Mediena yra viena seniausių statybinių medžiagų. Šiuo metu mediena vertinama kaip ekologiška naturali ir patvari statybinė medžiaga. Medienos ilgaamžiškumą patvirtina išlikę šimtmečių senumo statiniai Kanadoje, Skandinavijoje ir Šiaurės Amerikoje. Mūsų krašte iki 18 amž. rąstiniai namai buvo statomi iš apvalių rąstų, vėliau pradėta statyti iš apipjautų rąstų ir apkalama lentelėmis. Ir dabartiniais laikais daugelis žmonių renkasi rąstinius namus, nes naturali mediena buvo ir yra viena tinkamiausių statybinių medžiagų mūsų krašte.
Namo konstrukcijos planavimas
Pastatyti tinkamą statinį galima iš anksto apgalvojus jo konstrukciją, pasirinkus reikalingus matmenis, atskirų jo dalių – durų, langų, stogo konstrukciją. Senieji mūsų krašto rąstiniai namai buvo statomi dviejų dalių, taip vadinamų, gryčios ir seklyčios. Viena dalis buvo šildoma, joje gyvenama ir darbuojamasi, o kita dalis buvo skiriama svečiams. Tas namo dalis skirdavo nešildoma priemenė. Dabartiniais laikais mūsų buities poreikiai yra pasikeitę ir tenka naujai įvertinti gyvenimo sąlygas. Patalpos turi būti pakankamai šviesios ir patogios gyventi, turėti keletą kambarių ir atskirą virtuvę. Galvojant apie antro aukšto įrengimą būtina pagalvoti apie pastarojo aukštį, kad galima būtų įrengti tikamą naudojimui patalpą.
Be abejo statant pagal paruoštą projektą belieka pastarąjį pasirinkti. Galvojant statyti savo rankomis, kad ir su meistrų pagalba, tektų viską gerai apgalvoti. Tokiu būdu galėsite apskaičiuoti reikalingų medžiagų kiekį ir numatyti galimybes jomis apsirūpinti.
Statybai tinkama mediena
Remiantis statybos patirtimi rekomenduojama rinktis eglės, pušies arba maumedžio medieną. Tai dervinga, atspari ir palyginti nebrangi mediena. Rąstinio namo statybai paprastai nadojami rąstai 20–24cm skersmens. Stengiamasi rinktis žiemos metu pjautą medieną, nes tuo metu ji būna „ramybės“ būsenoje ir laikui bėgant nekeičia spalvos. Statybai paprastai naudojami rąstai, kurių drėgmės lygis neviršija 20%. Mediena su dideliu drėgmės lygiu džiūdama deformuojasi, keičia spalvą, pradeda pelyti. Išdžiovinta mediena traukiasi mažiau ir atrodo gražesnė. Įprasta manyti, kad rąstinis namas žymiai deformuojasi tik pirmasiais po pastatymo metais, o vėliau matmenys išlieka nepakitę. Tai nėra visiška tiesa. Nors medinis namas pirmaisiais metais pastebimai susitraukia, šis procesas tęsiasi maždaug penkerius metus. Džiūstant rąstams namo sienos aukštis gali sumažėti 1,5 cm kiekvienam aukščio metrui. Jeigu namo siena yra 3 m aukščio, tai ji per metus sumažėtų 4,5 cm. ir daugiau.
