Sveika ir graži veja yra tikras nuosavo sklypo savininko pasididžiavimas. Tačiau egzistuoja nemažai ligų ir kenkėjų, kurie gali subjauroti šią žaliuojančią kiemo puošmeną. Kad taip nenutiktų, reikia imtis prevencinių veiksmų.
Kokios yra dažniausiai pasitaikančios vejos ligos?
Šaknialingė. Tai liga, kuri yra pavojinga jaunai vejai. Ji paveikia dar tik pradedančią dygti žolę. Šaknialigė apsunkina ir sulėtina jos dygimą.
Sniego pelėsis. Tai problema su kuria dažnai yra susiduriama pavasarį. Sniego pelėsį arba fuzariozę galima atpažinti iš gelsvai pilkų apskritų dėmių bei atsiradusio veltinio (šiems dariniams atsirasti tinkamas sąlygas sudaro pavasarį ir žiemą tirpstantis sniegas). Tai yra grybinė liga. Su ja yra kovojama tokiomis priemonėmis: skarifikuojant, aeruojant ir tręšiant.
Dėmėtligė. Tai grybinė vejos liga. Kad veja serga dėmėtlige, lengvai galima atpažinti iš ant lapų atsiradusių gelsvai rudų, 0,5-1,5 cm dydžio dėmių. Šia liga veja suserga tuomet, kai yra per didelė drėgmė ir vyrauja karšti orai. Su ja galima kovoti šiais būdais: purškiant fungicidus, skarifikuojant ir smėliuojant veją, taip pat aeruojant.
Miltligė. Su šia liga paprastai yra susiduriama vasarą, nes jos atsiradimui yra palankūs sausi ir karšti orai. Miltligę galima atpažinti iš balkšvos, miltus primenančios medžiagos atsiradusios ant lapų. Tai yra grybinė liga, su kuria reikia kovoti taip: pirmiausia reikia pašalinti pažeistus stiebus (juos išpjauti ir sudeginti), kad ligos židinys neplistų. Jeigu liga yra įsisenėjusi, tada veją reikia nupurkšti fungicidais. Po to ją tręšiant, rekomenduojama normuoti azoto turinčių trąšų kiekį.
Rūdys. Ši liga puola nusilpusią veją, dažniausiai kai nusistovi sausi ir karšti orai. Ji pasireiškia gelsvos arba oranžinės spalvos puslelėmis ant žolės lapų. Kovoti su šia liga reikia aprūpinant veją visomis svarbiausiomis maistinėmis medžiagomis.
Kokios priežastys paprastai sukelia vejos ligas?
Ligos dažnai puola nusilpusią veją, kurios imunitetas yra silpnas. Tokiai vejai paprastai trūksta kalio, geležies ir magnio. Kad vejai trūksta šių medžiagų, galima atpažinti iš pakitusios jos spalvos (žolė būna gelsva arba salotinė).
Kita dažnai pasitaikanti priežastis – per daug azoto trąšų. Esant per dideliam šių trąšų kiekiui, net pačioje geriausioje dirvoje susidaro palankios sąlygas vystytis grybams.
Ligoms vystytis taip pat padeda atitinkamos oro sąlygos. Šiltas ir drėgnas oras kuria puikias sąlygos grybams augti.
Ligos priežastimi gali tapti ir suplūkta arba oksiduota dirva, nes tokioje terpėje sulėtėja dirvos bakterijų gyvybinė veikla.
Kaip išvengti vejos ligų?
Kad būtų galima išvengti vejos ligų, reikia imtis prevencinių priemonių ir tinkamai ją prižiūrėti. Kad žolė būtų graži ir sveika, reikia ją laiku nupjauti, patręšti teisingomis trąšomis, naikinti piktžoles, skarifikuoti ir vėdinti.
Vejos sveikata reikia pradėti rūpintis dar prieš jos sėjimą. Kokybišką ir sveiką sėklą reikia sėti į tinkamą dirvą. Labai svarbus yra grunto pH. Jeigu pH rodiklis yra mažesnis nei 5, kokybiškos vejos įrengti nelabai pavyks. Jeigu dirvos rūgštingumas yra tinkamas, tada 2-3 metus problemų dėl netinkamo pH nebus.
Esant normalioms sąlygoms dirvos pH svyruoja nuo 6,5 iki 7,2. Jeigu laikui bėgant dirvos rūgštingumas sumažėjo, pavasarį dirvą reikia patręšti kalkėmis (50-70 g/kv. m), o jei rūgštingumas pakilo, jį galima sumažinti superfosfatu arba kalio sulfatu (20 g/kv. m).
Pavasarį bei rudenį veją reikia patręšti tinkamomis trąšomis. Renkantis trąšas vejai, ekspertai pataria atkreipti dėmesį, kad jų sudėtyje būtų ne tik NPK, tačiau ir mikroelementų. Jeigu sena veja auga sunkioje dirvoje, pavasarį reikia ją vėdinti badant velėną.
Svarbus žolės priežiūros momentas vasarą – reguliarus jos pjovimas ir laistymas. Labai svarbu yra tinkamas žolės aukštis, kuris priklauso nuo pasėto žolių mišinio (paprastai jos aukštis turi būti nuo 3 iki 5 cm). Laistyti veją rekomenduojama anksti iš ryto, nes tada ji pasiima tiek drėgmės, kiek jai reikia.
