Tikriausiai ne vienam teko susidurti su šiuo nemaloniu įnamiu, todėl prieš pradedant kovą reikėtų geriau suprasti kas ir kodėl galėjo įsikurti kaimynystėje. Šioje trumpoje apžvalgoje galite geriau susipažinti su kurmių biologija, veikla bei įpročiais.
Kurmis, paprastasis kurmis, europinis kurmis (lot. Talpa europaea, angl. European mole, vok.Europäischer Maulwurf) – vabzdžiaėdžių (Insectivora) būrio gyvūnas, priklausantis kurminių (Talpidae) šeimai. Kūnas cilindriškas, 13-16 cm ilgio, svoris 85-120 g. Priekinės kojos rausiamojo tipo. Kaklas nežymus. Šnipelio šonuose išsidėstę ilgi lytėjimo plaukai – vibrisės. Akys mažos, vos 1 mm skersmens, mato silpnai. Uodega ne ilgesnė už galvą. Kailiukas beveik juodas, nors pasitaiko albinosinės formos, šviesiai pilkų, gelsvai rudų kurmių citata. Jaunikliai šviesesni už suaugusius. Dantų jis turi 44. Mėgsta vidutinio drėgnumo humusingas dirvas, ypač dažnas daržuose. Rausia paviršinius ir giluminius urvus. Rausdamas giluminius urvus, žemę išstumia į dirvos paviršių. Taip susidaro kurmiarausiai. Giluminiais urvais kurmiai naudojasi keletą metų. Tokių urvų praplatėjimuose įrengia lizdavietę jaunikliams, ją iškloja sausa žole ir lapais. Poruojasi kovo – balandžio mėn. Nėštumas – 35-40 dienų. Gegužės-birželio mėn. patelė veda 2-9 plikus ir aklus jauniklius, kuriuos žindo apie mėnesį. Penkių šešių savaičių jaunikliai pradeda gyventi savarankiškai. Rugsėjo mėn. jie jau būna tokie kaip suaugusieji. Išveda vieną vadą.
Anot UAB „Dezinfekcijos paslaugos“ specialistų, svarbiausias kurmių maistas – sliekai, lervos, žemėje gyvenantys suaugę vabzdžiai. Jeigu kelyje staiga pasirodys pelytė, kirstukas ar varlė, kurmis jų nepražiopsos.
Rausdami savo požemines galerijas, gali smarkiai pažeisti kelyje pasitaikančių augalų šaknis. Kurmių supiltos kalvelės darko vejas ir gėlynus.Požeminiams darbams kurmiai eikvoja milžinišką kiekį energijos, tad ją reikia nuolat papildyti. Todėl kurmiai – nepaprastai ėdrūs. Per parą kurmis suėda maždaug tiek maisto, kiek pats sveria. Be maisto jis gali gyventi ne daugiau nei 12-15 valandų.
Kurmiai idealiai prisitaikę gyventi po žeme. Aksominis, trumpas, tankus kailiukas saugo gyvūno odą nuo sąlyčio su dirva ir leidžia jam be vargo judėti pirmyn ir atgal. Dėl tvirto cilindro formos liemens, kūgio pavidalo galvos su nedideliu tvirtu straubliuku kurmis greitai juda požeminiais keliais. Jo kaklas trumpas ir raumeningas, o kakta plati. Priekinės kojos atstoja savotiškus rausimo prietaisus. Žastai ir dilbiai sutrumpėję ir paslėpti. Užtat letenos didžiulės, su dideliais tiesiais aštriais nagais ant pirštų. Visi penki kurmio letenos pirštai gerai išvystyti. Prie jų yra ypatingas pjautuvo formos kaulelis – tarsi šeštasis pirštas, kuris rausimui sutvertą leteną daro dar platesnę ir tvirtesnę. Kurmio letenėlės nukreiptos ne žemyn, kaip kitų žvėrelių, o į šalis – delnais į išorę ir atgal.
Greitis, kuriuo kurmiai rausia savo požemines galerijas, pribloškia. Per dieną kurmis, kurio ilgis – vos 15 cm, gali išrausti iki 30 metrų.
Ausų kaušelių kurmis neturi – klausos angos pridengtos odos raukšle, kuri saugo, kad į jas nepribyrėtų žemių. Kurmio akys mažytės ir pasislėpusios kailyje. Naudos jos teikia nedaug, nes po žeme tamsu. Užtat gyvūnas turi puikiai išvystytas klausą, uoslę ir lytėjimo juslę, padedančias jam ieškoti maisto. Aštrūs kurmio dantys kūgiška forma ir išsidėstymu panašūs į krokodilo dantis.
