Prie Trakų molinį namą pasistatęs Vilniaus universiteto dėstytojas Ričardas Skorupskas šypsosi: moterys molį dedasi ant veido, o vyrai iš molio drebia sienas. 36-metų fizinių mokslų daktaras, su šeima beveik metus gyvenantis moliniame pastate, jau spėjo pajusti šios medžiagos teikiamus privalumus. Tačiau kai kurie Aplinkos ministerijos specialistai, kalbant apie molinius namus, entuziazmu ne itin trykšta: neaišku, iš kur tas molis paimtas ir kaip jis veikia mūsų organizmą, juolab kad nebuvo atlikta jokių tyrimų.
Neserga peršalimo ligomis
Netrukus bus metai, kaip geografas ir kraštotvarkininkas R.Skorupskas su šeima įsikėlė į molinį statinį. Sako, dar nesigailėjęs, priešingai, – savo kailiu įsitikino molinuko teikiamais privalumais: „Kalbant iš sveikatingumo pusės, išskirčiau dvejopas savybes, kurios gali veikti ir psichinę, ir fizinę žmogaus sveikatą. Pirmas dalykas yra estetika: išdžiūvusio molio spalva žmogui yra labai natūraliai priimama ir jaukiai suvokiama. Jeigu analizuotume miesto dirbtinai suformuotų ir tam tikros spalvos dažais užteptų paviršių poveikį – vienus tai erzina, kiti su tuo susitaiko. Molio spalva jokių neigiamų reakcijų nesukelia.
Kitas dalykas – mikroklimatas. Nedegtas molis gali įgerti daug daugiau šilumos negu degtas molis, gali įgerti daug vandens garų, neprarasdamas būdingų savybių – nesuminkštėdamas, nekisdamas ir panašiai. Sakykime, jeigu patalpoje, panaudojus karštą dušą, veidrodis staiga aprasoja, esant molio sienoms toks reiškinys tetruks keletą minučių. Molis į save absorbuoja ore tvyrojančius vandens garus.
Taip pat jis sugeria perteklinę drėgmę, vėliau pamažu ją atidavinėdamas. Nedegtas molis palaiko pusiausviros drėgmę patalpose (50 procentų). Žinome, kad tai yra optimalus drėgnumas gyvenamose patalpose – gleivinė neperdžiūsta, ne per drėgna, kas sąlygoja sunkesnį virusų patekimą į žmogaus kūną.
Prieš metus gyvenome bendrabutyje, kur įprastinis mikroklimatas, kaip ir bet kuriame daugiaaukštyje. Aš nesakau, kad mano vaikai nuolat sirgo, bet sergamumas žiemos metu buvo žymiai didesnis. Pernai rudenį įsikėlėme į molinį namą ir žiemą nebuvome nė karto peršalę.
Dar vienas niuansas: kada temperatūra patalpose yra žemesnė, žmogus patiria mažesnį stresą, kontaktuodamas su lauko temperatūra. Didžioji dalis susirgimų, peršalimų būtent dėl to ir kyla“, – sako R.Skorupskas.
Laiko ekologiškiausiu namu
Registrų centro duomenimis, tiksliai įvardinti, kiek šiuo metu Lietuvoje yra pastatyta molinių namų, ne taip paprasta, mat tokios statybinės medžiagos, kaip molis ar šiaudai, yra apibendrinamoje grupėje „kita“. Palyginimui būtų įdomu, kad šių metų pradžioje šalyje buvo užregistruota iš viso 211 tūkst. pastatų, kurie buvo pastatyti iš plytų ar blokelių, beveik 37 tūkst. pastatų, kurių sienos pastatytos iš gelžbetonio plokščių, 3,7 tūkst. pastatų, kurių sienos sudaro betono monolitą, beveik 550 tūkst. rastinių statinių ir apie 880 tūkst. pastatų, kurių sienos būtų iš kitų medžiagų, iš molio – taip pat.
