Oro pavojaus signalas tapo realybės patikrinimu: MRU ekspertas įvardijo svarbiausias spragas

Trečiadienio oro pavojaus signalas daugeliui tapo ne tik nerimo akimirka, bet ir savotišku realybės patikrinimu, ar iš tiesų žinome, kaip elgtis kritinėje situacijoje? Praktiniai klausimai kilo akimirksniu: kur slėptis, ką pasiimti, ar reikia skubėti pasiimti vaikus iš mokyklų, kaip turėtų reaguoti ugdymo įstaigos ir pačios šeimos.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) praktikos profesorius dr. Gediminas Kazėnas sako, kad tokios situacijos pirmiausia parodo ne tik infrastruktūros spragas, bet ir visuomenės pasirengimo lygį.

„Priedangos yra skirtos greitai apsisaugoti nuo kinetinės bangos ar skeveldrų galimos sukeltos žalos žmogui. Jos skirtos paprastai pralaukti esamą pavojų, t. y. iki kelių valandų“, – aiškina ekspertas.

Pasak jo, gavus perspėjimą svarbiausia kuo greičiau ieškoti artimiausios saugios vietos ir vengti chaotiškų sprendimų. Kritinėse situacijose būtent spontaniška panika dažnai tampa viena didžiausių problemų.

Tėvams nereikėtų skubėti pasiimti vaikų

Viena natūraliausių tėvų reakcijų oro pavojaus metu – noras kuo greičiau vykti pas vaikus. Tačiau ekspertas pabrėžia, kad saugumo požiūriu toks elgesys gali tik apsunkinti situaciją.

„Esant oro ar panašiam pavojui reikia nedelsiant eiti į priedangą ir pralaukti pavojų. Tokiu atveju jokiu būdu negalima reikalauti iš tėvų atvykti pasiimti savo vaikų“, – sako jis.

Anot dr. G. Kazėno, vaikai turėtų likti su mokytojais ir kartu vykti į artimiausią saugią vietą. Tėvai tuo metu turi ieškoti prieglobsčio ten, kur yra patys.

„Vaikai turi eiti su mokytojais į artimiausią priedangą, o tėvai iš savo darbovietės eiti į artimiausią kitą priedangą“, – teigia praktikos profesorius.

Tai yra vienas sunkiausių psichologinių momentų. Krizės akivaizdoje žmonės natūraliai nori būti kartu su artimaisiais, tačiau saugumo požiūriu ne visada racionaliausia judėti per miestą, bandyti pasiekti mokyklą ar reikalauti, kad vaikas būtų išleistas.

Oficialios LT72 rekomendacijos ugdymo įstaigoms taip pat pabrėžia tą pačią logiką: mokiniai turi būti nukreipiami į priedangas ar kitas saugias vietas, numatytas įstaigos ekstremaliųjų situacijų valdymo plane, o tėvai neturėtų vykti į mokyklas oro pavojaus metu.

Ką turėtų daryti mokyklos?

Gegužės 20-osios situacija iškėlė ir klausimą, kaip turi reaguoti pačios ugdymo įstaigos. Oficialiose rekomendacijose nurodoma, kad mokyklose turi būti aiškūs ekstremaliųjų situacijų valdymo planai, darbuotojai turi žinoti procedūras, o vaikai ir kiti įstaigoje esantys žmonės turi likti saugiose vietose iki pranešimo apie pavojaus pabaigą.

Praktikoje tai reiškia, kad mokyklos neturėtų improvizuoti paskutinę minutę. Turi būti žinoma, kur einama, kas veda vaikus, kaip patikrinama, ar visi mokiniai vietoje, kaip informuojami tėvai ir kas atsakingas už ramų veiksmų koordinavimą.

• Mokiniai. Jie turi būti nukreipiami į priedangą arba kitą plane numatytą saugią vietą.
• Darbuotojai. Jie turi laikytis įstaigos ekstremaliųjų situacijų valdymo plano.
• Tėvai. Jie turi būti informuojami, kad vaikais pasirūpinta, tačiau neturėtų būti kviečiami jų pasiimti pavojaus metu.
• Ryšys. Telefonais rekomenduojama naudotis tik būtinais atvejais, kad nebūtų apkrauti ryšio tinklai.
• Priedanga. Joje svarbu patikrinti, ar yra visi mokiniai, ir stebėti vaikų emocinę būseną.
• Priemonės. Ugdymo įstaigoms rekomenduojama turėti pirmosios pagalbos rinkinį, geriamojo vandens, žibintuvėlį ir antklodžių.

Perspėjimas išryškino priedangų problemas

Po paskelbto perspėjimo visuomenėje kilo diskusijų dėl dalies mokyklų ir kitų pastatų, kurie oficialiai pažymėti kaip priedangos, tačiau realybėje nėra tinkamai pritaikyti didesniam žmonių skaičiui.

Anot dr. G. Kazėno, ši problema egzistuoja jau ne vienerius metus ir ją būtina spręsti sistemiškai.

„Mokyklos neturi priedangų ir neturi kur normaliai pasislėpti. Šį klausimą reikėtų spręsti skubiai“, – sako dr. G. Kazėnas.

Jo teigimu, užrakintų priedangų problema taip pat susijusi su šiuo metu galiojančiu reguliavimu.

„Pagal dabartinį reguliavimą priedangos yra naudojamos pagal tiesioginę tų pastatų paskirtį, kol nėra atskiro valdžios nurodymo“, – aiškina jis.

Tai reiškia, kad net jei žmogus žino teoriškai artimiausią priedangą, realioje situacijoje gali kilti klausimų: ar ji atidaryta, ar ją galima pasiekti per kelias minutes, ar ji pritaikyta didesniam žmonių skaičiui, ar žmonės žino, kaip į ją patekti.

