Graži, sveika ir prižiūrėta veja šalia namų yra puiki vieta pailsėti ar tiesiog gėrėtis. Tačiau norint pasiekti tokį rezultatą, reikia įdėti pastangų. Išdygus žolei darbai tuo nepasibaigia – veją puola įvairios ligos ir kenkėjai, todėl jei siekiate, kad veja būtų kuo arčiau idealo, jai reikėtų skirti nemažiau dėmesio nei sodo ar daržo augalams. Apie vejos priežiūrą ir ligas pasakoja Lina Bukauskienė, įmonės „Sodo bitės“ vadovė.
Vejos problemos
Vienas pirmųjų netikėtumų, kuriuos galima pastebėti iškart pasėjus žolę – ji tiesiog nedygsta. Pagrindinė to priežastis gali būti neteisingas vejos pasėjimas – sėklos pasėtos per giliai. Jei sėkla guli giliau nei 1 cm, žolė nesudygs. Sprendimas šiai problemai, pasak L. Bukauskienės, yra vienintelis – vejos sėklas sėti iš naujo. Taip pat veja nedygsta esant per rūgščiai dirvai, jei sėjant nebuvo parinktas teisingas dirvos PH. Jis turėtų siekti 5,5-6. Nors tokiu atveju žolė gali išdygti, tačiau ji bus labai silpna. Taip pat jeigu užsėjami plotai buvusiame žolyne, prasto dygimo priežastis gali būti paskleisti miltligės židiniai – tokiu atveju veja iškart nyksta, pradeda džiūti.
Viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų yra fuzariozė arba sniego pelėsis. Veja pasidengia balta ar sidabrine spalva, susiformuoja veltinis.
Ši liga paprastai atsiranda pavasarį, kai tirpsta sniegas, yra vėsu, drėgna ir tokie orai laikosi ilgą laiką. Prie to prisideda per didelis sniego sluoksnis ant vejos. Radus pelėsį, veją reikia skarifikuoti – iššukuoti specialiu prietaisu, vėdinti, pašalinti kuo daugiau veltinio ir tręšti.
Vis dėlto, geriausia yra imtis prevencinių priemonių. Rudenį, po paskutinio pjovimo, veją reikėtų nupurkšti fungicidais. Žiemą nereikėtų sukasinėti sniego į krūvas ant vejos, o jeigu taip nutiko, tai pavasarį, sniegui tirpstantant jį reikėtų nukasti, o kai jis visiškai pasišalina – skarifikuoti.
Veją puola ir gerai daržininkams bei sodininkams pažįstama miltligė. Ant stiebų atsiranda balkšva miltus primenanti medžiaga. Ši liga dažnausiai plinta kai nusistovi sausi ir karšti orai. Aptikus miltligę reikėtų pažeistus stiebus išpjauti ir sudeginti, kad ligos židinys neplistų, o ligai įsisenėjus – nupurkšti fungicidais, vėliau, tręšiant normuoti azoto turinčių trąšų kiekį.
Kita dažna vejos liga – dėmėtligė. Ant stiebų atsiranda gelsvai rudos apie 0,5-1,5 cm dydžio dėmelės. Dažniausiai dėmėtligė atsiranda esant karštiems orams. Su liga kovojama purškiant fungicidus, skarifikuojant ir smėliuojant veją, taip pat patartina veją aeruoti. Šio proceso metu dirvoje padaromos ertmės orui.
Rūdys puola nusilpusią veją,taip pat vyraujant karštiems ir sausiems orams. Gerai prižiūrimose vejose ši liga daug žalos nepridaro. Pasireiškia gelsvomis, kartais net oranžinėmis pūslelėmis ant lapelių. Geriausia apsauga išvengti vejos rūdžių – pilnai aprūpinti veją reikiamomis maistinėmis medžiagomis.
Ligos veją puola tuomet kai jos imunitetas yra silpnas. Todėl trūkstant maistinių medžiagų, galite sulaukti ir daugiau problemų. Kad vejai trūksta maistinių medžiagų aiškiausiai galima atpažinti iš spalvos – ji geltonuoja, kartais tampa net salotinė. Kada yra pakankamas NPK (azoto, fosforo ir kalio) medžiagų kiekis, veja būna tamsiai žalia. Esant maitinių medžiagų trūkumui, veja pradeda apaugti dobiliukais, po kurių po kiek laiko pradeda augti ir kitos įvairios piktžolės. Nesiimant veiksmų pasirodo samanos bei grybelinės ligos. Išeitis tokiu atveju paprasta – tręšti.
