformuosime harmoningo medžio silueto ir nepriversime augalo nei šakotis, nei žydėti, nei nokinti vaisių pagal planą.
Nusižiūrėkite idėją
Prieš trejetą metų Stanislava ir Kęstas Norušiai, svarstydami, kokia tvora geriausiai derėtų prie jų namo, sugalvojo suformuoti ją iš žemaūgių obelaičių. Sklypo šeimininkams norėjosi originalios tvoros, o ir eksperimentuoti taip auginant vaismedžius pasirodė įdomu. Jų idėja (beje, ne kur nors nusižiūrėta, o pačių sugalvota, mat tik šią vasarą jie Italijoje pamatė soduose auginamus plokščių formų vaismedžius) pasiteisino. Ir netgi pavyko suderinti grožį su nauda – pernai obuolių derliaus užteko iki kovo mėnesio.
Medžiai pasodinti prie vielinės tvoros, kad šakelės augtų plokščiai, prie karkaso jos tvirtinamos spaustukais, o besišakojantys netinkama linkme ūgliai dažnai karpomi. Žemaūgės obelys užaugo greitai, tačiau jos nėra ilgaamžės: po penkiolikos metų jas greičiausiai teks keisti. Bet šiandien yra kuo pasidžiaugti!
Stanislovos Norušienės nuotr.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir spalio mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
_loadQuiz(13362);
