Amžinos vasaros įspūdį teikiantys žiemos sodai žinomi nuo Romos imperijos laikų. Jau keletą šimtmečių savo populiarumo neprarandančios kiaurus metus žaliuojančios oazės leidžia mėgautis augalų įvairove be to, jos gali tapti ne tik puikia poilsio zona, bet ir nuostabia interjero puošmena bei įtraukiančiu laisvalaikio užsiėmimu.
Žiemos sodai atsirado maždaug XVI a., kai Europos aukštuomenė ėmėsi statydintis dideles oranžerijas, kuriose galėtų auginti atogrąžų ir paatogrąžių augalus. Žiemos sodai buvo kuriami ne tik privačiose, bet ir visuomeninėse erdvėse – pirmas stambus viešas žiemos sodas buvo pastatytas 1842–1846 m. Regento parke Londone ir buvo naudojamas vakaro programoms, dideliems gėlių pramoginiams renginiams ir socialiniams susibūrimams. Pirmieji žiemos sodai buvo statomi iš mūro su dideliais langais ir stikliniu stogu, dažniausiai klasikinio arba gotikos stiliaus. Tai buvo naujas architektūrinis sprendimas. Nuo XVII a. žiemos sodų buvo bene visų rūmų teritorijoje.
Vis dėlto atvežtiniai augalai čia ilgai neištverdavo, nes nebūdavo sudarytos tinkamos klimato sąlygos – augalams buvo per šalta, tad ieškota sprendimo, kaip šią patalpą apšiltinti ir šildyti. XIX a. Olandijoje žiemos sodai pradėti šildyti vandeniu, o Anglijoje naudota pūvančių medžių žievių šiluma, kuri, be kita ko, dar ir drėkino orą. XIX a. suklestėjus stiklo ir plieno pramonei, prasidėjo žiemos sodų aukso amžius. Europoje XX a. žiemos sodai pradėti statyti sujungiant juos su gyvenamąja erdve ir naudoti kaip poilsio zonos.
Žiemos sodai – poilsiui ir augalams auginti
Kiekviename jų turi būti bent minimalus kampelis poilsiui – suoliukas, patogus krėslas ar kitas baldas. Jei ten lankysis daugiau žmonių, rinksis svečiai, visiems turi užtekti vietos. Jei sodas skirtas tik augalams, jame privalomi optimalaus pločio takai vaikščioti ir priežiūros darbams atlikti.
Žiemos sodo dydis pirmiausia priklauso nuo šeimininkų finansinių galimybių ir poreikių. Idealu, jei galima jam skirti ne mažiau kaip 15–20 m2 ploto. Aukštis turėtų siekti 3–5 m, jei sodas įrengiamas prie namo – per du jo aukštus. Taip bus patogu sodą prižiūrėti, be to, gerai augs augalai.
Architektas, projektuodamas namą, turėtų iš karto parinkti žiemos sodui vietą, kryptį saulės atžvilgiu ir formą. Su šeimininkais iš karto reikia aptarti šildymo, vėdinimo ir apsaugos nuo perkaitimo sistemas. Jei žiemos sodo langai bus nukreipti į pietus, tai galėsime net žiemą taupyti šilumą, augalai bus maksimaliai apšviesti. Bet norint pritaikyti tokį statinį žmonėms ir augalams sugyventi, reiks apgalvoti vėdinimo ir pavėsio įrengimą. Nukreiptą į šiaurę žiemos sodą prižiūrėti bus sunkiausia. Jame sunku išvengti šaltų vėjų ir sulaukti saulės. Bet toks žiemos sodas padės taupyti namo šildymo sąnaudas, nes bus lyg tarpinė zona tarp lauko ir kambarių.
Šviesus ir linksmas būna į rytus nukreiptas žiemos sodas. Ypač, jei jis sujungtas su namo kambariais, kuriuose žmonės būna ryte. Vakarų pusėje esančiame žiemos sode bus ideali vieta pailsėti po darbo dienos. Bet tiek rytuose, tiek vakaruose vasarą reikalingos pavėsį sukuriančios sistemos.
Visus augalus reikia reguliariai laistyti. Be laistymo sistemos, šis darbas greitai taps varginančia prievole. Beveik nepastebimi lašeliniai laistymo kapiliarai išvedžiojami prie kiekvieno didesnio augalo, užprogramuotas kompiuteris laisto numatytą laiką, atogrąžų sodams įrengiami rūko purkštukai, taip pastoviai palaikoma optimali drėgmė.
Žiemos sodus apšviesti galima įvairiomis lempomis. Bet paprastos, buityje naudojamos lempos nesukuria pakankamai raudonojo ir mėlynojo spektro dalies spindulių. Todėl reikia rinktis specialias augalams skirtas lempas. Nuo gaunamos šviesos priklauso augalų išvaizda, spalvos, žydėjimas. Tik vasarą šviesos gali būti per daug, o didesnę metų dalį jos trūksta ir žiemos sodą reikia apšviesti papildomai.