Rąstų apdirbimo būdai
Rąstinio namo sienos gali būti suręstos iš rankiniu būdu apdirbtų, o taip pat ir mašininiu būdu apdorotų rąstų. Rankiniu būdu apdirbtų rąstų privalumas yra tas, kad jie nepraranda naturalumo, nes kiekvienas rąstas apdirbamas atskirai. Naturalaus medžio apvalaus kamieno skersmens rąstus rekomenduojama ruošti rankiniu būdu, nes dirbant su technika išvengti rąsto paviršiaus pažeidimų yra sudėtinga. Namo sienos renčiamos montuojant horizontalius rąstus vieną ant kito. Kadangi rąstai būna skirtingo skersmens, tai klojant viršutinius rąstus jų išilginiai grioveliai rankiniu būdu priderinami, kad gerai prigultų prie apačioje esančio rąsto. Tokiu būdu suglausti rąstai glaudžiai susijungia vienas su kitu. Sienų rentimui gali būti naudojami ne tik apvalaus skersmens rąstai, bet specialiomis staklėmis apipjaunami iš dviejų pusių. Taip pat gali būti naudojami rąstai mašininiu būdu formuojant skirtingus pastarųjų profilius – apvalius, stačiakampius, kvadratinius, trapecinius, net elipsinės formos. Išilginės išdrožos ir kampų sujungimo mazgai taip pat formuojami staklių pagalba.
Kampų sujungimo formos
Rąstų sujungimui pastatų kampuose naudojami įvairūs būdai. Vienas jų – apvaliosios išpjovos, dar vadinamos balninėmis spynomis (1 pav). Šis kampų sujungimas yra taikomas ne tik rankiniu būdu apdirbtuose apvalaus skersmens, bei apipjautuose rąstuose, bet taip pat ir mašininio apdirbimo įvairių formų rąstuose. Taikant šį rąstų sujungimo būdą dažniausiai pjaunamas viršutinis rąstas. Laikoma, kad šiuo atveju sujungimas yra atsparesnis drėgmei, negu pjaunant apatiniame rąste. Vienas iš minusų yra tai, kad mediena išilgai ir skersai pluoštų džiūsta nevienodai, o po rastų pradžiuvimo, jie nevienodai prigludę, nevienodai sėdi balne, bet keičiasi ir iš apvalaus pasidaro ovalūs, atsiranda tarpeliai. Tada prireikia tarpelių kamšymo įvairiais hermetikais. Gali būti pjaunamas apatinis rąstas ir viršutinis rąstas vienam sujungimui gauti. Balninės spynos dar pasižymi tuo, kad pastatų kampuose susidaro rąstų galų išsikišimai.
Taip pat naudojami kampų sujungimai, kur išvengiama rąstų galų išsikišimų. Vienas šių būdų vadinamas „kregždės uodega“(2 pav.). Šis rąstų sujungimas dažniausiai naudojamas kada pastatas iš išorės šiltinamas arba apdailai naudojamos lentelės. Senesniais laikais „kregždės uodegos“ namo kampas būdavo uždengiamas lentomis, apsaugant sujungimą nuo vėjo ir kritulių. Rąsto galo „kregždės uodegos“ formavimas parodytas (2 pav.). Kaip parodyta grafiniu būdu, rąsto galo ilgis ir plotis turi būti vienodi. Jų matmuo dalijamas į aštuonetą vienodų dalių. Matome, kad storąją trapecijos dalį sudaro 6-ios dalys, o plonesniąją 4-ios dalys. Analogiškai, piešinio pagrindu galima įžvelgti ir kitus matmenis ir, laikantis pastarųjų proporcijų, formuoti rąstą kampo sujungimui. Laikoma, kad „balninė“ spyna su rastų galų išsikišimais yra šiltesnis rąstų jungimo variantas, negu „kregždės uodegos formų sujungimas. Tai yra todėl, kad šaltis greičiau sklinda išilgai, bet ne skersai medžių pluoštų. Be minėtų jungimo būdų yra daug įvairių kitų būdų rąstų kampų sujungimui apipjautų rastų atvejams, o taip pat ir vidinių sienelių jungimui.
