Užsukę pas menininkus Indrą ir Vilmantą Marcinkevičius, būkite pasirengę ilgai viešnagei. Tikėsitės tik išgerti puodelį arbatos, o būsite pamaitinti kepta antimi su apelsinų padažu. Kaip juokauja patys šeimininkai, jų namuose viskas yra be saiko. Jei vakaroji, tai iki ryto ir būtinai su šokiais ant stalo; jei gyveni, tai tik spalvų fontane, kurį sudaro visa dažų paletė; jei kuri, tai tik drąsiai ir nesuvaržytai, kad jaustum deginančią aistrą. Tiesą sakant, kitokio interjero būtų sunku tikėtis, jis puikiai dera su Marcinkevičių šeimos koloritu. Ugningą šių namų gyventojų įvaizdį papildo ir raudonplaukis vižlų veislės augintinis.
Šis interjeras tarsi akibrokštas Lietuvoje paplitusiam standartiniam mąstymui. „Bet ar nepabosta tiek ryškių spalvų?“ – niekaip negaliu atsikratyti pirminės nuostabos. „Žinoma, kad pabosta. Todėl periodiškai sienas perdažau į… dar ryškesnes“, – juokiasi namų interjero autorė ir priduria, kad šiuose namuose svarbiausias dalykas yra ironija.
Indra ir Vilmantas savo namus ir gyvenimo būdą vertina per sveiko humoro prizmę, to paties tikisi ir iš užklydusių svečių. Pasivaikščiojusi po namą suprantu, kad čia svarbus ne tik stebėtojo požiūris į interjerą, bet ir pats interjeras skaniai pokštauja su atvykėliais. Liečiu masyvų gipsinį veidrodžio rėmą ir pasijuntu prigauta, nes tai visai ne kietas gipsas, o minkštutė oda!
Koks šio ryškaus ir spalvingo interjero receptas? „Jausmai ir intuicija! Sukurti skoningus namus vieniems sunku, o man paprasta, kaip ir gurmanišką patiekalą“, – jausmingai pasakoja Indra, stilingoje virtuvėje ruošdama kepti antį. Apelsinų džemas, imbierai, sauja įvairių žolelių ir namai prisipildo to saldžiai aštraus, kutenančio ir viliojančio keptos paukštienos aromato. Svetinga namų šeimininkė apsuka man galvą savo pasakojimu apie kulinarinius šedevrus ir didelę šeimą bei būrį draugų, susirenkančių čia į maisto degustavimo šventes. Šiltas, temperamentingas bendravimas, kaip ir pulsuojančios, gyvos spalvos, yra neatsiejama šių namų dalis. Ir tik atsitokėjusi aš pastebiu, kad didžiąją šių namų dalį vis dėlto sudaro balta spalva! Būtent ji yra visos šios koloristikos pagrindas.
Pasivaikščiojimas šiuose namuose tampa spalvomis degančia kelione po egzotiškus kraštus su kvapniu stiprios indiškos arbatos puodeliu rankoje. Tik reikia būti atsargiam ir tos arbatos neišlieti, nes šie namai moka stebinti, verčia aiktelėti, suglumti, net krūptelėti, jiems tiesiog negali likti abejingas. Ne viskas juose yra taip, kaip atrodo. „Truputis siurrealizmo dar niekam nepakenkė“, – šypsosi menininkų šeima. O aš slapta tyliai ir baltai pavydžiu Indrai, kūrusiai savo namų interjerą – koks malonumas tai daryti, kai gali nevaržomai juos puošti įspūdingais savo vyro, garsaus ir pripažinto dailininko V. Marcinkevičiaus darbais. Atrodo, kad paveikslai kuriami šiai gyvenamajai aplinkai, o aplinka derinama prie paveikslų kolorito. Didelės tapytos drobės ne vienintelis šių namų meninis motyvas – čia ir fotografija, ir keramika, ir skulptūra, ir tekstilė, ir grafika meistriškai randa sau vietą. Harmoninga bohema arba bohemiška harmonija alsuojantys namai apsuka galvą, nors mano arbatos puodelyje tik paprastos arbatžolės.
Daugiau interjerų ir gilesnių įžvalgų rasite Birutės Lavickienės ir Lavijos Šurnaitės knygoje „Interjero receptai“. Fotografijų autoriai – Leonas Garbačauskas ir Diana Garbačauskienė.
