Žiemos metu labiausiai įvertiname gėrybes, kurių atsargų nepatingėjome rinkti vasarą ir rudenį: uogų, grybų, o ypač vaistinių žolelių.
Juk ne tik smagu, bet ir sveika pagardinti patiekalus savo surinktais prieskoniais arba gurkšnoti savo rinktų žolelių arbatą, stebint už lango darganotus orus. O ar kada skynėte tokią žolelę kaip pelynas? O gal auginote peletrūną arba diemedį? Juk tai labai vertingos žolės, kurios tinkamos ir kaip maistas, ir kaip vaistas. Jos yra vienos genties augalai, kurių mokslinis (lotyniškas) pavadinimas yra tas pats – ARTEMISIA. Lietuvoje savaime auga arba yra auginama keletas rūšių. Tad pristatysime kiekvieną ir kokią naudą jie gali dovanoti žmogui.
KARTUSIS KIETIS arba PELYNAS (Artemisia absinthium) yra geriausiai žinomas iš šios kompanijos. Tai daugiametis žolinis augalas, užaugantis iki 0,5–1 m aukščio, pradedantis žydėti geltonais bei smulkiais žiedeliais vasaros viduryje ir žydintis iki rudens. Jis savaime auga gamtoje, kur paprastai vyrauja smėlingesnės ir sausesnės vietos, kartais auginamas daržuose ar gėlynuose. Lapeliai sidabriškai pilkos spalvos, skaldyti, juos pajudinus skleidžia stiprų eterinį kvapą. Pelynas laikomas vienu karčiausiu augalu pasaulyje.
Nuo neatmenamų laikų pelynai buvo vartojami gydymui. Pagrindinė jų savybė – tai įvairių virškinimo sutrikimų gydymas, kai dingsta apetitas, apsinuodijus maistu, kai pučia pilvą, esant tulžies pūslės ir kepenų ligoms. Senaisiais laikais pelyno arbata padėdavo iš organizmo valyti kirmėles, kurių tais laikais turėdavo daugelis vaikų ir suaugusiųjų. Tik jeigu neturite patirties, tai gydykitės pelyno arbata atsargiai, nes lengvai galite perdozuoti. Tada vaistas gali pavirsti nuodu, sukeliančiu vėmimą, traukulius, atminties sutrikimą ir kt. Paprastai gydomosioms arbatoms rekomenduojama ne daugiau kaip trečdalis ar pusė arbatinio šaukštelio džiovintos pelyno žolės, ją užplikant vienu puodeliu verdančio vandens. Jeigu niekada nesate gėrę pelyno arbatos, tai pirmą sykį pabandykite tik gurkšnelį, nes galbūt, esate alergiški šiam augalui. Ir kaip jau minėta, tai vienas karčiausių augalų pasaulyje, tad ne visiems patinka kartaus skonio arbata.
Pelyno žaliava yra naudojama gaminant alkoholinius gėrimus, tokius kaip absentas (šio gėrimo pavadinimas kilęs iš botaninio pelyno vardo) bei vermutas. Šie gėrimai taip pat pasižymi karčiu skoniu.
DIEMEDIS (Artemisia abrotanum) panašus į pelyną, jis irgi puošiasi sidabriškai pilka lapija, tik jo lapeliai dar siauresni, labiau skaldyti ir panašūs į siūlelius. Pats augalas yra pusiau sumedėjęs puskrūmis, užaugantis iki 1–1,5 m aukščio. Kaip ir dauguma giminaičių, mėgsta lengvesnę dirvą, bet gali augti ir derlingoje (bet ne šlapioje) daržo žemėje. Skirtingai nuo pelyno jis pas mus savaime gamtoje neauga, bet nuo senų laikų yra auginamas gėlių darželiuose ir sodybose. Diemedis dar vadinamas dievmedžiu ar dievo medžiu ir senovėje buvo tikima, kad turi mistinių galių. Buvo manoma, kad diemedžio šakelė apsaugo nuo blogos akies ar pikto žmogaus. Pamenu, kaip vaikystėje kaimynė sakydavo, kad jeigu netyčia savo kieme nuskinsi diemedžio šakelę, tai į namus ateis nekviestas svečias.
Diemedis nėra toks kartus kaip kartusis kietis, yra malonaus ir švelnaus kvapo, panašaus į citrusinius vaisius. Jis turi panašių gydančių savybių kaip ir pelynas: padeda esant virškinimo sutrikimams, gerina apetitą, stiprina imunitetą, skatina prakaitą ir šlapimą. Diemedžio šakelėse gausu kvapnaus bei gydančio eterinio aliejaus, kuris naudojamas ne tik kaip prieskonis gardinant įvairius patiekalus, bet ir gaminant kosmetiką bei parfumeriją: kremus, muilus, šampūnus, kt. Diemedžio šakelių kvapas anksčiau padėdavo atbaidyti vabzdžius kenkėjus: uodus, kandis bei kūno parazitus (utėles, blakes, blusas). Iš diemedžio galima surišti kvapnią bei gydančią vantą. Jis taip pat auginamas ir kaip dekoratyvinis augalas, nes turi puošnią sidabrišką lapiją. Be to, diemedis gerai atželia jį apkarpius, tad galima auginti neaukštose ir karpomose gyvatvorėse.
VAISTINĮ KIETĮ (Artemisia dracunculus) dar vadinamą PELETRŪNU nuo pelyno ir diemedžio galima atskirti pagal lapelių spalvą, nes jis žaliausias jų tarpe. Jis taip pat užauga gan nemažas, iki 1,5 m aukščio ir žydi vėlyvą vasarą. Savaime gamtoje neauga, auginamas prieskonių darželiuose, gėlynuose ar vaistinių augalų kolekcijose, nes peletrūno lapeliuose gausu vitaminų bei kitų naudingų medžiagų.
Jis naudojamas ir virtuvėje, ir gydymui. Kaip prieskonis dažniausiai vartojamas su pieno produktais, gaminant sūrius ar varškės patiekalus, taip pat tinka salotoms, mėsos ir žuvies patiekalams, marinuojant pomidorus ar agurkus. Mūsų parduotuvėse galima įsigyti saldinto gruziniško gėrimo „Tarchun“, kuris gaminamas iš peletrūno ir kuriam ryškiai žalią spalvą suteikia šis augalas. Liaudies medicinoje peletrūnas kaip ir pelynas bei diemedis, vartojamas įvairiems virškinimo sutrikimams gydyti. Rusijoje ir Kaukaze buvo (ir, ko gero, tebėra) populiari peletrūno šaknies spiritinė ištrauka, padedanti nuo nemigos, traukulių, spazmų, epilepsijos. Moksliškai patvirtinta, kad peletrūne esantis apigeninas pasižymi antivėžiniu poveikiu.
Lietuvos gamtoje auga dar keletas kiečių rūšių. Tai ypač dažnas paprastasis (A. vulgaris), taip pat dirvoninis (A. campestris) bei pavėsinis kietis (A. dubia). Gėlynuose kaip dekoratyviniai augalai yra auginami šmito (A. schmidtiana), baltasis (A. ludovica), baltagraižis (A. lactiflora) bei kitos kiečio rūšys.
Gamtoje savaime augantys kiečiai irgi tinkami vaistiniam vartojimui, tik deja, yra daug žmonių, kurie yra alergiški kiečio giminei, ypač jiems žydint, tad prieš augindami ar vartodami kietį, peletrūną ar diemedį, įsitikinkite, kad nesate jiems alergiški.
