Rugpjūtį gamta jau ima šnabždėti apie artėjantį rudens lėtumą, kviesdama daugiau pagalvoti apie namų jaukumą, šviesą. Būtent tokį jausmą kuria kūrybinės studijos „EtnoDesign“ įkūrėjai Linas ir Rūta Ambrasūnai – menininkų duetas, sujungęs šviesos žaismą, medį ir lietuvišką simboliką į ne tik estetišką, bet ir funkcionalų interjero dekorą.
Jų darbai – tai daugiau nei namų dekoracijos. Tai kūriniai, pasakojantys istorijas, skleidžiantys ramybę ir kviečiantys prisiliesti prie mūsų etninio paveldo moderniame kontekste. Šiame interviu Linas ir Rūta atveria savo kūrybos kelią – nuo pirmųjų medinių „rūtusėlių“ iki švytinčių ornamentų, įkvepiančių namų šviesą ir dvasią. Pokalbis kupinas ne tik jaukumo, bet ir naudingų įžvalgų, kaip šį mėnesį galima atnaujinti namus, sustiprinti ryšį su savimi ir aplinka.
Daugiau mėnesio svečio interviu skaitykite ČIA.
Trumpai papasakokite apie save, kuo šiuo metu užsiimate?
Esame kūrybinės studijos EtnoDesign įkūrėjai, Linas ir Rūta Ambrasūnai. Lino rankose – kūryba, jos išpildymas gamyboje, o Rūta yra poetinių istorijų, lydinčių mūsų kūrinius, autorė ir pasakotoja.
Nuo 2010 metų drauge kuriame lėto laiko dovanas namams ir jų žmonėms – medines ažūrines dekoracijas, sieninius laikrodžius. Prieš penkerius metus prasidėjo tradiciniais raštais dekoruotų, lyg šviesa medyje siuvinėtų šviestuvų istorija.
Interpretuojame etninį paveldą pagal savo pajautimą, tuo dalinamės kūryboje ir su ateinančiais pas mus į svečius.
Kada susidomėjote interjero dekoru, dizainu, menu?
Į dizaino sferą atėjome per medžio jausmą. Linas dar studijuodamas biologiją ir ekologiją ne tik daug keliavo gamtoje, bet ir mėgo drožinėti mažytes, emocionalias medžio skulptūrėles.
Bičiuliui įsigijus lazerį, buvo smalsu išmėginti jo galimybes. Medis gyvas, šiltas, tai tokia graži paslaptis ir ji išlieka net modernių technologijų kontekste. Mūsų kūrybos ir interjero bendrystė nutiko savaime, pakeliui.
Medžio pojūtis mus daug išmokė, pradėjome ieškoti naujų medienos formų, minkštą, lankstų jo pavidalą taikyti padėkliukams, kitoms dekoracijoms.
Medžio įvaizdis svarbus kiekvienoje kultūroje, o lietuviams jis įaugęs į savastį, į dainas, į tikėjimą. Medis ramina, guodžia, kvėpuoja. Liečiant jo tekstūrą, tas pojūtis persiduoda.
Kai atidarėme šviestuvų ir dovanų studiją, norėjome sukurti namų jausmą, lėto, gero buvimo juose nuojautą, pranašystę, kaip jaukiai galima jaustis savo namuose, kad medis, šviesa, o ir pajūrio akmenys kalbėtųsi tarpusavyje.
Esate ne tik menininkai, kuriantys išskirtines namų interjero detales, bet ir etnodizaineriai. Kas įkvėpė kurti dekoracijas su lietuviško paveldo motyvais?
Medžio ir etninių elementų jungtis dizaine gimė labai organiškai, galima sakyti, „susitvėrė“. Į kūrybą įjungėme pirmiausia mums patiems savus, brangius ornamentus, į kuriuos žiūrint apima geras jausmas.
Ir į dekorą, ir į žodžius įpynėme Rūtos mylimiausių dainų vaizdinius, tai, kas pavelde yra gyva iki šiol, nesensta. Tai tam tikras tradicijos prakalbinimas, jos interpretavimas nauja, asmeniška forma, kad erdvės galėtų įgauti savitumo per mūsų šaknų jausmą, užuot buvusios bevardės, beveidės – užsipildytų sava gyvybe.
Tai labai subtilus pojūtis, neperkrautas, erdvus, derantis ne tik tradicinėse sodybose.