Skiriami mitybiniai ir giluminiai kurmių urveliai. Mitybiniai urveliai paprastai būna arčiau žemės paviršiaus, 3-5 cm gylyje. Kurmis juos vis apeina ir surenka sliekus bei vabzdžius. Giluminiai kurmio keliai išsidėstę 10-20 cm gylyje, kartais net giliau. Tokio storo ir sunkaus žemės sluoksnio kurmis pakelti negali, todėl žemės perteklių pro laikinus vertikalius urvelius galva išstumia į paviršių. Mesdamas žemes kurmis paviršiuje nepasirodo, tačiau aptikti jį nesunku. Iš pradžių vos pastebimai ima judėti dirvos paviršius virš jo urvo. Tuomet toje vietoje pasirodo drėgnų purių žemių. Palaipsniui žemių kauburėlis vis auga.Kurmiarausiai
Sode ar darže kurmis per dieną išrausia vidutiniškai 20 m naujų požeminių tunelių. Visi urvai ir urveliai prasideda nuo platesnio – magistralinio – požeminio kelio, vedančio į lizdinę kamerą. Lizdą kurmis įsirengia nagingai – ir tiesiogine, ir perkeltine reikšmėmis. Nedidelis apvalus 0,4-0,7 m gylyje esantis lizdas dažnai įkuriamas po medžio ar krūmo šaknimis. Lizdo dugnas išklojamas lapais, samanomis ir sausa žole. Be to, lizdelį supa du su juo ir tarpusavyje sujungti žiediniai urvai. Čia kurmis miega ir ilsisi, čia augina vaikelius. Kurmio patelė pavasarį atsiveda ir išmaitina nuo 3 iki 8 mažylių.
Pirmąsias tris savaites maitina pienu. Mėnesio laiko kurmiukai būna ne ką mažesni už tėvus ir pradeda savarankiškai ieškoti maisto, apžiūrėdami motinos išraustus mitybinius urvelius. Dviejų mėnesių kurmiai yra visiškai išsivystę ir dydžiu iš esmės nebesiskiria nuo suaugusių individų.
Kurmiai aktyvūs visus metus ir rausia ieškodami maisto tiek dieną, tiek naktį. Gyvena sėsliai, tačiau susiklosčius ne itin palankioms sąlygoms gali migruoti net didesniu nei kilometras atstumu. Beje, šie gyvūnai gali išlįsti į žemės paviršių ir nubėgti gana nemenką atstumą slėpdamiesi žolėje.
Sodo sklypų savininkams ypatingą galvos skausmą sukelia būtent kurmių gebėjimas ardyti dirvą. Dar būtų atleistina, jeigu jie raustų kur nors gilumoje, bet juk ne. Išraustą žemę kurmis išmeta į paviršių – taip atsiranda kurmiarausiai.
Deja, žala, kurią padaro šie gyviai, yra ne vien estetinio pobūdžio. Jie nutiesia savo kelius po daugiamečių dekoratyvinių augalų, krūmų, medžių šaknimis, todėl po jomis susidaro kiaurymės ir šaknys tarsi pakimba ore. Žinoma, nieko gero augalams tai nežada.
Kaip atsikratyti?
Viena populiariausių ir, teigiama, efektyviausių priemonių yra spąstai. Jų yra įvairiausių rūšių. „Pasirinkimas priklauso nuo žmogaus – jis renkasi tokius spąstus, kurie jam patinka. Tačiau problema, kad žmonės nori tiesiog nusipirkti priemonę, ją padėti ir viskas.
Spąstus reikia išmokti statyti. Tarkime, išpakavus geriausia apie parą palaikyti juos žemėje, kad pritrauktų žemės kvapą, nes kurmis yra labai jautrus kvapams. Prieš statant spąstus rankas taip pat geriausia išsitrinti žemėmis. O didžiausia klaida yra ta, kad kartais žmonės spąstus deda ant kauburių. Nieko panašaus – juos reikia dėti į arba virš kurmių judėjimo takus“, – teigia Julius Šidiškis, kenkėjų naikinimu užsiimančios įmonės „Credo“ atstovas.
Spąstų būna įvairių konstrukcijų ir sprendimų, tačiau mechaninių spąstų principas išlieka toks pat – kurmis rausdamas pajudina specialų jutiklį, jis aktyvuoja spąstų sistemą, kuri kurmį užmuša. Tokius spąstus reikia tvirtinti jau esamuose kurmio urvuose, prie pat paviršiaus. Viršuje kyšanti spąstų dalis aktyvuosis, kai kurmis bus pagautas – taip galėsite matyti kada spąstus reikia išimti. Patariama juos statyti iš abiejų urvo pusių.
Kitas sprendimas – įkasti vamzdelinius spąstus. „Su vamzdelio tipo spąstais yra šiek tiek daugiau darbo – reikia atkasti taką, įdėti spąstus ir vėl užkasti. Jeigu kurmis pagautas, to nesimatys – reikia juos vėl atkasti ir pasitikrinti. Jie daugiausiai tinka ant paviršutinių takų, tarp vieno ir kito kauburio“, – pasakoja J. Šidiškis.
Apie atbaidymą ir tinklus nuo kurmių skaitykite ČIA