Pašnekovės teigimu, dažniausiai pasitaikančios trąšos yra granulinės. Jas pasirenkant reikėtų atkreipti dėmesį, kad sudėtyje būtų ne tik NPK, tačiau ir mikroelementų. Pašnekovė taip pat pastebi, kad buityje dar gajūs kai kurie mitai apie vejos tręšimą, tarkime, kad ją galima tręšti salietra, tačiau tai vejai ne tik neatneša jokios naudos, o tik sukelia papildomų rūpesčių – nuo jos veja labai intensyviai auga, taip išeikvodama visas jėgas greit nualinama ir jau po kelerių metų tampa nusenusi, nedekoratyvi.
Rūgštingumas. Jau įrengiant veją reikia užtikrinti kad dirvožemis būtų tinkamas. „Jeigu veja yra netinkamo PH, rodiklis mažiau nei 5, tuomet gražios vejos įrengti nelabai pavyks. Tačiau jei dirvos PH yra tinkamas, bent 2-3 metus problemų dėl dirvos rūgštingumo nebus. Bet laikui bėgant bet kokia nejudinama dirva yra linkusi rūgštėti. Todėl turi būti taikomi prevencijos metodai.
Kas metus dirvą reikia nukalkinti, siekiant sunormalizuoti dirvos PH – jei šiais metais pasėjote veją, kitais metais galite ją nukalkinti granuoliuotomis kalkėmis. Taip užtikrinsite, kad dirvos rūgštingumas išliks normalus“, – pasakoja L. Bukauskienė. Dirva taip pat labiau linkusi rūgštėti tose vejos vietose, kurios dažnai yra pavėsyje, taip pat tose, kurios po žiemos labiau suplūktos, kuriose nusistovi vanduo.
Profilaktika
Pagrindinės vejos priežiūros profilaktinės priemonės nėra sudėtingos – reikia laiku nupjauti veją, laiku patręšti teisingomis trąšomis, tinkamai veją skarifikuoti, vėdinti ir naikinti piktžoles. Žolės aukštis taip pat daro įtaką ligų atsiradimui. Jei veja žiemai paliekama aukštesnė, tarkime apie 10 cm, egzistuoja didesnė tikimybė, kad po žiemos veja dėl iššutimo bus užpulta sniego pelėsio. Vasaros metu, kai dideli karščiai, nereikėtų vejos nupjauti pernelyg trumpai.
„Tarkime jeigu veją įprastai pjaunate pirmu ar antru aukščiu – šie aukščiai priklauso nuo kiekvienos žoliapjovės – vasarą reikėtų pjauti atitinkamai antru arba trečiu aukščiu, nes žema žolė greičiau išdžiūsta, greičiau netenka savo maistinių medžiagų ir tampa ne tokia patraukli akiai“, – dėsto L. Bukauskienė.
Taip pat vejos pjovimo dažnumą reikėtų derinti prie mulčiavimo. Jeigu veja pjaunama kartą per savaitę ir nupjauta žolė paliekama, tai vejai nėra naudinga, nes tose vietose, kur žolės lieka daug, veja gali iššusti. Tačiau jeigu pjaunama kas dvi ar kas tris dienas, tokiu atveju mulčiavimas duoda tiktai naudą. Palikta žolė supūva ir suyra, ir tampa natūralia trąša.
Žiemą reikėtų pasistengti vejos nemindyti, nes pavasarį tose vietose danga labiau susiplūkia. Taip pat nereikia palikti ne tik pernelyg aukštos, tačiau ir pernelyg žemos vejos. Rudenį nereikėtų palikti nukritusių lapų, o jei aplinkui auga pušys – spyglių ar kankorėžių, kadangi pavasarį tose vietose vejos galite ir nebeaptikti. Tai sukuria papildomą šiluminį sluoksnį, kuris, prisidėjus sniegui, lemia vejos iššutimą. Prieš žiemą naudinga nupurkšti nuo ligų, patręšti ne azotinėmis trąšomis, kad sustiprintumėte šaknų sistemą.
