Tinkamai pasirinkta gyvenamojo namo grindų danga gali puikiai derėti su interjeru ir suteikti estetinį pasitenkinimą. Tačiau iš gražiai atrodančių grindų bus maža naudos, jei jos praleis garsus, drėks, deformuosis ar šals. Kad viso to išvengtumėte, reikėtų žinoti, kokios medžiagos ir kokios grindų įrengimo technologijos yra naudojamos. Tinkami sprendimai leis džiaugtis grindų danga ilgus metus. Apie tai pasakoja salono „Solum“ projektų vadovas Robertas Margevičius.
Grindų įrengimas
Grindys, priklausomai nuo namo aukštingumo, įrengiamos rūsyje ant grunto, pirmame aukšte arba antrame bei tolesniuose aukštuose ant perdangų. Įrengiant grindis iškart ant grunto, pirmiausia būtina įrengti pagrindą. Grunto paviršius išlyginamas smėlio sluoksniu. Vėliau tiesiama hidroizoliacinė plėvelė, įrengiama pagrindo šilumos izoliacija, naudojant, pavyzdžiui, akmens vatą ar panašių savybių turinčią medžiagą. Tuomet pagrindas užpilamas betonu iki reikiamo storio, jam išdžiūvus, galima kloti grindis.
Šiame etape ypatingai svarbu išmatuoti betono drėgmę. Tuo atveju, jeigu bus įrengiamos šildomos grindys, drėgmė turi neviršyti 2 %, įrengiant nešildomas grindis leistinas drėgnumas yra kiek didesnis.
„Hidroizoliacija ar specialus gruntavimas priklauso nuo patalpos. Pavyzdžiui, rūsyje ji yra būtina, kad iš apačios atsiradus drėgmei, į grindis nepersiduotų bangavimas, tarpai, nesusidarytų didelės deformacijos. Tačiau jeigu namas su rūsiu, o grindis įrengiate pirmame aukšte, dažniausiai hidroizoliacija rūpintis nereikia – ji jau būna įrengta rūsyje ir drėgmė iki įrengiamų grindų neateina. Grindis galima klijuoti specialiais klijais prie betoninio pagrindo arba plokštės arba kloti plaukiojančiu būdu,- teigia pašnekovas.
„Plaukiojantis“ grindų įrengimo būdas laikomas vienu iš paprasčiausių. Ant pagrindo tiesiama polietileno plėvelė, dažniausiai 1 mm storio. Kraštuose paliekamas 1,5 cm polietileno tarpas – tokiu atveju atsiradusi drėgmė išeitų ne per pačias grindis, o per šiuos tarpus. Ant polietileno dedamas paklotas, kurio tipas priklauso nuo patalpos – jei norisi, kad nebūtų garso ar siekiama pakelti grindis, tuomet bus dedamas storesnis paklotas, o jeigu norima ekologiško sprendimo, renkamasi kamštinį arba medžio plaušo paklotą. Įrengiamas garso izoliacinis sluoksnis. Egzistuoja įvairių sprendimų, tačiau vienas iš populiaresnių yra akmens vatos plokštės. Tuomet klojamas išlyginamasis sluoksnis, paprastai iš cemento ar iš armuoto betono. Priklausomai nuo grindų, šio sluoksnio aukštis turi būti ne mažesnis nei 40 mm. Išdžiūvus išlyginamajam sluoksniui, tvirtinamos grindys.
Klojant grindis ant kieto pagrindo, tarkime, perdangos, grindų tvirtinimui galima naudoti specialias pakeliančias medines konstrukcijas – lages. Jos prie pagrindo tvirtinamos varžtais, į tarpus priklausomai nuo poreikių dedama garso bei šilumos izoliacija. Konstrukciją užpildžius, ji uždengiama OSB plokšte, ant kurios klojamos medinės grindys.
„Jeigu grindys yra klijuojamos, paruoštas pagrindas gruntuojamas, kad geriau kibtų klijai, neliktų dulkių, mažų akmenėlių. Tuomet tepasi klijai, ant jų klijuojamos parketlentės, lentos ar kita danga“, – pasakoja R. Margevičius.
Įrengiant grindis, ypatingai svarbu atsižvelgti į garso izoliaciją. Pasak pašnekovo, garso šaltinius galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: atspindintį garsą, kai vaikščiojant skamba danga ir praeinantį garsą, kai girdisi vaikščiojimas apatiniuose aukštuose. Norint išvengti trikdančių garsų, tarp perdangos ir lagių, reikėtų įtvirtinti kelis garso izoliacinių medžiagų sluoksnius. Šiems dažniausiai naudojamos pluoštinės medžiagos, tarkime, stiklo ar akmens vata. Grindų įrengimas plaukiojančiu būdu taip pat mažina garso stiprumą, kadangi išlyginamasis sluoksnis bei grindys nesiliečia prie patalpos perimetro ir taip nesusidaro papildomos jungtys garsui sklisti. Taip pat galima naudoti specialų paklotą, kuris sugeria vieno arba kito tipo garsus.