Pamatai rąstiniam namui
Statybininkai teigia, kad svarbiausias namo elementas yra pamatai. Bet dėl rąstinio namo pamatų yra diskutuotinų nuomonių. Pavyzdžiui manoma, kad rąstinis namas šiuo atžvilgiu yra išimtis – pamatų gali ir nebūti. Rąstai yra tvirtai supinti tarpusavyje, kad nei šaltis, nei vėjas jų negali atlaisvinti. Mediena yra gyvas organizmas, jis gali lankstytis, keisti formą ir spalvą, bet neiškrenta iš bendros namo konstrukcijos. Jeigu pastatas stovi ant pamatų, kurie juda dėl šalčio, sienos nebus sandarios, tarp rąstų atsiras tarpų. Kad rąstinis pastatas laikui bėgant tvarkingai sėstų ir būtų sandarus, pamatai taip pat turi būti stabilūs. Kadangi rąstinės sienos yra lengvesnės negu mūrinės, todėl joms pakanka polinių pamatų, bet tai yra tik dalies statybininkų požiūris.
Tradiciškai mes orientuojamės į pamatus iš akmens (3 pav.). Tai naturaliai atrodantys, puikiai derantys prie medinės konstrukcijos pastato elementas. Rekomenduojamas cokolio aukštis yra apie 40 cm. Pamatų konstrukciją sudaro sutankintas žvyras, betono pamatas, kuriame įtvirtinami inkariniai varžtai pirmojo rąstų vainiko tvirtinimui. Akmeniniai pamatai yra tradiciniai, tačiau betono blokeliai taip pat tiktų jų konstrukcijoje ir reikalautų mažiau darbo.
Namo sienų rentimas
Klojant pirmąjį rąstų vainiką (4 pav.) jį prie pamatų tvirtiname inkariniais varžtais. Prie pirmojo rąstų vainiko taip pat tvirtiname grindų atramos sijas. Joms paremti papildomai statomi betono blokeliai. Apatinis vainiko rąstas neturi tiesiog liestis su pamatu. Tarp pamato ir rąsto klojamas izoliacinis sluoksnis.. Dažniausiai tam naudojamas dvigubas ruberoido sluoksnis arba kita izoliacinė medžiaga. Taip pat rekomenduojamas apatinio vainiko rąstų impregnavimas. Ilgiausiai užtrunka pirmojo vainiko surinkimas, nes rąstus būtina išstatyti aukščio atžvilgiu. Pritvirtinus grindų atramas renčiami sekantys sienų vainikai. Juos klojant būtina kaitalioti rąstus taip, kad jų smailėjantys galai nebūtų viename sienos gale. Kai kurie statybininkai siūlo išpjauti durų angą, kada rąstų vainikai pasiekia juosmens aukštį. Tai padarius rąstus sutvirtinate abiejose pjaunamos angos pusėse. Bet yra ir kita nuomonė (apie tai kitame straipsnio skyrelyje). Jeigu jūsų namelis didesnis negu pavaizduotas paveikslėlyje, reikia daryti vidines pertvaras. Kai rąstų vainikai pasiekia durų angos viršų, išpjaukite visą angą ir pridėkite dar bent du rąstus. Viršutinis sienos rąstas tvirtinamas kaiščiais kas vieno metro atstumu.
Stogo montavimo darbai
Rąstinio namo stogas turi tam tikrų, tik jam būdingų savybių. Gegnės tvirtinamos ant horizontalių balkių sumontuotų namo viršuje (5 pav.), o ant išorinių sienų montuojamos kreipiančiosios arba montavimo kilpos.Tai daroma todėl, kad namui džiūnant ir sėdant sienoms, nežymiai keičiasi stogo kampas. Tvirtinti gegnes prie išorinių sienų patariama tik tuo atveju, jei statomo namo frontonai (galinių fasadų trikampiai) nėra rąstiniai ir negalima sumontuoti horizontalių balkių. Be to gegnių poromis įrėminamos galinių fasadų sienos, kad būtų galima montuoti stogo dangą ir vidaus apdailą. Rąstiniam namui rekomenduojama čerpių arba nendrių stogo danga. Manoma, kad tokie stogai leidžia namui greičiau susėsti.