„Jeigu žiūrėtume į medžiagos savybes ir poveikį aplinkai, išgaunant medžiagą, molinius namus laikyčiau ekologiškiausiais, – sako R.Skorupskas, kurio tėvas taip pat domėjosi statyba iš molio. – Kalbant apie medžiagą, reikia žiūrėti pagal vietą – daryti grunto mėginius, pasižiūrėti, kokios sudėties yra molis. Gryno molio Lietuvoje nėra daug. Jis statybose nėra naudojamas, nes jo funkcija yra surišti stambesnius grūdelius – kaip cementas betone, taip molbetonyje molis yra rišamoji medžiaga. Jo reikia iki 20 procentų viso tūrio, likusią dalį sudaro smėlis, žvyras. Jeigu medžiaga yra numatyta statybos reglamentuose, kaip viena galimų statybinių medžiagų, statybos vyksta įprastine tvarka – tiek projekto parengimas, tiek patys darbai“, – pasakoja molinio namo statytojas. Beje, yra numatyta saugumo nuostata – statyti ne aukštesnius kaip pusantro aukšto namus iš molio.
Anot R.Skorupsko, molis kaip statybinė medžiaga yra labai dėkinga, nesukelianti šalutinio poveikio: „Šiuo atveju naudojamos tokios medžiagos, kurios tikrai nėra agresyvios ir kvėpavimo takams nesukels šalutinio poveikio. Netgi kosmetikoje yra naudojamas, pavyzdžiui, baltasis molis. Jis naudojamas ir apdailai“.
Vis dėlto tyrimų, kokį poveikį žmogaus organizmui daro lietuviškasis molis, nėra: „Remiamasi tik užsienio tyrimais. Būtent pas vokiečius šis statybos būdas yra labiausiai paplitęs, todėl ten molis kaip medžiaga ir skirtingi mišiniai yra ištyrinėti įvairiausiais aspektais“, – sako molinių namų entuziastas R.Skorupskas.
Aplinkos ministerijos Projektavimo, statybos produktų ir proceso normavimo skyriaus vedėjas Dangyras Žukauskas:
– Realiai mes jokių tyrimų neturime. Mano, kaip statybininko, nuomonė: tarkime, tarpukario Lietuvoje molinių namų nebuvo statoma ir nebuvo rekomenduojama. Iš šios medžiagos statyti ūkiniai pastatai, o ne gyvenamieji namai. Yra europinis reglamentas, kuris taikomas tiesiogiai Lietuvoje, ir ten nusakyta: visi statybos produktai privalo turėti atitikties dokumentus. Jeigu tai iš karjero paimtas molis, jis gali būti patikrintas ir turėti atitinkamus dokumentus. Bet visa kita? Kaip pas mus Lietuvoje yra mėgstama: ką kieme radau, iš to ir drėbiu. Puikiai žinome, kokia Lietuvoje buvo agrarinė sistema, kai žemė iš tikrųjų daug kur užteršta ir iki šiol dar neišsivaikščiojo visokie pesticidai. Tai mes tikrai negalime garantuoti, kad tai yra sveikas produktas.
Žinoma karpinių meistrė Nijolė Jurėnienė išliejo molinio namo pamatus trisdešimt kilometrų už Vilniaus. Nors statybos dėl asmeninių aplinkybių kuriam laikui pristojo, menininkė viliasi, kad netrukus pratęs darbus.
– Jūsų namiškiai pritarė sumanymui statyti molinį namą?
– Šiaip man niekas nepritarė – nei šeimos nariai, nei giminės.
Moliniu namu susidomėjau, nes labai pabodo miestas. Kadangi vyro tėvai atgavo žemę, pasižiūrėjau, kad toje vietovėje molio yra labai daug, todėl nutariau, jog galima statytis molinį namą. Pasiskaičiau įvairios literatūros, pasižiūrėjau internete ir atradau, kad Vilniuje yra daug žmonių, kurie pabėgo iš miesto, pasistatė tokius namus ir yra daug laimingesni. Jie užsiima ir ekologine daržininkyste.
– Tikite, kad tokiame name daug sveikiau gyventi?
– Tikiu. Kalbėjausi su viena mūsų karpytoja, užaugusia moliniame name. Sakau, juk tie namai stovi visiškai ant žemės, turėtų būti šlapia, drėgna, šalta… Sako, nieko panašaus. Tokiuose namuose ne tik kad šilta: kai drėgna, molis sugeria drėgmę į save ir oras kambaryje sausesnis, o kai labai sausa, tuomet drėgmė iš molio išeina. Jis tarsi kvėpuoja. Kiek domėjausi, molis yra labai didelis vaistas nuo sąnarių ligų. Pavyzdžiui, jeigu pusvalandžiui molio tyrę uždėsite ant skaudamo sąnario, skausmas atslūgs. Žmogui, gyvenančiam moliniame name, turėtų būti geriau ir sveikiau gyventi.