Paskutinis žiemos mėnuo jau džiugina kiek ilgesnėmis dienomis, dienos šviesa, tad ir mūsų mintys vis krypsta į atsinaujinimą ir pavasario laukimą. Vasaris, iš tiesų, puikus metas ne tik planuoti permainas savo aplinkoje, bet ir ieškoti kūrybiškų būdų, kaip namams suteikti daugiau jaukumo ir charakterio. Todėl ir šio mėnesio ManoNamai viešnia – išskirtinių interjero detalių kūrėja, nereikalingą popierių paverčianti ne tik estetišku, bet ir funkcionaliu namų dekoru. Kaip pati Agnė sako, kūrimas iš to, kas jau panaudota, ir bus išmesta, yra mūsų visų atsakomybė prieš save, vaikus, tai lyg mūsų mini kontribucija. Su „viešbutinių“, „sielos neturinčių“ interjero dizainų skeptike kalbamės ne tik apie pačią gamybos iš popieriaus techniką, pirmus darbus, įkvėpimo šaltinius, bet ir apie verslo pradžią, įvairias gyvenimiškas pamokas bei naujausias 2025 metų interjero dizaino tendencijas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.
Agne, trumpai papasakok apie save. Kuo šiuo metu užsiimi?
Šiuo metu gilinu žinias projektų valdymo srityje bei kuriu vienetinius dekoro produktus interjerams.
Daug metų dirbau farmacijos srityje, tačiau norėjosi kažko daugiau – veiklos kuri įdarbintų kūrybiškumą.
Save pirmiausia apibūdinčiau kaip mamą, kuri savo darbus ir veiklas planuoja „aplink” vaikus. Nors vaikai jau paaugliai, grįžus gyventi į Lietuvą jiems manęs labai reikia: pagalbos su namų darbais, „kultūrinių” paaiškinimų. Vakarais mano popieriaus keramika nuolat konkuruoja su namų darbais (šypsosi).
Kada susidomėjai interjero dekoru, dizainu, menu? Kas tai paskatino?
Kiek save atsimenu, perstumdydavau baldus nuo mažens, nuravėdavau krapus močiutės darže – man kažkodėl jie, kaip vaikui, atrodė labai neestetiškai ilgi, gadino vaizdą (juokiasi).
Visuomet kažką kurdavau, siuvinėdavau. Pamenu, kad turėjau mintį stoti į dizainą, bet turėjau draugų KTU ir jie nuolat mokėsi matematikos ir brėžinių – kažkaip tuomet kūrybiškai neimponavo (šypsosi).
Tad patraukiau į humanitarines studijas, vėliau dar į politikos mokslus. Tačiau kūrybiškumas juk nelieka tik vienoje gyvenimo srityje – tai yra ir problemų sprendimas darbe, maisto gaminimas namuose, mokėjimas džiaugtis mažais dalykais.
Teko nemažai gyventi užsienyje, tad savos erdvės kūrimas man visuomet buvo svarbus. Norisi gyventi erdvėse kurios atspindi mūsų šeimą, vertybes, kuriose galime jaustis patogiai, būti savimi.
Su vyru renovavome Viktorijos laikų stiliaus namus, tuomet natūraliai pajutau, kad noriu ne tik „gražinti” erdves, bet ir išmanyti brėžinius, keisti išplanavimus. Tuomet ryžausi mokytis interjero dizaino kursą – buvo tokia palaima.
Daugumą atsiskaitymų įgyvendinau savo namų renovacijos būdu. Manau, mokantis vyresniame amžiuje apskritai kitas požiūris į žinias, praktiką – semiesi to, ko tau iš tikrųjų reikia, ir kas domina. Nuolat į save investuoju šiuo atžvilgiu.
Esi ne tik menininkė, kurianti išskirtines namų interjero detales, bet ir ekodizainerė, jei taip galima pavadinti. Kas įkvėpė kurti iš popieriaus atliekų?
Įkvėpimas turbūt atėjo iš neturėjimo kur „išsilieti” (šypsosi). Lankiau keramikos kursus, jie baigėsi vasarai prasidėjus, o taip norėjosi kažką toliau minkyti. Nusipirkau molio, lipdžiau šiaip sau vakarais, bet aišku, nedegti, neglazūruoti darbai nei šis, nei tas.
Vaikai kaip tik pabaigė mokslo metus ir ant palangės stūksojo šūsnis prirašyto popieriaus, kažkaip vis nesirįžau jo išmesti.
Tuomet dingtelėjo mintis, kad kažkur vitrinose esu mačiusi labai gražių dirbinių iš popieriaus masės, galėčiau pabandyti pasigaminti.