Augalų įvairovė
Dauguma žiemos soduose auginamų augalų yra kilę iš drėgnų atogrąžų miškų, kur santykinis oro drėgnumas būna 80–90 %. O kambariuose šildymo metu jis retai viršija net 30 %. Todėl norint, kad augalai būtų gražūs ir sveiki, reikia papildomai drėkinti orą.
Žiemos soduose retai kada augalai auginami atskiruose vazonuose. Gražiau atrodo įrengtos įvairių formų paaukštintos dėžės (lysvės), nes grunte augantys augalai užauga didesni ir auga greičiau nei vazonuose.
Atsižvelgiant į tai, kokie augalai pasirenkami, substrato sluoksnis turi būti nuo 30 cm iki 1 m, dugne turi būti drenažo sluoksnis vandens pertekliui išbėgti. Substratas ruošiamas maišant durpes, kompostą, smėlį ir kitas sudedamąsias dalis, žiūrint, kokie bus sodinami augalai.
Grupėmis sodinami augalai atrodo natūraliau, galima sukurti be galo daug įvairiausių kompozicijų. Substrato paviršius būtinai padengiamas smulkiais augalais arba mulčiuojamas.
Nieko bloga, jei žiemos sode atsiras kokia nors vazonų grupė. Tik juos reikia grupuoti, suderinti tarpusavyje, neišmėtyti po visą žiemos sodą. Dideliuose vazonuose galima auginti net medžius. Nepatartina mažo sodinuko iš karto sodinti į didelį vazoną. Kiekvienam augalui vazonas parenkamas pagal dydį ir šaknų sistemos išsivystymą.
Maloniausia aplinka žmogui turėtų būti panaši į kambario. Tai apie 20 laipsnių šilumos ir 40–50 % oro drėgnumas. Tokios sąlygos žiemą ir vasarą tinka nemažai augalų grupei (beveik visiems žinomiems kambariniams augalams), bet tikrai ne visiems, auginamiems žiemos soduose. Pasirinkę tokias žiemos sodo klimato sąlygas iš karto atmesite lepius atogrąžų augalus ir visus tuos, kuriems reikia vėsaus periodo žiemą. Svarbiausi tokio žiemos sodo pranašumai – kad jo beveik nereikia izoliuoti nuo gyvenamųjų kambarių, jame visada gera būti ir džiaugtis augalais.
Patys egzotiškiausi yra drėgnųjų atogrąžų augalai.
Bet palaikyti tokias sąlygas namuose ne visada pavyksta. Reikalinga šilta patalpa: 22–28 laipsniai vasarą ir ne mažiau kaip 16–18 laipsnių žiemą. Vidurvasarį būtinas pritemdymas nuo kaitros, o rugsėjo–kovo mėnesiais –papildomas apšvietimas. Palaikoma apie 60–70 % santykinė oro drėgmė. Jei pasiryžtama įsirengti tokį žiemos sodą, jame būtinai turėtų būti kokių nors įspūdingų augalų. Galima auginti bananus, nemažai orchidėjų, egzotiškas palmes.
Žymiai ekonomiškesnis variantas yra žiemą vėsus žiemos sodas. Ten auginami iš paatogrąžių kilę augalai, negalintys žiemoti lauke, bet kambaryje jiems būtų per šilta. Tokiame žiemos sode lapkričio–vasario mėnesiais palaikoma 10–12 laipsnių temperatūra. Oro drėgmė nedidelė, kaip ir kambariuose. Laistyti taip žiemojančius augalus reikia retai. Vėsus žiemos sodas netiks pasisėdėjimui šaltaisiais mėnesiais, bet gali būti labai gražus. Tokios auginimo sąlygos tinka daugumai sukulentų, kaktusų ir daugybei gražiai žydinčių augalų: kamelijoms, bugenvilijoms, oleandrams, citrinmedžiams.
Labai retai įrengiami rytietiško stiliaus žiemos sodai. Šis santūrus stilius ne visada tiksliai pritaikomas atviroje erdvėje (soduose ir kiemuose), o žiemos sode trūks žalumos. Keli dideli bonsai darys gerą įspūdį tik tada, jei šalia nebus palmių, vešlių krūmų ir daug margalapių gėlių.
Visi augalai yra gyvi ir gali susirgti. Dažniausiai pasitaiko augimo sutrikimų dėl neteisingai naudojamų trąšų, per mažo ar per didelio vandens kiekio. Jei laiku neuždengiama nuo saulės, jauresnių augalų lapai gali apdegti. Bent kartą per savaitę reikia atidžiai apžiūrėti visus augalus. Jei kur nors atsirado kenkėjų – naikinkite iš karto. Apleidus žiemos sodą, vėl sutvarkyti jį labai sunku, o kenkėjų užpulti augalai lieka sugadinti keliems mėnesiams.
