Nesupainiokite šio dvaro su Burbiškių dvaru Raseinių rajone ir Burbiškio dvaru Radviliškio rajone, kur vyksta tulpių žydėjimo šventės. Prieš jūsų akis – neoklasicizmo epochos architektūros paminklas Anykščiuose, savo grožiu žavintis lankytojus jau daugiau kaip 160 metų.
Kaip pasakoja dvaro valdytojas Karolis Malinauskas, Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas istoriniuose šaltiniuose minimi jau XVII a., dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Tada jį valdė Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis. XVIII a. pradžioje jis pateko Vilniaus universiteto globon. O Venclovavičių pavardė Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda 1769 m. LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius pas žymų lenkų architektą Povilą Gižickį užsako suprojektuoti nedidelį dvarelį savo sūnui Jonui. Taigi XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda didikų Venclovavičių valdymo epocha, trukusi pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.
Restauruojant dvarą buvo stengtasi išlaikyti kiek įmanoma daugiau autentiškumo – dirbo aukščiausios klasės restauratojų komanda, supirkti antikvariniai XIX amžiaus baldai ir dekoro detalės. Neveltui visai neseniai Burbiškio dvaras buvo apdovanotas geriausio pastarųjų dviejų metų restauruoto paveldo „oskaru“.
Nors dvaras buvo gerokai suniokotas – sovietmečiu įnirtingai bandyta uždažyti arba nugramdyti viską, kas priminė „buržujų“ laikus, restauratoriams vis dėlto pavyko atkapstyti nemažai autentiškų detalių.
Po jų kruopščių tyrimų paaiškėjo, kad dvaro vidus XIX amžiuje buvo įrengtas netaupant nei lėšų, nei laiko. Sienos buvo išklijuotos prancūziškais tapetais, kiekviena patalpa puošta teminiais piešiniais, priderintais prie kambario paskirties. Būtent sienų apmušalai, tiksliau jų skiautelės, rastos už durų staktų ir grindjuosčių, tapo šių rūmų interjero dekoro pagrindu, pagrindiniu atspirties tašku restauratoriams. Židinių gamintojai kol kas liko neišaiškinti, bet žinoma, kad ypatingos interjero puošmenos – krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis, pagamintos tuometiniame Derpte, t.y. šiandieniniame Tartu. Tiesa, kol kas restauruotos tik dvi, kitų dar laukiama sugrįžtant. Beje, lygiai tokios pat krosnys, kaip ir šiame dvare, stovi Lietuvos Prezidentūroje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Taigi Burbiškio dvare jūs turėsite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai.
Įrenginėdami savo dvarą, Venclovavičiai rinkosi tuo metu itin naujoviškus ir išskirtinius sienų apmušalus. Tokius net ir Vakarų Europoje buvo galima išvysti ne kiekvieno didiko rūmuose. Taigi provincijos dvaras nelabai kam žinomoje tuometinėje Rusijos gubernijoje buvo įrengtas pagal naujausią paryžietišką madą.
Šią dvasią galima pajusti ir dabar. Dvare daugybė unikalių zonų, kurios ne tik padės pajusti kito laikmečio dvasią, bet ir sukurs ypatingą atmosferą Jūsų šventei. Nesvarbu, kas tai būtų, ar romantiška vakarienė, vestuvės, ar konferencija, įmonės renginiai. O norintiems naktį praleisti dvare, siūloma dvylika skirtingo dydžio bei stiliaus kambarių. Erdviuose apartamentuose galima mėgautis išskirtiniu komfortu.
Jų vonios kambariuose įrengti ne tik dušai, bet ir prabangios vonios. XIX a. baldai ir dekoras leis pajusti istorijos dvelksmą, o iš kambarių su balkonais galėsite grožėtis dvaro parku. Tad neveltui dvare yra įrengta originalių zonų, kurių niekur kitur neapstiksite.