Tad pradėjau internete ieškoti apie popieriaus masę, lipdymą. Nusipirkau menininkės Debbie Vijskamp kursą apie vazų gaminimą iš popieriaus ir pradėjau.
Galbūt prisimeni savo pirmąjį kūrinį? Kuo jis buvo ypatingas?
Labai gerai prisimenu pirmus kūrinius, nes bandėme lipdyti kartu su dukra. Gaminome mažus indelius, laukėme kol jie sudžius, gėrėjomės spalvomis. Dukra sugalvojo, kad savo indelį darys dar ir su gėlėmis iš miško, cinamonu ir mėtomis! Mūsų katinui labai patiko – glaustėsi prie jos indelio (juokiasi).
Na, o aš labai mėgstu juodą spalvą, tad bandžiau pasidaryti į juodą molį panašią masę – išėjo matiniai sodrūs juodi indeliai.
Buvau maloniai nustebinta, kad ši technologija išties lengva, joje nedaug „siurprizų”, galima nuolat taisyti, lipdyti toliau, jungti kelis darbus – tai labai daug „atleidžianti” technologija.
Man labai patinka, kad galima naudoti spalvas pačios masės gamybai ir taip pat dažyti jau nulipdžius – ir, beje, visuomet galima perdažyti (šypsosi). Labai tinkama vaikams, mokyklose, tiems kurie neturi pečiaus keramikai degti, bet nori lipdyti.
Kūryba iš antrinių žaliavų – ar tai pačios savirealizacija, malonus hobis ar ir savotiška misija skleisti tvarumo idėjas pasauliui?
Turbūt viskas viename (šypsosi). Norisi kurti gražius dalykus, darant kuo mažiau žalos aplinkai, naudojant tai, kas jau panaudota, ir vistiek bus išmesta. Tai yra ir atsakomybė prieš save, vaikus, ateinančias kartas ir kartu savo kūrybos realizacija.
Tą seno panaudojimą naujam myliu jau daug metų, retai kada perku naujus baldus, drabužius. Neturiu „gėdos” nei lankytis Humanose, nei Dėkui stotelėse, nei Vinted’e, nei pasiimti sulūžusį rėmą nuo konteinerio (juokiasi). Myliu visą „second hand’ą”.
16 metų praleidau Pietų Afrikoje, ten viskas „arčiau gamtos”. Nėra lietaus – žinai kad nebus vandens iš čiaupo, nėra elektros – darai vakarienę kempingo stiliumi, išmoksti gyventi su tuo, kas yra, ir džiaugtis, kol yra.
Vaikai nuo mažų dienų mokosi apie vandenynų taršą, plastiko naudojimą, bereikalingą vartojimą. Dar vis nustembu, kokia didelė Lietuvoje perkamoji galia – visi aplink nuolat kažką perka (šypsosi).
Sunku vaikams nuolat kartoti, kad mums nereikia, mes nepirksime. Vazų darymas iš popieriaus atliekų tai yra mažiausiai, ką galiu padaryti dėl savo aplinkos, bet tai yra mano mini kontribucija.
Iš kur semiesi įkvėpimo? Ar yra menininkų ar dizainerių, kurių idėjomis žaviesi ir gali jas kažkiek pritaikyti saviems kūriniams?
Daugiausia iš aplinkos. Pamatau spalvų kombinacijas gamtoje, drabužiuose, daiktuose, interjeruose, meno kūriniuose.
Arba turiu ideją, tuomet ieškau kaip ją išpildyti. Formoms išgauti naudoju tai, ką turiu.
Žaviuosi asmenybėmis, kurie yra savo srities specialistai. Įkvėpia ne tik jų darbai, bet ir skirtingų veiklų žongliravimas, drąsa kurti savaip – Frode Bolhuis, Helle Mardahl, Thomas Barger, Dokter and Misses, wiid design, Kelly Wearstler, Kazys Varnelis, Tomoya Sakai.
Pamačius jų darbus apima baltas pavydas, bet kartu ir supratimas kad norint būti originaliu turi kurti iš vidaus, tarsi užsidaryti nuo aplinkos, tiesiog bandyti. Ta riba tarp įkvėpimo iš aplinkos ir vidaus nuolat judanti (šypsosi).
Kada ir nuo ko prasidėjo „Designjunktion“ veikla?
Prasidėjo senai, kai vaikai buvo maži ir kol nedirbau. Pradžioje siuvau tašes iš kavos maišų ir senos odos, tuomet perėjau prie interjero aksesuarų, na o perėjimas prie baldų išėjo labai organiškai.
Užsimirštu laike, kad reikia pavalgyti, kai atnaujinu baldus – labai mėgstu šią veiklą (šypsosi). Pirkdavau retro, mid century, art deco ir kitokių stilių baldus ir juos atnaujindavau pagal save.
