Kaip rudens nebūna be krintančių lapų, o pavasario be žiedų, taip ir alpinariumų nebūna be akmenų ir augalų. Nors tinkamai sudėti akmenys yra kone pusė alpinariumo, tačiau nereikia galvoti, kad tai yra tiesiog įprastas gėlynas tarp akmenų, todėl lengviausią darbą jau padarėte. Augalų alpinariumui parinkimas – tai kruopštus ir žinių reikalaujantis darbas. Apie alpinariumo augalų parinkimą tinklapiui Manonamai.lt pasakoja apželdinimo specialistės.
Dirvožemis. Alpinariumai kuriami įvairiose vietose, todėl ir dirvožemį reikėtų parinkti pagal juose numatytų augalų augimvietes. Dar ekonomiškiau būtų specialiai parinkti augalus, tinkamus augti esamame dirvožemyje. Tiesa, kartais į vienos rūšies dirvožemį galima pasodinti ir kitokį dirvožemį mėgstančius augalus. Norint pasodinti kitokių poreikių turintį augalą, jam specialiai įrengiamas dirvožemio lopinėlis, tarkime, smėlingesniame dirvožemyje rūgštesnę, durpingą žemę mėgstantiems augalams sukuriama dirvožemio „salelė“. Neretai alpinariumai apsodinami paprastais kalnuose, skurdžiame dirvožemyje augančiais augalais – tokiems augalams dirvožemis neturi būti per geras. „Į tokį dirvožemį įmaišoma ir truputėlį smėlio, žvyro. Dalį augalų galima sodinti tiesiog iš pievų, pavyzdžiui, rasakila, snapučiai, kraujažolės, katpėdėlės, čiobreliai ir kita – jeigu tokiam augalui, kuris pripratęs prie prastų sąlygų, suteiksime kur kas geresnį dirvožemį, jis išaugs didesnis nei augdamas natūraliai ir nepateisins jūsų kūrybinių lūkesčių“, – pasakoja įmonės „Rudista“ kraštovaizdžio architektė Stasė Jatužienė.
Kompozicija. Komponuojant alpinariumo augalus reikia apgalvoti daug veiksnių. Architektė Laima Kristina Kazlauskienė pataria įvertinti augalų aukštį, tūrius, spalvas, lapų faktūrą, žydėjimo laiką. „Pirmiausia apgalvoju spygliuočių augimo vietas, nes jie ištisus metus nekeičia savo charakterio, o lapuočiai krūmai ar daugiametės gėlės kas mėnesį, kas savaitę, net kasdien keičia savo rūbą. Ir ta dinamika mane džiugina. Jei kompozicija sodinama po medžiais, aukštai žiedynus iškeliantys augalai netiks, jei norisi paryškinti vieną augalą, aplink sodinami neryškūs, kitokią lapų faktūrą turintys augalai. Norint pašviesinti pavėsingą, nejaukų sodo kampą, sodinami baltai žydintys ar turintys baltus lapus augalai. Linksmą gėlyną galima sukurti net be žydinčių gėlių, parinkus geltonos, bordo, pilkos spalvos lapais ar margalapius augalus. Patarčiau sodinti keletą, ar, jei jie smulkesni, keliolika vienetų tos pačios veislės augalų. Ir visai nebūtina sodinti visų vaivorykštės spalvų į vieną vietą“, – pasakoja ji.
