53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Namas Garliavoje: kai susipina funkcija ir estetika

Namas Garliavoje: kai susipina funkcija ir estetika, o paprastumas tampa karališkas

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos interjero architektūros konkurse „Mano erdvė 2015“ geriausio gyvenamojo namo interjero nominaciją pelnė šalia Garliavos pastatytas namas, primenantis dekartišką kubą. Jį sukūrė Gintauto Natkevičiaus vadovaujamo UAB ARCHITEKTŲ BIURO „G. NATKEVIČIUS IR PARTNERIAI“ architektai. Namo vidus iškart išjudina jutiminį suvokimą, sužavi tekančių formų interjeru – itin šiuolaikišku, originaliu, atitinkančiu skaitmeninę erą ir naują biomorfinę epochą…

„Šiame interjere nematyti jokios nostalgijos ar užuominos į praeitį, ir tai aš laikau didžiuliu privalumu“, – apie šį jūsų darbą pasakė vienas žymiausių pasaulio dizaino meistrų, konkurso komisijos pirmininkas Karimas Rashidas. Kaip jūs pats apibūdintumėte savo kūrybos stilių?

–Pradėjęs dirbti po nepriklausomybės atgavimo, nelabai įsivaizdavau, kokie stiliai prigis jau kitokioje Lietuvoje, kokios bus galimybės atrasti savo individualumą. Tačiau kartu su patirtimi viskas išsikristalizavo, atsirado braižas, kuris dabar atspindi ne mano individualų, bet visų biuro partnerių bendrą braižą – štai ir nugalėtojas namo interjeras yra bendras mano ir architektų Lino Kraniausko, Dovilės Bukauskaitės, Jurgitos Skalskytės darbas. Pavieniams architektams dėl labai didelių darbų apimčių ypač sunku įgyvendinti didesnius objektus, tad norėdami dirbti iškart su keletu objektų architektai turi kooperuotis. Todėl įkūriau įmonę. Tačiau kartu iškilo problema, kaip suderinti grupės žmonių darbą. Palaipsniui gyvenimas atrinko panašaus supratimo ir braižo kolegas, susiformavo minimalistinis stilius. Mūsų darbuose detalių mažai, gal net vos kelios, bet kiekviena iš jų kažką sako, turi reikšmę, yra prasminga. Stengiamės savo braižu mažiau dairytis į praeitį, neimituoti jos, neatstovaujame eklektikos, pseudoistoriniams stiliams, nesiveliame į diskusijas dėl tokių dalykų kaip fengšui, vytelių rodmenys ir pan. Ieškome šiandienos ir rytdienos dalykų, siekdami, kad kiekviename darbe atsirastų tam tikras ženkliškumas, kad darbą galima būtų apibūdinti vienu žodžiu ar fraze. Darbas turi būti įdomus, teikti malonumą. Dar labai svarbus kuo glaudesnis sąlytis su klientu, nes tuomet daug lengviau konkrečiam objektui surasti individualų kelią ir išvestinę tarp statinio vietos, kliento išprusimo, norų, finansinių galimybių, statybininkų gebėjimų ir mūsų įsivaizdavimų bei estetinių samprotavimų.

L. Garbačausko nuotr.

–Ar Lietuvoje klientai įnoringi? Ar dažnai į Jus kreipiasi žmonės, jau turintys savo nuomonę, viziją?

–Klientų išprusimas, norai, lūkesčiai, charakteriai yra visiškai skirtingi, apibendrinti sunku. Yra turinčiųjų savo poziciją, kiti kaip tik yra atviri naujovėms, ieškojimams, netgi drąsiems sprendimams. Susiduriame ir su nieko nenutuokiančiais apie interjerą, įsigilinusiais tik į savo darbo sritį, tačiau dažnai tokie užsakovai labai greitai mokosi ir jau baigdami pastatą ar jo interjerą su jais kalbamės kaip lygus su lygiu…

Pasitaiko ir konservatyvių, kompleksuotų klientų. Rinka diktuoja savo sąlygas, ji sudėtinga ir arši, todėl dabar, kai esame sukaupę patirties ir mokame greitai įvertinti bendradarbiavimo perspektyvas, atsisakome darbų, jei matome, kad ir mes kankinsimės, ir klientą kankinsime.

–Jums pačiam patinka netikėti, drąsūs sprendimai?

–Kiek įmanoma, kaskart ieškau dar nebandytų sprendimų, nesirenku lengvų kelių – nežinau, ar tai drąsa, bet… Nors, žinoma, ne visada pasiseka. Pavyzdžiui, net po metų darbo su klientu kartais esi priverstas kartoti tam tikra klišes ir, kadangi esi profesionalas, dantis sukandęs dirbi toliau stengdamasis iki galo padaryti viską kuo geriau. Tai nėra įdomu.