Vasarą vienas aktualiausų klausimų yra laistymas. Geriausia, pasak pašnekovės, yra laistyti labai anksti ryte, kadangi tuo metu, skirtingai nei vakare, veja pasiima tiek drėgmės, kiek jai reikia.
Kenkėjai ir išorinis poveikis
Vejas puola ne tik ligos tačiau ir kenkėjai, bet ir kiti išoriniai veiksniai. Žolėje atsiradusios skruzdėlės stato skruzdėlynus, urvelius, kupstelius. Šalia šių skruzdėlynų veja praranda savo spalvą, pradeda blukti. Viena iš liaudiškų priemonių – cukraus pudros ir boro mišinį nelietingą dieną reikėtų paberti aplink skruzdėlyną. Stiebų šaknis taip pat graužia įvairūs vikšrai.
„Labai lengva pamatyti, kada veja kenčia nuo ligos ir kada nuo kenkėjų – ant vejos pastebėsite daug paukščiukų, kurie tais kenkėjais maitinasi. Tačiau vabzdžiai naikina veją iš apačios, o paukščiai iš viršaus iškapstydami – dviguba bėda“, – pasakoja pašnekovė.
Sliekai paprastoje vejoje duoda tik naudą – išpurena žemę. Tačiau įsirengus dekoratyvią veją, sliekų aktyvumas gali tapti ganėtinai pastebimas, ypatingai, jei urvelių prirausta labai daug. L. Bukauskienė teigia, jog geriausias būdas juos išnaikinti – kurmis, tačiau neturint geros apsaugos sistemos, šis gyvūnas pridarys daug daugiau žalos nei sliekai.
„Iš tiesų kovos būdų yra daug – ir liaudiškų ir šiuolaikinių. Tačiau tas žmogus, pas kurį apsilankė kurmis, pasakys – aš išbandžiau viską, ir man niekas neveikia. Su kurmiu geriau gyventi gražiuoju, pašalinti nekovojant. Vienas tokių sprendimų yra tinklelis, tiesiamas po veja. Prieš įrengiant veją maždaug nuo 5 iki 30 cm gylyje yra paklojamas tinklelis, ant jo užpilama žemė. Tinklelis ne metalinis, o iš tamprios plastmasės, tačiau per 1,5-2 cm dydžio akutes kurmis niekaip nepralenda. Tuomet jis laimingas pabėga pas kaimyną“, – juokauja pašnekovė.
Vejoje atsirandančias piktžoles, tokias kaip pienės, geriausia yra tiesiog išravėti. Kitoms piktžolėms naudojami herbicidų mišiniai, kurie praktiškai išnaikina piktžoles visame plote. Vejoje gali atsirasti ir samanų. Tai pirmiausia parodo, jog dirva toje vietoje yra rūgšti. Todėl pirmiausia reikėtų pasirūpinti samana – skarifikuoti, patręšti trąšomis nuo samanų, o tuomet nurūgštinti dirvą, kad nauji samanų plotai neatsirastų šalia. Tam galima naudoti granuliuotas kalkes arba dolomitmilčius.
Vejoje išdygstantys šungrybiai didelės žalos nedaro, kol nepasėja sporų. Estetiniam vaizdui pagerinti, juos užtektų tik išrauti, tačiau geriausia grybingas vietas palaistyti kalio permanganato tirpalu taip užkertant kelią plitimui.
Taip pat vejos būklei žalą daro ir mindymas bei naminiai gyvūnai. Jeigu veja bus mindoma, geriau jau iš karto pasirinkti atsparesnę rūšį. Vienais atvejais numindyta veja atsigauna net ir nieko nedarant, kitais atvejais numindytą vietą reikėtų daugiau palaistyti, papurenti ir pagal poreikį šiek tiek atsėti. Gyvūnų paliktas šlapimas ar išmatos taip pat gali būti rimta problema vejos estetinei būklei. Šuns šlapimas veją paprasčiausiai išdegina. Anot pašnekovės, galima mėginti šias vietas laistyti, kad jos greičiau atsigautų, tačiau mažai tikimybės, kad tai padės. Veiksmingiausias būdas – pažeistas vietas atsėti ir tiesiog neleisti augintinių ant vejos.
