Gamtininkai jau kviečia pasirūpinti inkilais, nes juos reikia kelti kuo anksčiau, kad paukščiai suspėtų prie jų priprasti, pasirinktų tinkamas perėjimo teritorijas. Inkilams kelti geriausiai tinka kovo vidurys ar antroji jo dekada.
Inkilai kalami iš lentų (tinka ir naudotos lentos), daromi iš tuščiavidurių stuobrelių, taip pat iš molio. Pastarieji būna ilgaamžiai.
Pasak Aplinkos ministerijos, inkilai turi būti tvirti, sandarūs, saugūs. Ypač svarbu, kad nebūtų skilusi priekinė inkilo lentelė, nes tokiame plyšyje įstringa paukščių kojos ir jie žūsta.
Geriausias ir lengviausias būdas inkilams į medžius kelti – prie jų pritaisyti standžios vielos kablius, kurie užkabinami kartele su šaka gale. Prie pastatų, stulpų ar karčių juos galima prikalti. Keliant inkilus būtina pagalvoti, ar tokioje vietoje galėtų būti natūrali drevė, ar paukščiams tinka medžio laja, ar inkilą laikantis medis nesvyruoja nuo mažiausio vėjelio.
Zylėms, musinukėms inkilai keliami 3-4 metrų aukštyje prie aikštelių, kirtaviečių, upelių, linijų ar kelių. Beje, inkilus smulkiesiems paukščiams reikia kelti ne dažniau kaip kas 50 metrų, o kitiems – pavieniui, jiems tinkamose vietose. Naminėms pelėdoms inkilai keliami prie miško kirtaviečių, retmių, bet ne jų pakraštyje. Pelėdų poros nariai laikosi atskirai, kai patelė peri, patinėlis būna netoliese, todėl jam labai tiktų antras inkilas.
Keliant inkilus antims klykuolėms ir didiesiems dančiasnapiams dažnai padaroma klaida – inkilai kabinami virš vandens palinkusiuose medžiuose. Žinoma, kartais paukščiai čia apsigyvena, tačiau jiems labiausiai patinka už 50 metrų nuo vandens telkinio miške 5-8 metrų aukštyje iškeltas inkilas. Priskristi prie jo turi būti palikta pakankamai erdvės. Inkilai žalvarniams keliami prie kirtaviečių, miško retmėse – reikėtų žinoti vietas, kur šie paukščiai lankosi ir iš anksto pasirūpinti jų perimvietėmis.
Kadangi netoli miestų, gyvenviečių daug inkilų nukenčia nuo genių (paprastai nuo didžiojo margojo genio), kurie ne tik padidina jų angas, bet ir išplėšia perinčių paukščių lizdus, inkilus galima apsaugoti, apie jų landas apkalant 2-3 cm pločio skardos žiedą. Nuo kiaunių ir genių apsaugo ir prie landos pritvirtinta plastikinio vamzdžio nuopjova.
Miškinės ir akmeninės kiaunės kasmet padaro labai daug žalos inkiluose su didesnėmis landomis perintiems paukščiams: pelėdoms, klykuolėms. Lietuvoje jau pradėta naudotis nauja tokių inkilų apsaugos priemone – maždaug 2 metrų aukštyje prie kamieno pritvirtinamas nupjauto konuso formos 50 cm pločio skardos gaubtas. Panašiai padeda ir 1-1,5 m skardos žiedas, apjuostas apie medžio kamieną. Kadangi kiaunės miške visada pirmiausia iššniukštinėja žmonių lankytas vietas, perėjimo metu be priežasties nereikėtų tikrinti inkilų.
Inkilai paukščiams Lietuvoje keliami jau daugiau kaip 100 metų. Didžiausia paskata tam buvo prof. Tado Ivanausko iniciatyva ir inkilų kėlimo šventės. Tokios šventės 1922-1923 m. vyko Kaune ir jo apylinkėse, po to paplito po visą šalį.