Ką daryti, jei šalia nėra priedangos?

Ne visi gyventojai turi galimybę greitai pasiekti oficialiai pažymėtą priedangą. Tokiu atveju, pasak eksperto, svarbiausia yra greitai įvertinti aplinką ir ieškoti bent minimalios apsaugos nuo smūgio bangos ar skeveldrų.

„Esant vietovėje, kur nėra priedangos, reikėtų pasikliauti nuojauta ir ieškoti vietos, kur būtų galima apsisaugoti nuo kinetinės bangos ar skeveldrų“, – aiškina dr. G. Kazėnas.

Anot jo, gali tikti reljefo nelygumai ar kitos vietos, kurios bent iš dalies sumažintų pavojų.

„Tai galėtų būti dauba ar kita vieta, kur būtų galima pasislėpti. Akivaizdu, kad reikėtų gultis ir tikrai nestovėti“, – priduria jis.

Oficialiose rekomendacijose taip pat nurodoma, kad jei oro pavojaus signalas užklumpa gatvėje ar kitoje vietoje, reikėtų kuo skubiau susirasti priedangą, požeminę perėją, tunelį, rūsį, griovį ar kitą saugesnę vietą. Jei priedangos neįmanoma pasiekti per kelias minutes, reikėtų rinktis saugiausią esamo pastato patalpą: rūsį, cokolinį aukštą ar patalpą be langų, su tvirtesnėmis sienomis ir lubomis.

Ką pasiimti, jei turite kelias minutes?

Ekspertas pabrėžia priedangos paiešką ir ramų veikimą, o oficialios pasirengimo rekomendacijos primena, kad dalį svarbiausių daiktų verta turėti paruoštus iš anksto. Jei kiekvienas daiktas pradedamas ieškoti tik pavojaus metu, prarandamos brangios minutės.

„Saugumas yra ir mūsų pačių atsakomybė“

Dr. G. Kazėno vertinimu, gegužės 20-osios situacija tapo proga įvertinti, kiek visuomenė iš tiesų yra pasirengusi įvairioms krizėms. Jo mintis paprasta, bet nepatogi: negalime tikėtis, kad pavojaus akimirką viską už mus nuspręs kiti.

„Reikia keisti mąstymą, kad saugumas yra visų pirma mano paties atsakomybė ir interesas, o ne laukti, kol tavimi kažkas pasirūpins“, – teigia dr. G. Kazėnas.

Jis ragina gyventojus daugiau dėmesio skirti individualiam pasirengimui – nuo išgyvenimo kuprinių iki saugesnių gyvenamųjų erdvių planavimo.

„Vertėtų visiems pagalvoti apie savo rūsius, kai dabar pas mus yra įsivyravusi nupiginta statyba be rūsių. Gal net pradėti reikalauti, kad individualiuose namuose būtų rūsiai“, – svarsto jis.

Ši mintis ypač aktuali individualių namų gyventojams. Net jei oficiali priedanga nėra šalia, iš anksto apgalvota saugesnė patalpa, rūsys ar bent jau aiškus šeimos planas gali padėti išvengti chaoso.

Svarbiausia – nepanikuoti

Pasak eksperto, tokiose situacijose itin svarbu nekelti papildomos panikos ir padėti vieni kitiems. Panika apsunkina sprendimus, trukdo judėti organizuotai ir gali apkrauti tarnybas bei ryšio tinklus.

„Tikrai reikėtų nepanikuoti ir tuo labiau nekelti kitiems panikos, nes tai tikrai nepadeda“, – sako jis.

Anot dr. G. Kazėno, kritinėmis aplinkybėmis svarbiausia tampa susitelkimas, tarpusavio pagalba ir gebėjimas veikti ramiai.

„Kritinėmis aplinkybėmis visada labai svarbu susitelkimas, savitarpio sutarimas, pagalba, o ne kaltų paieškos“, – pabrėžia praktikos profesorius.

Tai nereiškia, kad problemų nereikia įvardyti. Priešingai – priedangų, mokyklų pasirengimo ir visuomenės informavimo spragos turi būti sprendžiamos. Tačiau pačią pavojaus akimirką pirmasis tikslas yra ne diskusija, kas kaltas, o saugūs ir ramūs veiksmai.

Ši situacija buvo treniruotė, kurios nereikėtų pamiršti

Trečiadienio perspėjimas neturėtų būti suvokiamas vien kaip trumpalaikis nepatogumas ar emocinė įtampa. Tokios situacijos primena, kad visuomenės saugumas prasideda ne nuo sirenų, o nuo pasirengimo, aiškių veiksmų ir gebėjimo išlikti ramiems net ir neapibrėžtumo akivaizdoje.

„Manau, kad šiuo atveju visi turėjome tikrai gerą „treniruotę“, kur pamatėme savo spragas ir kur dar reikia pasitvarkyti“, – apibendrina dr. G. Kazėnas.

Ši „treniruotė“ parodė kelis dalykus vienu metu: daliai žmonių trūksta aiškumo, kur slėptis; tėvams kyla natūralus noras bėgti pas vaikus; ne visos priedangos atrodo pasirengusios realiam žmonių srautui; o mokykloms ir šeimoms reikia ne teorinių planų stalčiuje, bet aiškių, suprantamų veiksmų.

Todėl geriausias laikas pasiruošti yra ne tada, kai telefone pasirodo perspėjimas. Geriausias laikas yra dabar.

Naudoti šaltiniai faktų patikrai

• LT72. Kaip elgtis kilus oro pavojui ir kitoms karinėms grėsmėms
• LT72. Kaip elgtis ugdymo įstaigose oro pavojaus metu