Mūsų laukuose ir pievose vis dar geltuonuoja ir dar ilgai geltonuos paprastosios kiaupienės žiedai. Mes ją paprastai vadiname ne kiaulpiene, o tiesiog piene. Kai aukso spalvos žiedai nužydės – po aplinką pasklis milijonai mažų parašiutėlių – kiaulpienės sėklų, vėliau iš jų sudygs gausybė naujų augalų.
Apie kiaulpienės naudą jau rašėme ne kartą, kad tai yra plačiai naudojamas augalas, kad jos šaknys – tai tarsi lietuviškasis ženšenis, jos tonizuoja ir aktyvina organizmo apsaugines jėgas, padeda atsigauti po sunkių ligų, taip pat gerina virškinimą ir atmintį, padeda sergant cukriniu diabetu ir ateroskleroze bei turi daug kitų gerų savybių. Iš auksinių žiedų gaminamas pienių vynas, džemas, sirupas ar kiti saldėsiai. Jauni lapeliai naudojami salotoms, sriuboms ar troškiniams. Pati žolė – labai tinkama gyvulių pašarui. Vienu žodžiu, nuostabus turėtų būti augalas, bet iš tiesų, retas kuris iš mūsų geria kiaulpienės šaknų arbatą ar naudoja kitas jos dalis maistui, nes daugeliui sodininkų kiaulpienė sukelia ne pačius maloniausius jausmus. Juk tai sunkiai iš sodo ar daržo išnaikinama piktžolė. Tad gal verta labiau susipažinti su „priešu“?
Taigi, ką galima pasakyti apie šią žolę? Žvelgiant iš botaninės pusės – paprastoji kiaupienė (Taraxacum offcinale) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimai, iš kurios mes puikiai pažįstame saulėgrąžą, ramunę, šalpusnį, jurginą, medetką bei kt. Astrinių šeima yra labai gausi (joje net apie 30 tūkst. rūšių), ir visi augalai pasižymi įdomiais žiedais, kurie vadinami graižais. Pažvelkite atidžiau į kiaulpienės žiedą – jį sudaro daugybė geltonų ir siaurų, liežuvėlio formos žiedų. Jie ilgi ir viduriukyje esančios dulkinės būna apkibusios gausybe žiedadulkių, kurias mėgsta rinkti bitės bei kiti vabzdžiai (beje, medus iš pienių – labai gardus ir aromatingas). Didysis kiaulpienių žydėjimas prasideda balandžio pabaigoje ir tęsiasi gegužę, bet pavieniai augalai dar gali žydėti ir visą vasarą ar rudenį.
Įdomi paprastosios kiaulpienės savybė ta, kad nuskynus lapą arba žiedą, pradeda tekėti baltos tarsi pienas sultys. Jos nenuodingos, bet karčios, be to, tepa pirštus, tad nupynus pienių žiedų vainiką, rankas sunku nusiplauti. Kai vabzdžiai atlieka savo misiją, o geltonieji žiedai nužydi, augalas pradeda brandinti sėklas, kurios panašios į kmyno, tik turi mini parašiutėlius – pūkuotus kamuoliukus, padedančius nuskristi ir įsikurti pakankamai toli nuo motininio augalo. Tie pienių pūkai – tai tarsi mielas stebuklas, juos yra apdainavę ne vienas dainius ar poetas. Kažkada teko skaityti, kad mokslininkai suskaičiavo, jeigu visų pasaulio kiaulpienių sėklas su skirstukais sudėtume į vieną ilgą eilę, tai per du metus ji pasiektų mėnulį. Gal tai ir tiesa, nes kiaulpienės – labai plačiai paplitęs visame pasaulyje augalas, augantis vidutinių platumų klimato juostoje. Bet nors mums tai ir labai įprastas, bet gyvenantiems kituose kraštuose kiaulpienė yra egzotinis augalas. Tuo teko ne taip seniai įsitikinti, kai atvykę į Lietuvą svečiai iš vienos tolimos Rytų šalies, viename Kauno parke puolė fotografuoti ne ten įrengtą puošnų gėlyną, o geltonuojančių pienių lauką.