L. Garbačausko nuotr.

–Gal patyrėte kokių nors iššūkių kurdami apdovanotąjį namo interjerą?

–Vien jau šio namo ir jo interjero istorija yra kiek netradicinė. Namą Pakaunėje, Narsiečiuose, pradėjo statytis jaunas mūsų biuro architektas, bet, susiklosčius aplinkybėms, jis buvo parduotas kitai jaunai šeimai. Naujieji savininkai – tai sukėlė didžiulę pagarbą jiems – iš lėto, išlaukdami gerų meistrų ar geriausių sprendimų, kantriai siekė įgyvendinti maksimaliai viską, kas buvo mūsų sumąstyta, neskubėjo persimesti į pigius sprendinius, nepirko standartinių daiktų. Šios unikalios šeimos neišgąsdino net ir finansinės peripetijos – tai vienas iš nepaprastai retų atvejų.

Svarbi staigmena buvo ir tai, kad „kažkokiuose Narsiečiuose“ už Kauno, šalia Garliavos, buvo atrastas ir laurus nuskynė interjeras įdomaus fasado name. Ir kad į Lietuvą atvažiavęs vienas iš žymiausių pasaulio dizaino meistrų K. Rachidas sugebėjo „perskaityti“ šio namo interjero kodus!

–Kokius dalykus buvo sudėtingiausia suderinti ir atlikti, kuriant šį interjerą?

–Šiandienėje Lietuvoje įmanoma rasti tikrai labai nagingų statybininkų, meistrų ir gamintojų. Tai viena iš mūsų sėkmių, kad radome tokius, pas kuriuos eilė laukiančiųjų susidariusi pusei metų į priekį, kurie dirba su ugnele ir turi didžiulę patirtį. Juk labai daug statybininkų ieško lengviausių kelių, įrodinėdami, kad to ar ano negalima ar neįmanoma padaryti, pavyzdžiui, kad gipso išlenkti neįmanoma ir nėra būdų. Viską galima padaryti, tik reikia, kad atlikėjai būtų entuziastai. Nes neretai statybininkų finansinis godumas gimdo nenorą daryti nestandartinius sprendinius. Visi nori lengviausiu keliu uždirbti pinigų atlikdami standartinius, nesudėtingus veiksmus. Bet įrodėme, kad už finansus vis dėlto yra ir aukštesnių dalykų. Šiuo atveju norime nukelti kepurę prieš baldininkus, durų gamintojus, apdailos specialistus ir namo fasado atlikėjus. Pavyzdžiui, UAB „Infantas“ specialistai, atlikę fasado plieno apdailą, irgi galėjo aiškinti, kad esą niekas tokio metalinio rašto nedaro.

L. Garbačausko nuotr.

–Kodėl buvo parinkta tokia namo fasado apdaila?

–Namo kūrėjams rūpėjo ne tik ilgalaikiškumas, bet ir originali, natūrali apdaila. Todėl ir buvo kreiptasi į UAB „Infantas“, kuri jau daugiau kaip dvidešimt metų specializuojasi plieninių stogų ir sienų dangų rinkoje. Pasak įmonės direktoriaus Viktoro Citvaro, plienas „Cor-Ten“, iš kurio buvo pagamintos UAB ARCHITKETŲ BIURO G. NATKEVIČIUS IR PARTNERIAI projektuoto namo fasadinės plokštės, yra atsparus klimato sukeliamai korozijai ir atmosferos poveikiui. Dažnai sušlampančio, o paskui išdžiūvančio, veikiamo saulės spindulių plieno naudojimo laikas tik ilgėja, nes ant jo paviršiaus susidaro oksido sluoksnis – patina, kuri veiksmingai lėtina rūdijimo procesą. Rūdžių formavimosi procesas vyksta apie dešimtmetį. Tam procesui pasibaigus, dar dešimt metų „Cor-Ten“ plienas tinkamas visu 100 procentų. Ir tik po pusės amžiaus jį bus galima priduoti į metalo laužo supirktuvę. „Patina labai dera su gamta. Fasado spalvos pakeisti neįmanoma, ji natūrali ir visą naudojimo laiką kasmet pamažu dėl oksidacijos proceso keičiasi į vis sodresnį atspalvį“, – sako įmonės direktorius V. Citvaras.