Šiuo metu tuo užsiimti negaliu, nes tam tiesiog neturiu erdvės, bet planuose yra. Nuo baldų prie pilno interjero dizaino perėjau pabaigusi dizaino studijas. Projektuose stengiausi panaudoti tai, ką galima išsaugoti neišmetant.
Ar pradžioje sulaukei palaikymo iš aplinkos ar teko „pralaužti ledus“?
Kalbant apie kūrybą iš popieriaus atliekų, tokia veikla nėra „mainstream’as”, tad tie ledai nuolat reikalauja būti laužomi. Finansiškai tokia veikla nėra tvari, kiekvieno gaminio kūrimas užima daug laiko, jo nepadauginsi, nepaskubinsi, ant maikutės nuotraukos neuždėsi.
Paprasčiau būtų nieko nedaryti, galbūt vakarais užsikelti koją ant kojos ir žiūrėti filmą, bet kažkas vis stumia minkyti, lipdyti, maišyti spalvas. Kuriu tokius gaminius, kuriuos pati norėčiau turėti namuose.
Galbūt prisimeni savo pirmą užsakymą? Koks jis buvo?
Pirmas užsakymas buvo iš draugės. Kūriau vazoną kuris atspindėtų pasikeitimus vykusius jos gyvenime (šypsosi). Būtinai reikėjo, kad nepraleistų vandens – buvo iššūkis bet tuo pačiu radau metodą kaip savo gaminius padaryti atsparius vandeniui. Kai žinai, kam kuri, žymiai lengviau rasti spalvas, formą.
Papasakok trumpai, kaip vyksta Tavo kūrybos procesas: nuo idėjos iki galutinio kūrinio?
Procesas gana ilgas. Pirmiausia masės gamyba, tuomet formos lipinimas, tada laukimas kol išdžius, tuomet formos nuėmimas – pjovimas. Po to dugno paruošimas vandeniui atsparia medžiaga, tuomet produkto sulipinimas atgal, šlifavimas, na o jau tuomet spalvų parinkimas, jų maišymas ir dažymas.
Vienas kūrinys 2-3 savaites po truputį dailinamas kol įgauna galutinį vaizdą. Man tai – lėtas ir nuodugnus procesas, kaip atsvara aplink labai greitai vykstančiam gyvenimui.
Popierių iš pradžių smulkinau rankomis, vėliau įsigijau smulkintuvą, na o dabar gaunu iš karto susmulkintą iš pradinės mokyklos.
Su mokytojomis netgi kūrėme dubenėlius prieš Kalėdas iš jų pačių „šiukšlių”. Paradoksalu, tačiau nors judame vis labiau link skaitmeninio pasaulio, popieriaus suvartojimas nemažėja. Tad iš ko gaminti visada bus.
Tikiu, nors veikla maloni, kartais reikia ir iššūkius įveikti. Kokie sunkumai kyla kuriant interjero detales ne tik sau, bet ir kitiems?
Na, vienas iš iššūkių tai kurti produktus pagal savo „varpinę”, savo stilių. Gaunu visokį atgalinį ryšį – tai per ryšku, tai per tamsu, tai neaišku.
Nenoriu kurti visiems, kuriu tiems, kurie galbūt nebijo tokių „kitokių” interjero detalių, kuriems nereikia aiškios ribos tarp vazos ir meno kūrinio.
Kitas iššūkis – laiko, susitelkimo stoka. Negali tik kurti, turi ir vystyti ženklą, dalyvauti renginiuose, daryti fotosesijas. Žodžiu, būti visų galų meistru.
O kas labiausiai žavi šioje veikloje?
Begalinės galimybės: spalvų, formų, dydžių, medžiagų. Kiekvienas kūrinys man yra iššūkis, malonus, bet vis dėlto iššūkis, lyg varžybos su savimi. Žavi laisvė kurti savo stiliumi ir tempu, „nubučiuoti” tiek, kiek reikia, ir tada išleisti į pasaulį.
Pasidalink keliomis gudrybėmis, kaip šį vasarį galima būtų atsinaujinti namus pasitelkiant tik interjero dekorą, detales?
Patarčiau nebijoti spalvų ir jas įsivesti „mažomis dozėmis”. Galbūt pakaks rėmelio, vazos, pagalvėlės ar naujų spintos rankenėlių kurios pakeistų kambario tonusą.
Nebijokite maišyti metalų – chromo, sidabro, aukso paviršiai mažomis dozėmis pakylėja erdves.
Dauguma gyvename mažose erdvėse, o daiktų turime per daug. Ta naujai pirkta vazelė nors ir graži, bet paskęsta daiktų liūne, neturi efekto.