Pašnekovė taip pat pataria augalų nesodinti per tankiai, tačiau tai lengva padaryti netyčia, nepasidomėjus, kaip jie augs ar plėsis. „Pavyzdžiui, jei spygliuotis, lizdinė eglė (Picea abies „Nidiformis“), šalia turi lapuotį masyviais lapais, pavyzdžiui melsvę (Hosta), negaunančios saulės spindulių eglės šakelės meta spyglius ir po metų kitų buvusi tvarkinga, simetriška forma deformuojasi. Patarčiau tarpus tarp medelių, žemaūgių spygliuočių ar lapuočių krūmų apsodinti smulkiais daugiamečiais augalėliais, kurie laikui bėgant pasitrauks“, – pataria L. K. Kazlauskienė
Augalai. Nors pagal klasikinį apibrėžimą, alpinariumas – alpinių augalų kolekcija, susodinta kalniuko pavidalo gėlyne, imituojančiame natūralią šių augalų aplinką, Lietuvoje tokie gėlynai neretai paįvairinami ir kitais augalais. Klasikiniam alpinariumui artimiausi ir būtų kalnuotų vietų augalai – neužaugantys labai dideli, kiliminiai ar šliaužiantys augalai. Tiesa, dažnu atveju, tokie augalai nėra kažkas nepaprasto – prie „tikrų“ alpinariuminių augalų priskiriami gerai žinomi šilokai (Sedum), čiobreliai (Thymus), uolaskėlės (Saxifraga), kietis (Artemisia), rūtenis (Corydalis), gvazdikas (Dianthus), jonažolė (Hypericum), raktažolė (Primula) ir kiti.
Pasirinkimas iš dalies priklauso ir nuo paties alpinariumo vietos ir jo. Alpinariumai stačiame šlaite, šlaiteliuose prie laiptelių, alpinariumai prie vandens (tvenkinio pakrantėje ar prie dirbtinio krioklio), smėlingo grunto alpinariumai gražioje pušyno aplinkoje – tai skirtingai kuriami alpinarimai, reikalaujantys vis kitokio kūrybinio sprendimo ir skirtingų augalų juose. „Prie krioklio ar kito drėgmės šaltinio parinksime augalus mėgstančius drėgmę, tarkime, ajeralapių arba sibirinių vilkdalgių (Iris), purienų, burbulių ir kitų, kurie savo išvaizda priartėtų prie natūralios gamtos. Augalų pasirinkimą lems kuriamo alpinariumo apšvietimas. Jei alpinariumas įrengtas saulėtoje vietoje, galime rinktis kalnuose augančius šilokus (Sedum), čiobrelius (Thymus), ilalapius flioksus, šilinius gvazdikus (Dianthus), o pavėsyje sodintume šliaužiančią žiemę, vaizginą, uolaskėlę ar pachisandrą.
Jei alpinariumas bus smėlingoje vietoje, tarkime, pušyne, galime derinti augalus naudodami, viržius (Calluna), erikas (Erica), melsvąjį eraičiną, katpėdėlę. Ypač dekoratyvios ir įvairios perkūnropės (Sempervivum), kurios mėgsta smėlingesnį dirvožemį, saulėtą vietą“, – pastebi S. Jatužienė.
Pašnekovė taip pat sako pastebinti, kad šiuo metu ypač populiarėja varpinės žolės. „Manau, kad galima padaryti labai gražius alpinariumus naudojant bent dalį jų. Pas mus labai geriai auga eraičinai (Festuca), rugiaveidės (Leymus). Kiek lepesni miskantai (Miscanthus) ar poavižės (Helictotrichon), bet pakerintys savo laukiniu, lengvu lyg vėjas žavesiu. Toks sprendimas yra tvarkingas ir elegantiškas. Varpinių gėlių sąžalynai ilgalaikiai ir reikalauja mažai priežiūros“, – pasakoja ji.
L. K. Kazlauskienė taip pat ragina įnešti į alpinariumą daugiau žiedų bei spalvų, taip pasidžiaugiant trumpu lietuvišku šiltuoju sezonu. „Prie masyvių akmenų gražiai atrodo ylalapių flioksų (Phlox subulata) kilimėlis, šalia augančios, net neišlaikančios savo purių žiedynų rasakilos (Alchemilla) ar intensyvios lapų spalvos alūnės (Heuchera), violetiniais žiedais šalavijai (Salvia), visžalės, baltai žydinčios rūdgrūdėlės (Iberis) ar kukliai žiedelius keliantys snapučiai (Geranium). Žaviuosi naujų veislių didžiuliais žiedynais besipuošiančiomis hortenzijomis (Hydrangea), kurių žiedynų spalva keičiasi visą vasarą ir net rudenį būna dekoratyvi“, – vardija pašnekovė.