Grindyse neretai įrengiamas ir šildymas. Tai, ar šildymas bus įrengtas ar ne, paprastai tampa ir pagrindiniu kriterijumi renkantis medžiagas grindų įrengimui. „Šildomų grindų įrengimo atveju, pagrindo parengimas reikalauja daugiau kruopštumo, nuoseklumo, reikia neperskubėti. Tarkime, pats betonas neturi būti drėgnas, jis džiovinamas apie keturias savaites po to, kai buvo įrengtas ir tuo metu jokių dažymo, kitų darbų atlikti negalima, visur turi būti sausa.
Patalpoje tą laiką turi būti palaikoma 18-24 laipsnių temperatūra. Po to specialiais klijais klijuojamos grindys – skirtingi klijai gaminami šildomoms grindims ir nešildomoms. Ir netgi jau įrengus grindis yra numatomi tam tikri reikalavimai – neperkaitinti, tolygiai kelti temperatūrą, šildyti visame plote, kad vėliau nekiltų deformacijų“, – teigia pašnekovas.
Nuo nulio įrengti grindis, pašnekovo teigimu, gali trukti apie mėnesį. „Jeigu niekas neparuošta, darbai gali užtrukti ir mėnesį, priklausomai nuo to, kaip džius pagrindas ar išlyginamasis mišinys. Jeigu džiūsta greitai – iki mėnesio. Jeigu pagrindas yra paruoštas, nereikia naujai lyginti, darbas einasi labai sparčiai. Palyginimui, jeigu kalbėtume apie 40 kv. m. ploto kambarį, du žmonės grindis lengvai gali įrengti per dvi dienas“, – pasakoja R. Margevičius.
Grindų tipai
Pagrindinės šiuo metu populiarios grindų rūšys yra parketlentės, laminuotos grindys, masyvo grindys, vienetinis parketas, PVC dangos, plytelės. Pastarosios turi geriausią laidumą – ši savybė aktuali įsirengiant šildomas grindis. Jos taip pat atspariausios braižymui. Parketlentės taip pat yra geras pasirinkimas įsirengus šildomas grindis, kadangi turi geras šiluminės varžos savybes, nors ir reikalauja kiek daugiau priežiūros nei plytelės.
Laminuotos grindys dažniausiai pasirenkamos praktiškumo ir taupumo sumetimais, kadangi jos reikalauja mažiausiai priežiūros, yra bene paprasčiausiai įrengiamos ir pakankamai atsparios. Jų trūkumai: gali kaupti dulkes, natūraliai šaltos, jei nėra įrengtos šildomos grindys, gali skilti ar trūkinėti.
Norintys natūralumo paprastai renkasi masyvo lentas bei vienetinį parketą. Masyvo lentos yra ilgos, ištisinės, neklijuotos, obliuotos, dažniausiai gaminamos iš ąžuolo arba uosio. Vienetinis parketas – šalyje gerai žinomos „eglutės“ tipo grindys, sumontuotos iš trumpų parketlenčių. Ekologiškumu taip pat pasižymi kamštinės grindys, gaminamos iš kamštinių ąžuolų žievės. Tiesa, ši danga šalyje kol kas nėra populiari.
Grindų tvirtinimas skiriasi priklausomai nuo pasirinkto grindų tipo. Tarkime, parketlentės klijuojamos prie pagrindo arba klojamos plaukiojančiu būdu. Įrengiant šildomas grindis, jas rekomenduojama klijuoti prie pagrindo elastingais klijais, tuomet užtikrinama geresnė šiluminė varža ir konstrukcija tampa stabilesnė bei tylesnė, o jei grindys nešildomos, galima kloti plaukiojančiu būdu, nenaudojant klijų, rakinant parketlentes tarpusavyje, naudojant spec. paklotą. Masyvas tvirtinamas klijuojant prie betono elastingais, kokybiškais klijais, įsitikinus, kad drėgmė patalpoje neviršija nurodytų normų, nes masyvo grindys jautriausiai reaguoja į drėgmės ir temperatūros pokyčius. Masyvo nerekomenduojama kloti ant šildomų grindų.
Gyvenamajame name yra patalpų, kuriose neišvengiamai turėtų kauptis daugiau drėgmės nei likusiose namo dalyse – tai virtuvė bei vonia. Paprastai šioms patalpoms užsakovai renkasi plyteles, tačiau šiuolaikiniai sprendimai leidžia vonioje įsirengti ir medines grindis.
Nors grindys skiriasi ne tik savo techninėmis, tačiau ir estetinėmis savybėmis, pašnekovo nuomone, ekonomiškai racionaliau name įrengti vieno tipo grindis. „Žmonės virtuvės zoną dažniausiai kloja plytelėmis, o kitose patalpose dominuoja medinės grindys, masyvas, laminatas – tai dažniausi variantai. Perkant vieną dangą butui ar namui, vienoje patalpoje atlikusios medžiagos gali būti panaudojamos kitoje, lieka mažiau išmetamos dangos. Taip pat perkant didesnį kiekį dangos egzistuoja didesnė tikimybė, jog su parduodančia įmone bus galima pasiderėti dėl palankesnės kainos“, – teigia pašnekovas.