Tokiam plienui nereikia jokios priežiūros ar papildomo apdirbimo, jį tinka naudoti su natūraliomis medžiagomis – mediena, betonu, metalu ar stiklu. Šiam plienui tvirtinti geriausia naudoti medinį karkasą, nes medžio neveikia rūdys. Tinka ir cinkuoti, aliumininiai profiliai – tokiu atveju prireiks papildomų apsauginių priemonių. „Visgi tokio skardos pynimo ir tokio išgauto vizualinio efekto dar nesame vykdę. Tai buvo netipinis fasado apdailos sprendimas, tad teko patirti nemažai iššūkių“, – prisimena UAB „Infantas“ vadovas V. Citvaras. Pirmiausia buvo atlikta daugybė bandymų su paprasta skarda: ją lankstė, karpė, pynė, ieškojo tvirtinimo galimybių. Daug klausimų kėlė pastato kampai, privedimai prie langų ir kiti dalykai – parengiamieji darbai truko apie pusmetį, tačiau rezultatu patenkinti visi.

L. Garbačausko nuotr.

–Gintautai, be plieninės fasado apdailos, ar jūsų komandos sukurtam narsiečių namui teko panaudoti išskirtinių, inovacinių technologijų?

–Dauguma pastatų susideda iš tų pačių dalykų: vandentiekio, šildymo, unitazo, gipskartonio, medinių durų ir kt. – mums nereikia kažko išradinėti. Reikia sugalvoti estetinę sistemą ir funkciją, ir visa tai išlaikyti iki galo. Jei pavyksta – čia ir yra didžiausias laimėjimas. Inovacijų šiame name nenaudojome, kituose jos yra dažniausiai tiktai būdas komfortui pakelti, tai papildinys. Mums daug įdomiau, kaip funkcija su estetika susipina: juk labai svarbu, kur tu atsikeli kiekvieną rytą, kur prausiesi, ruoši valgyti, kur auga vaikai, kur jie ruošia pamokas…

Šio namo kieta išorinė forma viduje suminkštinta lenktais sienų paviršiais, laiptine ir lenktomis sienomis. Šiam namui naudojome ir natūralias, ir sąlygiškai nenatūralias medžiagas. Ar betonas yra natūrali, ar nenatūrali medžiaga? Jis yra tarsi dirbtinis akmuo… O fasadui panaudotas metalas (šiuo atveju plienas) irgi yra natūrali ar nenatūrali medžiaga? Sunku atsakyti tik medį laikant natūralia medžiaga. Bet paradoksas tas, kad būtent šiame objekte medžio mes beveik nenaudojome. Tai gimdo tarsi neakivaizdžią diskusiją apie tai, kad jaukius ir estetiškai simpatiškus dalykus galima sukurti ir panaudojant kitokias tariamai nejaukias ir nenatūralias medžiagas – nebūtinai medį, šiltus tonus ir pan.

Namo šeimininkai labai jautriai prižiūri interjero sumanymo vientisumą, stengiasi pagal išgales jo nesugadinti, nesugriauti sukurtos sistemos. Todėl dirbome ir su baldininkais, jiems padėjome susidėlioti integruotus baldus brėžiniuose (jie juos jau pagamino), ir su UAB „Promodus IO“ šviesos ekspertais. Apšvietimas name užslėptas, todėl neužgožia ir nedalija erdvių, išlaikydamas minimalizmo idėją.

L. Garbačausko nuotr.

–Kokius pagrindinius reikalavimus interjerui kėlė šeimininkai, kokie buvo jų norai?

–Išgirdome vienintelį pageidavimą – jie akivaizdžiai tikėjosi iš mūsų, kad sprendiniai bus originalūs, nenukopijuoti iš kitur. Kartu jie prašė išvengti prabangos (brangių medžiagų ir kt.). Tai džiugino, nes galėjome pasireikšti dirbdami su nesudėtingomis, nebrangiomis ir paprastomis medžiagomis – tai leido sutelkti dėmesį į formas, funkcijas. Įrodėme, kad galima sukurti įdomias erdves nenaudojant įmantrybių, marmurų, žalvarių, granitų… Ir kad kasdienėmis medžiagomis galima išgauti fantastišką rezultatą.