Sukasi galva iš džiaugsmo, kai modernūs, lakoniški interjerai atgyja, sušyla nuo švytinčio, prasmingo ženklo – atrodo, kad ta šviesa kalba.
Galbūt prisimenate pirmuosius savo kūrinius? Kuo jie buvo ypatingi?
„EtnoDesign“ prasidėjo nuo Rūtusėlių, medinių dekoracijų. Sakydavome, kad jie telpa delne ir lengvai prisitaiko prie gražios širdies žmonių gyvenimo. Tai nutiko patį pirmąjį 2010 m. pavasario savaitgalį, Kaziuko mugės išvakarėse.
Saulutės ir rūtelės, tradiciniai ir naujai gimę skirtingų kultūrų raštai susivijo aplink bėgiojančias, lakiojančias ir žydinčias meilias būtybes – štai kaip viskas gimė iš šilto jausmo, kurį gera dovanoti ir patiems gauti dovanų.
Iš pradžių dirbome namuose, o vėliau ėmėme ieškoti studijos šalia namų, kad galėtume lengvai susitikti tuos, kurie mūsų ieško.
2012 m. Basanavičiaus g. įsirengėme studiją, atsivežėme į ją žalią kaip pievelė sofutę svečiams, ant kurios sėdint galima skaityti rūtusėlių istorijas, neskubėti, gerti arbatą ir būti. Čia mus galima rasti iki šiol ir atėjus viską paliesti, išvysti iš arti.
Kaip prasidėjo EtnoDesign veikla?
Viskas prasidėjo nuo to, kad norėjome kurti dovanas. Ko gero, pamatinė EtnoDesign prasmė ryšio palinkėjimas, kvietimas jį išvysti, užmegzti, vėliau palaikyti, atnaujinti. Kalbame apie ryšį vienas su kitu, su gamta, aplinka, ir su savimi visu.
Iš tokio sąsajų pajautimo visi elementai interjere, šviestuvai, aksesuarai tampa daugiau nei daiktais, greičiau bendrabūviais, kuriančiais namus ir jausmą juose gyventi.
Į kūrybą atsinešėme tai, kuo tikime – gamtos artumo namie gerumą, kalbėjimąsi per raštą ir šviesą, prisilietimą prie akmens, medžio ir tikrumo.
Ar pradžioje sulaukėte palaikymo iš aplinkos ar teko „pralaužti ledus“?
Nuo pradžių sulaukėme šilto palaikymo ir dar nuo tada užgimusių draugysčių. Tuo metu tai buvo dar nauja, nematyta. Iš anksto negalėjome net numatyti, kaip visa užaugs.
Rinkdamiesi pirmuosius rūtusėlius, žmonės klausdavo kas čia, ir Rūta čia pat, žiūrėdama rūtusėliui į akis, sukurdavo jo istoriją, vėliau istorijos augo, po vienu jų sluoksniu atsirado kitas. Žmonės prašė jas užrašyti, tuomet išversti į anglų kalbą, kad galėtų padovanoti užsieniečiams ir dabar istorija yra rūtusėlio, o ir kiekvieno mūsų kūrinio siela.
Dovanos mums tarsi „laiškanešiai“, primenantys apie šiltą pagalvojimą, kurį žmogus vienas kitam padovanoja, ne tik daiktą, bet ir žodį.
Šią tradiciją išlaikėme – ir laikrodžiai, ir padėkliukai, ir šviestuvai turi savas, jas lydinčias istorijas. Kartais istorijų tenka palaukti, kol jos ateis – tikros, nepaskubintos. Ir būna, kad žmonės dovaną renkasi pagal žodžius, prasmę, esančią už to, ką regi akys.
Kai kitoje studijos gatvės pusėje buvome atsidarę šviestuvų parduotuvę, jos langai buvo arti sankryžos , tad prie šviesoforo išsirikiavus laukiančių automobilių eilutei, būdavome sveikinami pyptelėjimų, mojavimų.
Didmiestyje susišypsoti su nepažįstamasis, šviestuvų raštais besigėrinčiais žmonėmis toks bendruomeniškas jausmas!
Etnografinė kūryba – ar tai jūsų savirealizacija, malonus hobis ar ir savotiška misija skleisti žinią apie Lietuvą pasauliui?
