Neslėpkime – laikrodį namuose puikiai atstoja telefonas, o knygas, na, jas pamažu pradeda atstoti kompiuteris ar skaityklės, kadangi populiarėja nuomonė, jog turinys daug svarbiau už „mistinį“ knygos jausmą. Tačiau tūkstančiai knygų, kurios dar prieš kelis dešimtmečius buvo vertingas lobis, šiandien dūla dėvėtų knygų parduotuvėse ar yra atiduodamos į makulatūrą. Kodėl iš tokios knygos nepasidarius laikrodžio? Argumentų prieš neradau, todėl jį ir pasidariau. Noriu pasidalinti pagrindiniais principais, jeigu ir jums kiltų panašus noras.
Projektui naudota:
Didelė knyga – 2 eurai (kaina akivaizdžiai buvo derybų objektas, bet jokių derybų neįvyko dėl mano kaltės – tiesiog nemoku to daryti. Tad tikrai galima apsieiti pigiau);
Laikrodis – apie 3 eurai (įsivaizduoju, kad tikrai galima rasti pigiau);
Akriliniai dažai (likutiniai);
Dekupažinis lakas (likutiniai);
Žirklės, peilis, yla ar kita priemonė skylutei išmušti (visos šios priemonės yra namie, visuomet po ranka).
Tad projekto kaina sudarė 5 eurus, optimali kaina – 3-4 eurai.
Pirmiausia teko pasirūpinti pagrindinėmis priemonėmis – knyga ir laikrodžio mechanizmu. Knygą užtikau naudotų knygų parduotuvėje. Iš tiesų žvalgiausi pakankamai storos knygos, su pakankamai aiškiu viršeliu (kad „nepradingtų“ laikrodžio rodyklės), tačiau tokio neradus, jau prie išėjimo radau šią gražuolę.
Iš tiesų, tai netgi ne knyga, o sovietinių popierinių žurnalų apie gamtą rinkinys, surinktas į albumą. Ant viršelio, kažkas, turintis estetikos pojūtį, užklijavo šią gražią nuotrauką. Žinoma, šiek tiek gaila, darkyti šią kolekciją, bet kadangi ji jau atsidūrė naudotų knygų parduotuvėje, matyt, savininkui jos nebereikia, tuo labiau, kad ji įgis naują kvėpavimą.
Taigi, jau įsigijus šį albumą reikėjo pagalvoti, ką su juo galima padaryti. Pirmiausia, kas krito į akis, buvo albumo spalva – kadangi šis laikrodis stovės ant stalo, sunku įsivaizduoti kaip tokia elektrinė pilka spalva derės prie aplinkos. Greičiausiai, kad niekaip. Būtent todėl nudažiau ją baltais akriliniais dažais, tada dekupažiniu laku, tada vėl dažais ir vėl laku.
Tiesa – čia galbūt ir yra svarbiausias patarimas – savo rankdarbius laikykite saugiai, antraip atsitiks kaip man ir kas nors su kitokiu estetiniu skoniu ir nežabota noru piešti nutars knygą patobulinti. Trumpai tariant, po netikėto kūrybingumo pliūpsnio, nuotraukos kraštai liko sugadinti, kas kiek nuvylė, tačiau nutariau pabaigti projektą turimomis priemonėmis. Apie tai vėliau.
Nudažius knygą atėjo laikas išsirinkti laikrodžio mechanizmą. Manau, kad net ir pats pigiausias turėtų veikti puikiai, tačiau čia reikėjo atsižvelgti į keletą dalykų. Pirminė mintis buvo rinktis ilgesnes rodykles ir įmontuoti jas į vidurį knygos, tačiau žvelgiant į viršelį pamačiau, kad nuovokus fotografas savo nuotraukoje paliko šiek tiek kompozicinės erdvės, kuri mano sumanymui buvo kaip tik. Bus galima įtaisyti mažą mechanizmą būtent ten!
Kitas svarbus aspektas buvo rodyklių spalva. Prie juodos ir baltos kombinacijos dera labai daug pagrindinių ryškių spalvų (na, galbūt geltona mažiausiai), todėl tiko praktiškai bet kokia spalva. Baltų rinktis nenorėjau, nes rodyklės turėjo neįkyriai atkreipti į save dėmesį, o juodos būtų pradingusios fone. Pasirinktas kainos ir efektyvumo kompromisas – juodos rodyklės su žaliais elementais. Žinoma, jas taip pat galima nudažyti.
Tada atėjo sunkiausia dalis – pritaikyti mechanizmą prie puslapių. Atrodė, kad užtruksiu neilgai, tačiau teko tam skirti kelis vakarus po truputį gilinant ir tikslinant išmatavimus. Naudotas ir skalpelis, ir žirklės, nuolat tikrintas gylis. Iš pradžių stengiausi formas atitaikyti tiksliai, tačiau vėliau suvokiau, kad tai Sizifo darbas (kaip pasakytų tie, kas iš knygų ne tik laikorodžius daro, bet jas ir skaito). Todėl vėliau pradėjau kirpti apytikslę formą – jei kas, maniau, pasinaudosiu vata ir užkimšiu laisvesnes erdves. Man pasisekė, ir to daryti nereikėjo, tačiau tai tikrai gera išeitis. Svarbiausia, kad mechanizmas būtų stabilus.