Na, bet sodininkams jų teritorijoje įsiveisusi kiaulpienė sukelia visai ne pasigėrėjimą, o galvos skausmą – kaip gi tą geltonąją karalienę išprašyti iš savo kiemo? Pirmiausiai atkreipkite dėmesį, kokiose vietose mėgsta augti kiaulpienės, nes jos paprastai renkasi derlingesnes dirvas, tad, kaip pasakytų biologai – kiaulpienės indikuoja derlingus dirvožemius. Piktžole kiaulpienė vadinama todėl, kad ji atkakli ir atspari daugeliui neigiamų aplinkos veiksnių – gali augti ir skurdesnėse dirvose (tiesa, ten jos dažniausiai būna nupiepusios ir mažiau žydi); pakenčia sausrą, nes užaugina ilgas šaknis; nebijo skynimo ir šienavimo, tad greitai vėl atželia; atspari šaltoms žiemoms; moka puikiai užstelbti kitus augalus; ir sunokina gausybę skraidančių sėklų, kurių dėka plačiai paplinta.
Jeigu pamatėte išdygusią ne vietoje kiaulpienę ir neplanuojate jos naudoti maistui, tai stenkitės ją išrauti kuo jaunesnę, nes, kaip jau minėta, ji užaugins ilgas ir tvirtas šaknis, kurias su laiku bus vis sunkiau išrauti. O šaknys yra labai gajos, jeigu jas raunate, tai būtina išrauti visą visutėlę, nes jei dirvoje liks bent gabalėlis, jis kuo puikiausiai vėl atžels nauju augalu. Ilgas šaknis galima iškasti su kastuvu, bet jeigu pienė auga vejoje, tai kastuvu sugadinsime savo veją. Tam labiau tinka specialus ilgas ir siauras kastuvėlis, kurį galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse. Dar būna ir specialių pienių rovimo prietaisų, įtaisytų ant ilgo koto (kad nereikėtų lankstytis), kurių kaina tikrai nemaža, bet kiek teko patirti, jie neišrauna visos šaknies iki galo, palikdami šaknies gabalėlių, tad augalas po kurio laiko vėl atauga.
Jeigu pienių jūsų pievoje pridygę nelabai daug ir tik viena kita, tai geriausia jas tiesiog išravėti rankiniu būdu. Herbicidus – Banvel, Lontrel, Starane, MCPA ir pan. geriau naudoti tik kraštutiniu atveju – kai piktžolių plotas tikrai didelis ir jų labai gausu, nes juk tai chemija, kuri niekur po naudojimo nedings – susigers į dirvą, bus nuplauta į daržą, paveiks jūsų valgomus augalus ar sukvėpuosite jos dulkėmis. Kiaulpienes kuriam laikui sustabdo šienavimas, bet tai trumpalaikis efektas, nes ji yra labai prisitaikantis augalas – ne be reikalo vadinama piktžole. Tad po 1–2 šienavimų kiaulpienė išleidžia trumpus, prie pat žemės žydinčius žiedus, kurių neįmanoma nušienauti su vejapjove. Jeigu neturite laiko ravėjimui, tai bent nuskinkite pienių žiedus, kad nebrandintų sėklų, kurios greitai išplinta aplinkui. Bet jei norite ilgam atsikratyti šios piktžolės, vis tiek reikės anksčiau ar vėliau jas visas išrauti, nes ji atkakliai atžels, žydės ir bandys plėstis.
Jeigu kiaulpienės jūsų pievoje jus erzina, bet neturite noro ar laiko su jomis kariauti – teks susitaikyti ir pažiūrėti į tai filosofiškai: pasimokyti įkvėpimo, kaip atkakliai gyvenime galima siekti savo tikslo ir kaip tie rytiečiai pamatyti žydėjimo grožį – juk kai žydi geltona kiaulpienių jūra, juk tai taip gražu, ar ne?