Viskas drauge, kartu ir neperskiriama. Buvo laikas, kai pati, dar dirbdama Lietuvos nacionalinėje UNESCO komisijoje, nuolat ieškojau asmeninių suvenyrų, reprezentacinių dovanų, kurios išreikštų mūsų kultūrinį savitumą, neužkraudamos interjero, lengvai tilpdamos į rankinį bagažą, kaip švelnumo, dėmesio ženklas.
Bendra mūsų pačių kūryba virto atsakymu. EtnoDesign dovanos iki šiol vežamos kaip lauktuvės iš Lietuvos, jas mielai renkasi į studiją užsukantys keliautojai iš viso pasaulio, čia reziduojančių ambasadų darbuotojai.
Gera, malonu gyvai dalintis savomis pajautomis, papasakoti apie mūsų papročius, tradicijas, ornamentų simboliką, perteikti jos gyvybę, ir dabar aktualias prasmes.
O kai lietuviškų juostų raštai sušvyti medinių šviestuvų gaubtuose ir nušviečia erdves, reprezentuojančias Lietuvą čia ir svetur, ta šviesa, pasitikdama užeinančius, įgauna gilesnę prasmę. Taip šviečia mūsų istorija, tapatybė.
Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar yra menininkų ar dizainerių, kurių idėjomis žavitės ir galite jas kažkiek pritaikyti saviems kūriniams?
EtnoDesign studiją įkūrėme pratęsdami savo jaučiamą santykį su gyvenimu, o ir kūryboje remiamės į tai, ką asmeniškai atsinešame į mudviejų porą, ką užauginame bendrose šeimos patirtyse.
Mums džiaugsmą teikia gamtos artumas, o taip pat giluminis ne tik prigimtinės, bet ir kitų pasaulio kultūrų savasties patyrimas per folklorą – muziką, ornamentiką, pasaulėjautą. Toks esminis įkvėpimas, ateinantis iš šaknų.
Tame daug tikrumo, kuris pasilieka nepaliestas laiko, net kai visa aplink nuolat kinta. Mudu susipažinome džiazo festivalyje, o ir kūryboje improvizuojame iki šiol, interpretuodami mums kalbančius etninio paveldo ženklus, mitopoetinius vaizdinius, pasitelkdami tam medį, šviesą, akmenį ir visa jungiančias istorijas.
Papasakokite trumpai, kaip vyksta jūsų kūrybos procesas: nuo idėjos iki galutinio kūrinio?
Dažnai visa prasideda nuo akį patraukusio ornamento, o kartais nuo jausmo, kuriam norisi surasti jį atitinkantį vizualą. Į šviestuvo dekorą įvedame ženklus, senuosius ornamentus iš tradicinės tekstilės, lovatiesių, juostų, rečiau verpsčių, drožinių, papuošalų.
Kas nutinka – mes kūrybiškai pakeičiame pirminį medžiagiškumą, perkeldami raštą į medį. Tik vietoje spalvotų siūlų, dažų, metalo – viskas tampa siuvinėta šviesa.
Turime vieną medžio spalvą ir šviesos siūlą – lakonišką derinį šiltoje materijoje, kuris nebeleidžia apčiuopti, kokio senumo yra šviestuvas – jis archaiškas, ir modernus vienu metu, ir dar sušildytas medžio.
Ir ši persikeitimas naujai suskamba šiuolaikinėje erdvėje – yra tarsi belaikis. Tas tekantis, sruvenantis raštas žmogų palytėja, pakylėja, arba nuramina, sutelkia, pripildo namus. Taip sena pagyvina nauja, suteikia charakterį, tarsi duotų vardą.
Tikiu, nors veikla maloni, kartais reikia ir iššūkius įveikti. Kokie sunkumai kyla kuriant interjero detales ne tik sau, bet ir kitiems?
Kadangi kuriame bendraminčiams, iššūkius įveikiame drauge su užsakovais. Kūrybos išpildymas veda per ieškojimus, bandymus. Kiekviena, dar sprendimo neturinti mūsų pačių ar užsakovų idėja skatina ieškoti. Kas iš pradžių atrodo neįmanoma, po kiek laiko, žiūrėk, ir išsipildo.
O kas labiausiai žavi šioje veikloje?
Žavi rašto virsmas į švytintį ornamentą, ta nuostaba nepraeinanti.
