Dažnai ruošdami statybvietę ar tvarkydami savo sklypą gyventojai keičia esamą reljefą. Statant įvairios paskirties statinius šlaituose, ruošiant statybos aikštelę kartais nukasamas gana storas grunto sluoksnis arba užpilamas atvežtinis gruntas. Gretimi sklypai ar jų dalys lieka gerokai aukščiau ar žemiau tvarkomo sklypo. Vienu atveju kaimynai nuogąstauja, kad jų statiniai ar gruntas gali atsidurti žemesnio reljefo sklype, kitu – kad nuslinkus užpiltam gruntui bus padaryta žala jų nuosavybei. Nuo tokių pavojų gali apsaugoti atraminė sienutė, įrengta laikantis šiam inžineriniam statiniui taikomų reikalavimų.
Atraminės sienutės paskirtis – sulaikyti už jos esantį gruntą, kad nenugriūtų ar nenušliaužtų. Dėl to sienutės konstrukcijos turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad atlaikytų grunto spaudimą. Ypač svarbu numatyti tinkamą sienutės storį, jos armavimą, inkarų poreikį ir jų tvirtinimo vietas. Kiekvienu atveju šis inžinerinis statinys projektuojamas individualiai, atsižvelgiant į būsimas apkrovas, grunto savybes. Kokie statybos reglamentų reikalavimai taikomi įrengiant atraminę sienutę, priklauso nuo jos aukščio, vietos sklypo ribų atžvilgiu ir vietovės statuso.
Pagal planuojamos statyti sienutės aukštį (nuo žemesniojo žemės paviršiaus) nustatoma statinio kategorija: nuo 0,2 m iki 1 m – I grupės nesudėtingasis statinys; nuo 1 m iki 2 m – II grupės nesudėtingasis statinys; aukštesnė kaip 2 m – neypatingasis statinys.
Norint statyti neypatingųjų statinių kategorijai priskirtinus statinius visada reikalingas statybą leidžiantis dokumentas (SLD) pagal nustatyta tvarka parengtą statinio projektą. Kai atraminė sienutė atitinka nesudėtingojo statinio parametrus, SLD privalomumas priklauso nuo jos aukščio ir vietovės. Net ir I grupės nesudėtingąjį statinį (iki 1 m aukščio sienutę) statant kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo objekto apsaugos zonoje, kultūros paveldo vietovėje, Kuršių nerijoje, upėje ar jos dalyje, kuri įgyvendinant Vandens įstatymą įtraukta į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių ar jų ruožų sąrašą, Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijoje (jeigu statoma ne sodyboje), magistralinio dujotiekio vietovės klasių teritorijose, esančiose 200 metrų atstumu abipus magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies, privalomas SLD. II grupės nesudėtingojo statinio statybos atveju, be jau minėtų teritorijų, SLD reikia gauti ir statant konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, gamtos paveldo objekto, valstybinio parko, valstybinio rezervato, draustinio ar biosferos rezervato buferinės apsaugos zonoje (jei pagal Saugomų teritorijų įstatymą šioje teritorijoje statyba galima), taip pat mieste. Kartu su prašymu išduoti SLD savivaldybės administracijai turi būti pateikiamas statinio projektas.
Nesvarbu, ar SLD privalomas, ar ne, būtina gauti rašytinius besiribojančių žemės sklypų (teritorijų) savininkų ar valdytojų sutikimus (susitarimus), atraminę sienelę statant ant sklypo ribos, taip pat ir savo sklype, jei atraminės sienutės bet kurios konstrukcijos bet kurio taško aukštis nuo žemės paviršiaus ties sklypų riba didesnis už horizontalų atstumą nuo šio taško iki sklypų ribos. Šie reikalavimai taikomi ir tais atvejais, kai šalia yra laisva valstybinė žemė (teritorija).
Norint ant atraminės sienutės įrengti užtvarą (tvorą), reikia laikytis užtvarų statybai keliamų reikalavimų (STR 1.01.03:2017, 3 lentelė, 3.1–3.3 p.; STR 1.05.01:2017, 7 priedas, 1 p.).
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos primena, kad bet kuris statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas.