Chinoiserie salė
Čia buvo dvaro valgomasis. Kartais ponai čia valgydavo tik šeimos rate, kartais – su dideliu būriu svečių ar giminaičių. Kaip matote, kambarys puoštas kiniškais motyvais. Toks dekoras vadinamas Chinoiserie (pranc. kiniškas). Tai XVII a. Europoje atsiradęs meno stilius, įkvėptas Kinijos tradicinio meno. Šiuo stiliumi žavėjosi ir mados pasaulio ikona Coco Chanel, ji netgi kolekcionavo senovines kiniškas širmas.
Cigarų kambarys (Biblioteka)
Vyriškoji dvaro pusė, todėl ir cigarų kambarys, o kartu ir biblioteka, įkurta po dvaro pono poilsio kambariais, kad svečių kompanijoje tauriųjų gėrimų padauginusiam dvarininkui nereikėtų kulniuoti per visus rūmus, o galėtų greitai pasiekti savo miegamąjį ir išvengti žmonos alkotesterio.
Visi kambario baldai bei interjero detalės atkeliavę iš cigarų sostinės Kubos. Štai, pavyzdžiui, antikvarinės lempos (pirmajame mažajame kambarėlyje) piešiniai vaizduoja visą tabako auginimo ciklą.
Eldorado salė
Tikėtina, kad čia buvo svečių kambarys. Šiame kambaryje išliko dvi autentiškos koklinės krosnys, kurios šiuo metu restauruojamos. Bet įspūdingiausia kambario detalė – panoraminis tapetas, toks, kokį matote dabar, čia buvo išklijuotas ir XIX a.
Jo nustatymas ir rekonstravimas – vienas didžiausių ir netikėčiausių atradimų, padarytų tyrinėjant ir restauruojant rūmų interjero dekorą. O viskas prasidėjo nuo fotografijos, kurioje XX a. 4-o dešimtmetyje buvo įamžinti kunigai su rekolekcijų dalyviais. Ta nuotrauka ilgai kankino restauratorius, jie vis laužė galvas, koks gi čia peizažas tiems žmonėms už nugarų.
Nustačius, kad chinoiserie kambario apmušalai buvo sukurti „Jean Zuber & Cie“ manufaktūroje bei plačiau susipažinus su jų produkcija, į Prancūziją buvo nusiųsta užklausa dėl fotografijoje matomo piešinio. Netrukus gautas patvirtinimas, kad tai gražiausias ir garsiausias šios manufaktūros panoraminis peizažas „Eldorado“, laikomas istoriniu Prancūzijos paminklu. Piešinį 1848 m. sukūrė geriausi to meto Prancūzijoje panoramų meistrai Eugène Ehrmann ir Georges Zipèlius, o gamintojai jo klišes išsaugojo iki šių dienų.
Restauruojant dvarą buvo skirtas ypatingas dėmesys , kad šis istorinis tapetas grįžtų į dvarą, o „Jean Zuber & Cie“ kompanija, laimei, savo veiklą tęsia iki šiol ir mielai sutiko pagaminti šį kūrinį bei pristatyti į Lietuvą. Tapetas buvo instaliuotas naudojant senąją klijavimo metodiką ir stengiantis neišmesti nė gabalėlio vertingo piešinio. Erdvėse virš durų buvo panaudotos papildomos dangaus fono atraižos, tad bendras peizažo ilgis pailgėjo daugiau nei 3 metrais. Dabar ši salė – didžiausia viso dvaro puošmena.
Pono miegamasis
Tai buvo pono miegamasis. Šiame kambaryje 1923 m. mirė paskutinis Venclovavičius – Danielius. Iš kur žinoma, kad būtent čia? Paskutinės vėžiu sergančio Danieliaus dienos, o kartu ir visa Venclovavičių giminės istorija Burbiškyje yra gana smulkiai aprašytos lietuvių rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio 1925 m. apysakoje „Vėžys“. Tik joje autorius dėl diskretumo Venclovavičius pavadina Put Puterleckiais, o Burbiškį – Putriškiu. Kalbama, kad A. Vienuolis, tuo metu vadovavęs Anykščių vaistinei, slaugė mirštantį paskutinį dvaro šeimininką, iš kurio ir išgirdo jo giminės istoriją.
Daugiau informacijos: www.burbiskis.lt