Supratome, kad senieji tekstilės, tautodailės ženklai veikia, jaudina lyg būtų sukurti ką tik, o per juos perėjus šviesai– nutinka žodžiais neįvardijamas patyrimas.
Kai žmonės atsineša savo močiutės austą lovatiesę, o mes jų raštus atkartojame, perkeldami ant medinio šviestuvo, tie ženklai tampa šviečiančiomis istorijomis, saugančiomis, šildančiomis, asmeninėmis.
Žavi mūsų studiją aplankantys įdomūs žmonės, atsinešantys savo istorijas ir galimybę mums prie jų prisiliesti, drauge kuriant namus. Branginame tarpusavio pasitikėjimą, bendrystės patyrimą. Kūryboje tai visiška pilnatvė.
Žavi nutikimai. Naktį savo parduotuvėje palikdavome įjungtas šviesas, kad jos kalbintų einančius, važiuojančius nakty, kad nebūtų vieniša. Galiausiai, pro duris įžengdavo kažkas, ilgainiui pamilęs tą lange šviečiantį ornamentą, lydintį pakeliui.
Pasidalinkite keliomis gudrybėmis, kaip šį rugpjūtį galima būtų atsinaujinti namus pasitelkiant tik interjero dekorą, detales?
Rudeniop dienos jau trumpėja, temsta anksčiau, o skubintis miegoti šiltais rugpjūčio vakarais nesinori. Mūsų pasiūlymas būtų perkeisti vakarojimo jausmą namie, pasitelkiant skirtingus šviestuvus.
Neįtikėtina, kaip šviesos salelės keliuose aukščio lygiuose permaino kambarį.
Vien toršeras sukuria minkštą, šviesos gaubiamą erdvę, kurioje gera ilsėtis, dalintis bendryste. Beje, jei turite EtnoDesign pakabinamą šviestuvą, jo gaubtą galima spontaniškai pritaikyti ir staliniam arba pastatomam šviestuvui.
Ant palangės laukiantis stalinis šviestuvėlis su švytinčiais ornamentais šildys grįžtančio namo žvilgsnį.
Net neabejoju, kad dažnai sulaukiate klausimų apie savo gaminių naudojimą, priežiūrą, pritaikymą. Papasakok, ko šiuo metu klientai dažniausiai klausia, ar kokių patarimų prašo?
Dažniausiai klausiama, kiek šviesos skleidžia mūsų šviestuvai. Kadangi jų viduje yra baltas, šviesą atspindintis difuzorius, o gaubto viršus yra atviras, visą šviesą jis išspinduliuoja į aplinką.
Tad priklausomai nuo to, kokio stiprumo lemputę įsuksite, pagal tai bus galima pasiekti norimą efektą. Prie jos bus galima skaityti arba mėgautis minkšta, atmosferine šviesa.
Interjero detalių kūrime sukatės jau ne vienerius metus, bendraujate su interjero dizaineriais, architektais. Tai paskutinis klausimas jums: kaip manote, kokios pagrindinės namų dekoravimo tendencijos vyrauja 2025 metais?
Mūsų manymu, globali interjero vystymosi kryptis viena – stipresnio ryšio su gamta kūrimas interjere. Tai vienas iš būdų surasti ramybę nerimo laikais, kai atsigręžiama į gamtiškumą, natūralumą – viską, kas suteikia palaikymo, minkštumo, šilumos, tikrumo žiūrint ir liečiant.
Paprastos, neįmantrios formos, natūralios medžiagos, ilgaamžiškumas, taktilinis pojūtis – mums tai organiškas, vertybinis pasirinkimas.
To tęsinys – ir akmens medžiagiškumas mūsų kūryboje. Esame iš tų laimingų pajūrio akmenautojų, neatsispiriančių šlapio akmens grožiui.
Ir galiausiai, sugalvoję akmenines a-pebble rankenėles, suradome būdą kaip tuos brangius parsivežtus akmenis apgyvendinti namie, kad jie būtų nuolat matomi, liečiami ir tame prisilietime atsikurtų buvimo prie jūros džiaugsmas.
Taip ir sakome – liečiant akmenį – delnas atsimena jūrą. O ir rankenėlių spalva yra lygiai tokia pati, kaip jūros nuprausto akmenėlio. Akmens ir medžio tikrumas sukuria stiprų tarpusavio ryšį.