Čerpių stogas turi privalumų nes vasarą mažiau įkaista, o žiemą saugo šilumą. Mūsų krašte nuo seno rąstiniai namai buvo dengiami šiaudiniais arba nendriniais stogais. Pastarieji ilgai išlaiko šilumą ir yra patvarūs, tarnauja iki 50 metų, tačiau yra jautrūs ugniai. Todėl juo būtina apdoroti cheminėmis medžiagomis norint apsisaugoti nuo gaisro. Taip pat nuo seno namai buvo dengiami medienos lentelėmis (6 pav.). Lentelės buvo klojamos keliais sluoksniais, užtikrinant garantuotą apsaugą nuo kritulių ir šalčio. Lentelių klojimo būdai yra įvairūs – jas galima kloti greta viena kitos arba papildomai dengiant gretimas ir šonais – uždengiant gretimos lentelės šoninę dalį ant šalia esančios. Montuojant stogo dangą taip pat privalu nepamiršti gegnių apkalos bei izoliacinių medžiagų.
Durų ir langų įrengimas
Ankstesniame skyrelyje buvo pateikta nuomonė, kad angos sienose išpjaunamos, kai sienos aukštis pasiekia statybininko juosmenį. Taip pat išpjaunamas griovelis pleištui abiejose durų angos pusėse ir dedamas įtvaras.
Patyrę meistrai pateikia kitą požiūrį, siūlydami durų angą (7 pav.) išpjauti surentus pilną sienų aukštį. Visų pirma sienoje reikia atlikti tikslų angos žymėjimą, įvertinant visus matmenis, taip pat ir angos įstrižainės matmenis. Žymėjimo metu būtina numatyti, kad išpjovos viršutinis ir apatinis rąstai būtų pjaunami iki pusės skersmens. Išpjovos šonuose pridedami staktos matmenys, padidinant juos 2-3cm. Išpjova pradedama nuo vidurinio rąsto. Pirmiausiai išpjaunamas pastarasis, o po to paprasta išpjauti visus kitus. Padarius išpjovą, atsižvelgiant į galimas deformacijas, ji paliekama ramybės būsenoje bent porai savaičių. Praėjus atitinkamam laikui patikrinami išpjovos matmenys, reikalui esant koreguojami ir statoma stakta. Prieš tai išpjovos šonuose išpjaunamas griovelis pleištui. Vertikalios staktos sienelės turi pleištą, kuris dedamas į paruoštą griovelį. Įstačius vertikalias staktos sieneles, tvirtinama viršutinė horizontali staktos dalis. Pastaroji užtikrina durų angos plotį. Išpjovos apdailai išorinėje ir vidinėje sienos pusėse tvirtinamos lentos pagal visą išpjovos kontūrą, prieš tai paruošus joms vietą – apdorojant dengiamų rąstų galus, padarant plokštumą. Durys įstatomos ir montuojamos pilnai paruošus joms vietą.
Baigus statybą prasideda intensyvus konstrukcijos deformacijos laikotarpis, trunkantis mažiausiai metus. Jeigu durys ir langai jau sumontuoti, jie gali būti sugadinti. Todėl svarbu tam tikram laikui palikti rąstinį namą atvirą. Langų montavimas yra visiškai įmanomas, tačiau tuo atveju jeigu sienoje sumontuota stakta, kuri atlaiko deformacijos apkrovas. Stakta tai vertikali sija (8 pav.) su pleištu, kuris įtalpinamas į pleišto griovelį rąstų sienoje. Surinkus staktą ji turėtų būti 7-8 cm trumpesnė už lango angą. Šis tarpas paliekamas namo sienos nusėdimo atvejui. Todėl staktos vidinėje dalyje sumontuotas langas yra saugus sienos deformaciniams pokyčiams.
Nežiūrint į tai, kad rąstinio namo deformacijos sukelia kai kurių pastato įrengimui reikalingų papildomų priemonių, patalpų interjero problemų, bet atsižvelgiant į tai, kad gyvenimo sąlygos pasižymi naturaliu mikroklimatu su sveiku drėgmės balansu su mažu dulkių kiekiu patalpose bei jaukia aplinka, o taip pat ir mažesnis energijos sunaudojimas nulemia rąstinių namų pasirinkimą.