Alpinariumas turi būti gražus visais metų laikais. Tam S. Jatužienė pataria derinti augalų rūšis – sodinti tiek spygliuočių, tiek svogūninių augalų.vieną ar kelis žemus ar vid. aukščio spygliuočius – kadagius (Juniperus) žemaūges kalnines pušis, ar žemaūgius medelius ar krūmus. „Sodinkite ožekšnį (Euonymus), gulsčiąjį kaulenį (Cotoneaster horizontalis), kuris gražiai atrodo ne tik rudenį, tačiau ir žiemos metu, ir kitus visžalius augalus, tokius kaip žiemė (Vinca), kadagys (Juniperus), pachisandra (Pachysandra). Taip alpinariumas atrodys efektingai visais metų laikais. Būtina nepamiršti ir svogūninių augalų, tokių kaip krokai (Crocus), scylės (Scilla), kekinės žydrės (Muscari racemosum), vėlyviai (Colchicum), paukštpienės (Ornithogalum), hiacintai (Hyacinthus), ar narcizai (Narcissus), kad augalai džiugintų ir pavasarį, ir vėlyvą rudenį, kai kiti augalai jau baigia žydėjimą“, – pataria pašnekovė.
Tręšimas ir laistymas. Jei nėra automatinės laistymo sistemos, laistyti alpinariumą, (ypač ką tik apsodintą, reikia labai atsargiai. Patartina nelaistyti alpinariumų su laistymo žarna – stipri srovė gali išplauti gruntą iš tarpų tarp akmenų su visais augalais, nes šaknimis jie dar nėra tvirtai įsikibę. L. K. Kazlauskienė pataria mulčiuoti dirvą smulkiais akmenukais, žvirgždu, smulkinta pušų žieve, šakelėmis ar net nupjauta žole, kad drėgmė greitai neišgaruotų.
Tręšti reikia pagal konkretaus augalo poreikius. Auginant kai kuriuos kalnuotų vietovių augalus, ir norint atkurti jų įprastas sąlygas, nereikia pertręšti dirvožemio. Jeigu nuspręstumėte tręšti, teigiama, kad tai geriausia daryti ankstyvą pavasarį kaulamilčiais, kompostu, biohumusu arba turinčiomis nedaug natrio trąšomis.
Ravėjimas. Alpinariumus, kaip ir įprastus gėlynus, reikia nuolatos kruopščiai prižiūrėti, tik jų priežiūra sudėtingesnė. Juose daugiausia sodinami kiliminiai augalai, ir jeigu šio gėlyno laiku nenuravėsime, turėsime daug vargo. Kiliminius augalus reikia ravėti ypatingai kruopščiai, nes palikus piktžoles vešėti ir tuo pačiu suvešėjus gėlių kilimui, išrauti vėliau bus labai sudėtinga. „Jei norisi alpinariumo, tačiau ravėjimui galėsite skirti nedaug laiko, geriau sodinti daugiau žemaūgių krūmelių gulščiąjį kaulenį (Cotoneaster horizontalis) ar kitus horizontaliai augančius spygliuočius. Tuomet tiesiog pakėlei šaką ir išrovei žoles, arba reikia augalus sodinti dekoratyvines gėles augančias atskirais kerais, apie 20 cm tarpais rečiau vienas nuo kito, kad matytumėte kiekvienos, pasodintos gėlės žavesį ir galėtumėte nesunkiai išravėti, net jei alpinariumą kuriam laikui apleidote“, – pasakoja S. Jatužienė.
Patogesniam alpinariumo ravėjimui galima pasitelkti ir akmenis, suteikiant jiems ne tik estetinę, tačiau ir praktinę funkciją, pavyzdžiui, iš akmenų sudėliotos pakopos, laipteliai ar kuris nors iš didesnių akmenų gali būti paliktas kaip vieta prisėsti, kas patogu ravint alpinariumą. Tarpais bevek su žemės lygiu gulintys akmenys, atsiveriantys tarp kiliminių augalų, tarnaus kaip salelė ravint pastatyti kojai.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir spalio mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 3 mėnesių žurnalo „Mano Namai“ prenumeratą.