Dėl šios priežasties geriausia rinktis minimalistinį laikrodį, su nuimamomis detalėmis, kadangi šiaip ar taip reikės įtalpinti į puslapių sluoksnį, tai jau geriau ji būtų labai paprasta. Be to, geriau jos turėtų užveržiamas detales, kad būtų lengviau nuimamos. Maniškis neturėjo, bet sunkumų tai nesudarė. Sekundinę rodyklę ir žadintuvo rodyklę nuėmiau – dekoratyviniams laikrodžiams pirmoji nebūtina, o žadintuvo funkcijai reikėtų pjauti papildomą angą mygtukui, be to, turint tokią didelę knygą, tai nelabai patogu.
Tuomet įstatome savo mechanizmą ir pasižymime skylės vietą. Išgręžiame ar išduriame skylę. Tai reikia daryti atsargiai ir svarbiausia lėtai, nes paviršius gali įlinkti kartu su daroma ertme.
Išdūrę ertmę, pritaikome mechanizmą. Gali tekti kiek pakelti, padidinti ertmę, gal ir patiesinti „puslapių duobę“.
Ir štai idealiu atveju viskas turėjo būti baigta, tačiau kaip ir minėjau, teko skaudama širdimi apkarpyti nuotraukos kraštus. Liko pasukti galvą, ką daryti su atsiradusiu elektrinės spalvos paviršiumi. Nutariau tiesiog „nukreipti“ žiūrėtojo akį į laikrodį, toje vietoje priklijuodama juoda popieriaus lapą ir įrėmindama jį geometrinėse formose.
Vėliau galima juodas vietas dekoruoti, kad ir spalvotais pieštukais.
Kai viskas įstatyta ir kai užvertus knygą it baltas povandeninis laivas knygos paviršiuje pasirodys dalis, kur tvirtinamos rodyklės, uždėkite jas ir pastatykite knygą. Galite sugalvoti įvairių pastatymo variantų. Kadangi manoji knyga didelė, nutariau šį laikrodį tiesiog pastatyti ant lentynos ir atremti į kitas knygas.
Pastačius knygą, patikrinkime, ar ji „neatsivepia“, ar nesukrinta puslapiai. Jei taip, geriau suklijuoti kraštus. Tiesa, prieš tai nepamirškite įdėti baterijų, be to, jas šiaip ar taip reikės keistis, todėl rinkitės vidutinių savybių klijavimo medžiagas.
Ir tai viskas.
O kur skaičiai? Iš tiesų, sulaukiau ir šio klausimo ir iš artimųjų, tačiau ieškodama idėjų supratau, kad šiuolaikiniai sieniniai laikrodžiai vis dažniau tampa daugiau estetiški ir tik dalinai funcionalūs. Juk patys žinote, ką rodo ilga, o ką trumpa rodyklė ir per savo gyvenimą žvelgėte į ne vieną mechaninį laikrodį. Dar daugiau, kam nors paklausus „kiek dabar valandų“ atsakome „de dvidešimt keturios“ (nors būna be 17 keturios). Tad skaičių nebuvimas tikrai nėra bėda, nebent mokytumėte savo vaiką pažinti laikrodį.
Suprantu, galbūt mano laikrodis jums galėjo pasirodyti neatitinkantis jūsų skonio. Žinoma, visi esame skirtingi, tačiau pats principas vis tiek yra labai šaunus, tad tokį ar panašų laikrodį galite pasigaminti ir jūs.
Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti.
* Viršelio vizuali švara. Jūsų tikslas – kad matytųsi rodyklės, dėl to arba reikia rinktis laikrodžio mechanizmą, kuris turėtų ryškias rodykles, arba knygą su švariu viršeliu. Tad „Eridano“ kolekcija tikrai netiks.
* Tai greičiausiai nebus pagrindinis laikrodis, reguliuojantis jūsų gyvenimą. Tad ne nuodėmė rinktis pigumą vietoje prabangos. Galite apsilankyti parduotuvėse, kuriose pardavinėjamos prekės už eurą ir rasti didesnių ciferblatų laikrodžių nei maniškis.
* Nepamirškite, kad pjaunant skylę, turite pjauti puslapių viduje, o ne iš krašto – juk jokių pjovimų žiūrint į knygą neturi matytis. Juk tai knyga. Su rodyklėmis.
* Ir vis dėlto – kodėl būtent knyga? Juk laikrodžio mechanizmą galima priderinti ir prie senų plokštelių, faneros plokštės (o ant viršaus ką nors nupiešti, aptraukti medžiaga) dviračio rato ar net keptuvės. Tereikia tik fantazijos.
Ar jau turite ManoNamai.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir pirmieji skaitykite portalo naujienas: „iOS“ versija; „Android“ versija Be to, galite sekti visas mūsų naujienas socialiniame tinkle Facebook!
