Subtiliausia, nuoširdžiausia, neįkainojama, kvapni puokštė – iš pievų gėlių ir žolynų. Ir netgi gali būti valgoma – iš palaukėse prisirpusių pirmųjų žemuogių.
1. Gėlės ir žolės: baltažiedės ir raudonžiedės naktižiedės, jonažolės, pievinės rasakilos, lyg rausvas rūkas rūgštynių žiedai, baltieji ir geltonieji lipikai, pieviniai katilėliai, baltais nėriniais žydinčios „laukinės morkos“, rugiagėlės, varnarūtės, neužmirštuolės, paprastosios veronikos, įvairios smilgos ir kt. Aguonos – labai gražu, bet greitai nuvysta.
2. „Laukinėms“ puokštėms ir kompozicijoms kurti tinka seni virtuvės rakandai: puodynės, puodeliai, arbatiniai. Netgi jeigu šie kiauri, tereikia įstatyti stiklainiuką vandeniui. Tokiu pačiu principu lauko gėlių galima pamerkti ir į krepšius, pintines, medinius lovelius.
3. Nedideli skaidraus stiklo buteliukai, stiklainiukai nuo maisto produktų, kosmetikos – patogūs indeliai žiedų kompozicijoms kurti. Labiausiai tinka paprasto permatomo stiklo indai: jų fone išryškėja švelnus, nepakartojamas laukinių gėlių pasteliškumas. Antra vertus, per skaidrų stiklą matomi augalų koteliai – dar vienas dekoratyvus „povandeninio pasaulio“ niuansas. Gėlių žiedelius galite „plukdyti“ ir vandens pilname dubenyje.
4. Apie laukines gėles sukurta įdomių, jaudinančių istorijų . Bene kiekvienas augalas turi savo legendą. Štai kas pasakojama apie baltais nėrinių skėčiais žydinčias laukines morkas. Nuo seno jos vadinamos karalienės Annos nėriniais. Sakoma, kad Anglijos karalienė Anna labai mėgo jais puoštis ir pati meistriškai nėrė. Sykį net surengė varžytuves, kurias turėjo laimėti rankdarbis, panašiausias į laukinės morkos žiedą. Paaiškėjo, kad pačios karalienės Annos nėriniai buvo panašiausi į gamtos sukurtą šedevrą, kuriam pradėjus skleistis viduryje būna maža rausva dėmelė. Kaip jai tai pavyko padaryti? Įsidūrusi pirštą ji užlašino lašelį kraujo ant nėrinio, ir šis tapęs kaip gyvo augalo žiedas.
5. Vieną žemuogių puokštę suskinkite džiovinti. Uogos išsaugo natūralų kvapą. Žiemą gauta džiovinta puokštė, nors ir ne tokia spalvinga, labai džiugina, nes kvepia vasara.
6. Gyvenant šalia pievos ar miško namus papuošti laukinių augalų puokštėmis galima akimirksniu. Bet kuris žolynėlis ir žiedelis, net pats kukliausias, įsilies į skoningą dekoratyvų derinį.
7. Dabar madinga ir praktiška lauko gėles sodinti gėlynuose šalia dekoratyvinių augalų. Visų pirma, jie puikiai dera, puošniems dekoratyviniams augalams suteikia kuklesnį foną ir taip juos dar labiau išryškina. Tas pats dėsnis galioja ir kuriant puokštę – laukiniai augalai išryškina gražuolę. Kita vertus, ją neutralizuoja, šiek tiek nublukina barokinę prabangą.
Išsaugokite sukurtą grožį
Savo sukurtas puokštes fotografuokite – fotoaparatu, telefonu, planšete. Šiuolaikinėmis technologijomis galima užfiksuoti šį vos dieną kitą gyvuojantį grožį. Taip sukursite originalių atvirukų kolekciją.
Nuotraukoms daryti pasirinkite švelnią pavakario ar vakaro šviesą, venkite tiesioginių vidurdienio saulės spindulių, tamsių šešėlių taip pat. Jeigu yra galimybė, puokštę fotografuokite lauke ir iš įvairių pusių – vėliau išsirinksite labiausiai patikusį kadrą.
Pabraidykite po pievą
Jeigu nors kartą matėte žydinčią pievą, šio stebuklingo reginio, šio gėlių ir žolynų kilimo, kuris ima banguoti nuo menkiausio vėjo dvelktelėjimo, niekada nepamiršite. Ir dar – kvapas, ypač sustiprėjantis, kai žiedai įkaista saulėje.
Pievų gėlių spalvos taip pat ypatingos: dauguma jų kuklios pastelinės, bet yra ir itin ryškių –geltonų, violetinių, avietinių, mėlynų. Viena spalva net neturi analogų, ji taip ir vadinama – rugiagėlių spalva. Ją galima sukurti dirbtinai išvedant gėlių rūšis, tačiau gamtoje ji – vienintelė.
Pastaruoju metu tapo madinga lauko gėles auginti namų soduose, miestų gėlynuose. Ypač populiarūs varpeliai, ramunės, aguonos. Rugiagėlės – tikros laukinukės: nelabai mėgsta augti šalia kultūrinių augalų. Tačiau yra išvesta sodo rugiagėlė, kuri gali būti ne tik mėlynos spalvos, bet ir rausvos ar baltos.
Lauko gėlės – ypač nereiklūs augalai: juos lengva prižiūrėti, jie pripratę prie įvairių gamtos stichijų. Pievų žiedai gal ir nesukels tokio susižavėjimo kaip, sakykim, prabangios rožės, tačiau eidami ar važiuodami pro aguonomis, ramunėmis, rugiagėlėmis nusėtą pievą vis tiek negalėsite atitraukti akių.
Labai seniai, kai dar nebuvo išvesta dekoratyvinių augalų, lauko gėlės buvo gražiausia, nuoširdžiausia dovana, merginos pindavo nuostabius vainikus ir jais puošdavosi per šventes. O žemuogių ar čiobrelių vainikas ant galvos per Jonines varduvininkę paversdavo tiesiog šventės karaliene.
Lauko gėlės spinduliuoją kažkokią istorinę romantiką. Juk kartais nedidelė neužmirštuolių puokštelė sukelia daugiau jausmų nei glėbys prašmatnių rožių… Prisipažinkite, kad nusiskynę pievų ramunę norom nenorom imate burti „myli – nemyli“, ieškote penkialapio dobilo ir jį, laimingąjį, radę net suvalgote. Ir dar kaip vaikai pučiate pienių pūkus…