Siūlyčiau prieš ateinant pavasariui kritiškai peržiūrėti namus ir pirmiausia atlaisvinti vietos – nebūtinai naujiems daiktams, galbūt naujoms idėjoms, pažintims, tiesiog ramybei.
Net neabejoju, kad dažnai sulauki klausimų apie savo gaminių naudojimą, priežiūrą, pritaikymą. Papasakok, ko šiuo metu klientai dažniausiai klausia, ar kokių patarimų prašo?
Dažniausiai klausia apie paskirtį – ką galima laikyti dubenyse, kaip valyti. Jeigu tai vaza – ją gaminu kaip dekoratyvinę, t.y., vandens netoleruojančią arba toleruojančią. Tuomet paskirtis arba tik dekoratyvinė, džiovintoms gėlėms, arba „tikra” vaza, impregnuota, tinkanti ir šviežioms gėlėms.
Maisto produktams, tokiems kaip salotos, šie dirbiniai žinoma netiks, tačiau tiks kaip indai vaisių, daržovių laikymui.
Dažus ir galutinį apsaugantį produktą renkuosi iš gamtai draugiškų produktų, klijams dar vis ieškau geresnės alternatyvos. Klausimų būna ar čia tikrai popierius, nes galutinis produktas išeina kietas kaip lukštas.
Koks interjero stilius, spalvos, faktūros ar raštai Tau pačiai arčiausiai širdies?
Man pačiai arčiausiai širdies yra seno ir modernaus derinimas, eklektika. Mėgstu mid century baldų dizainą, skandinavišką paprastumą, ball and claw baldų kojų žaismingumą, japandi natūralumą. Mėgstu priešpriešinti stilius, medžiagas – metalą su medžiu ir panašiai.
Žavi interjerai, kurie turi tam tikrą 4D efektą – detales, sluoksnius, kuriuos pastebi ne iš karto, kurie išbaigti apgalvotomis detalėmis, kurie nesivaiko madų, yra savitai įspūdingi.
Nemėgstu „viešbutinių” dizainų, kur viskas padaryta taisyklingai ir gražiai, bet nerasta sielos. Spalvas stengiuosi prisijaukinti, nes natūraliai linkstu prie monochromo, mėgstu juodos ir baltos derinius.
Akis dažnai užkliūna už grafikos, tipografijos, tad ir raštuose, medžiagose intuityviai ieškau panašumų. Gėlėti raštai – ne mano arkliukas (šypsosi).
Agne, o kokie Tavo ateities planai? Galbūt turi svajonių projektą ar nori išbandyti naujas medžiagas?
Norėčiau giliau pasinerti į šią sferą. Turiu dar daug idėjų, norėčiau kurti produktus ne vien iš popieriaus, įjungti tekstilę.
Tam reikia daugiau erdvės, turbūt ir bendraminčių (šypsosi). Ateityje norėčiau užsiimti ir pilna tvaraus interjero dizaino paslauga, derinti produktų gamybą ir erdvių dizainą.
Interjero detalių kūrime sukiesi jau ne vienerius metus, bendrauji su interjero dizaineriais, architektais. Tai paskutinis klausimas Tau: kaip manai kokios buvo 2024 metų pagrindinės namų dekoravimo tendencijos ir ko galbūt galime tikėtis 2025 metais?
Praeitais metais teko stebėti nemažai diskusijų dėl dirbtinio intelekto (DI) naudojimo interjero dizaine ir architektūroje – ši tendencija, naudoti DI, tikrai nemažės.
2024 metų persiko spalva mano nuomone, subrendo, perėjo į kuklią bet ir tuo pačiu prabangią rudą. Šilta, žemiška ruda spalva – puikus antidotas chaotiškam pasauliui.
Spėju, kad ši spalva liks interjeruose ir madoje ne vienus metus. Tikiuosi pamatyti daug spalvotų interjerų, kurie pasirįš įkomponuoti vyšnių lako ir švelnaus geltonumo spalvas.
Jaukumą ir toliau kurs medžiagų, raštų „sluoksniavimas”, tapetai net ir ant lubų, netobuli paviršiai, „savų namų chaosas”.
Viso gero gofruotoms formoms, baltoms erdvėms ir juodoms virtuvėms. Blėsta apvalios formos, grįžta stačiakampiai, daug metalinių paviršių bei natūralaus medžio.
Rami prabanga, kuri persmelkė 2024 interjerus bei madą ir toliau stipriai dominuoja, tad galime tikėtis dar daugiau dėmesio kokybei, ramiam išskirtinumui, tvarumui.
Biofilinis dizainas ir toliau mus kvies susilieti su aplinka per natūralų apšvietimą, ventiliaciją, augalų gausą vidaus erdvėse, mažindamas ribas tarp išorės ir vidaus.