L. Garbačausko nuotr.

Interjerą vienijantis elementas – grindys

Pasak architekto G. Natkevičiaus, objekte visada būna labai daug elementų, kurie išblaško dėmesį, jį atitraukia nuo esmės, pradedant durų rankenomis, rankšluosčių džiovintuvais, baigiant buities apyvokos daiktais. Todėl kiekvienam interjerui būtinas vadinamasis stuburas, viską vienijanti tema. Šiuo konkrečiu atveju tą temą įkūnijo grindų danga, vaizduojanti tarsi supintą drobę ant žemės. Didelis jų plotas ir tapo visų namo erdvių stuburu. Genialus paprastumas – taip galima pavadinti narsiečių namo grindis padengusias vinilo plokštes. Kerintis namo erdvinis funkcionalumas ir apdailos medžiagų lakoniškumas tarsi savaime padiktavo, kad grindų danga bus inovatyvi, lengvai pritaikoma ir naudojama. Funkcionalias grindų dangas tiekiančios UAB „Doremus“ direktorių Mykolą Daugirdą su architektu G. Natkevičiumi prieš du dešimtmečius suvedė būtent inovatyvių grindų sprendimų paieška. Narsiečių projekte vinilinės plokštės „Expona“ suklotos visame name: laiptinė, svetainė, miegamieji, vonia, virtuvė… Ši danga atspari drėgmei, todėl ją galima įrengti ir sanitariniuose mazguose. Sprendimas panaudoti tą pačią dangą visoje erdvėje tapo ją vienijančiu elementu, be to, grindų paviršius nėra apkrautas papildomais „aksesuarais“ (grindų sujungimais, perėjimais ir kt.). Narsiečių namo grindų danga, anot M. Daugirdo, yra tikra pasaka vartotojui – ji neturi įgerties. Todėl purvas, patekęs ant jos, lieka paviršiuje, o jam pašalinti užtenka šilto vandens ar stipresnio šarminio ploviklio.

„Kažkada teko perskaityti mintį, kad produktas turi būti pigus arba tikrai geros kokybės. Tai, kas yra tarp šių dviejų, tėra vidutinybė, – sako UAB „Doremus“ direktorius. – Džiaugiamės atstovaudami atsakingiems grindų dangų gamintojams ir siūlydami kokybiškus produktus, kuriais tikime patys. Be abejo, darbo proceso metu pasitaiko visko, tačiau itin svarbu, kad ir dangų gamintojai, ir mes patys prisiimame atsakomybę ir ieškome atsakymų. Visada smagu bendradarbiauti su funkcionalių dangų ieškančiais kūrėjais ir užsakovais, kurie, ypač kurdami privačias erdves, nėra „prisirišę“ prie standartinių grindų sprendimų: parketo ar plytelių.“
M. Daugirdas džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau užsakovų, įvertinančių šią dangą. Nes juk ne žmogus turi tarnauti daiktui, o daiktas – žmogui. Tai, kad ši danga tikrai patvari, galima spręsti iš to, jog jau aštuonerius metus ji naudojama Kauno oro uoste, kur per ją perėjo apie 8 mln. žmonių…

–Gintautai, grindys – pirmoji interjerą vienijanti tema, o kokį vaidmenį skyrėte akį traukiančiai apvaliajai sienai?

Tai jau antroji erdves vienijanti tema – iš betono išbetonuota dekoratyvinė lenkta tarsi kabė siena. Norėdami temą išrutulioti per visą interjerą, ją tęsėme per laiptų turėklų liniją, baldus, pertvarų kampus, tas juntama vonioje ir visur kitur. Nugludintos, suapvalintos formos tęsia grindų dangos temą. Šių dviejų stiprių interjerą vienijančių temų, susipinančių per abu namo aukštus, užėjęs žmogus negali nepastebėti. Smagu, kai šeimininkai ar būsto svečiai tokį interjero scenarijų gali „perskaityti“, perprasti, pajusti jo moralą…

L. Garbačausko nuotr.

–Esate patenkintas, kad jūsų „kūdikis“ pakliuvo į jaunos šeimos rankas?
Tai tiesiog netikėta sėkmė! Ji mums vertinga ir brangi, nes tą padarėme ne su finansiniais galiūnais, o su dar tik pradedančia kabintis į gyvenimą jauna šeima.

–Ar namo savininkai noriai sutiko dalyvauti konkurse „Mano erdvė 2015“?
Kol pastatai gyvenamąjį namą, įrengi jo interjerą, tenka nuolat bendrauti (tai gana glaudūs ir subtilūs dalykai) su savininkais, tad labai dažnai susidraugauji su jais. Ir kai santykiai geri, tampame savotiškais kūrybiniais partneriais, nebelieka reikalo įkalbinėti, kad jų namas ar interjeras dalyvautų konkurse. Tokie savininkai supranta, kad pavyzdžių rodymas per spaudą visada padeda kitiems būsimiems klientams apsispręsti, pamatyti galimybes. Nes vien pagal brėžinį priimti sprendimą sunku, visai kas kita matyti „gyvą“ nuotrauką ar net patį objektą.

Leono Garbačausko nuotraukos

Mano išsaugoti straipsniai