53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Kaip išsikasti ir įrengti kūdrą?

Kaip išsikasti ir įrengti kūdrą?

Neabejotinai vienas iš didžiausių vasaros poilsio malonumų, toks paprastas, tačiau atpalaiduojantis – karštą dieną įlįsti į vandenį. Jei jūsų namas stovi ne ant ežero kranto, tikrai ne bėda – galite išsikasti nuosavą kūdrą. Taip galėsite mėgautis privatumu, jums nereikės kentėti nuo vis dar ne visuomet tvarkingai besielgiančių kitų poilsiautų, jų paliktų šiukšlių. Maža to, kūdros ekosistemos kūrimas yra labai įdomus procesas, leidžiantis telkinyje susikurti tokią gamtos įvairovę, kokios pats norite. Nuo ko pradėti ir kaip užbaigti pasakoja ekspertai.

Tvenkinys ir kūdra. Nebus didelės nuodėmės, jei įsispyrę į sandalus ir nešini rankšluosčiais garsiai pasakysite: „Eikime prie tvenkinio“. Tačiau skirtumas tikrai bus, jeigu atėję samdyti žmonių vandens telkinio įrengimui, tarsite: „Noriu įsirengti tvenkinį“. Nors kasdienėje kalboje kūdros vadinamos apibendrinančiu žodžiu „tvenkinys“, techniškai tai nėra tas pats. Tvenkinys susidaro patvenkus vandens tėkmę, jame visuomet yra ir prietaka, ir nuotėkis. Tuo tarpu kūdra yra iškastas gruntiniu ar kritulių vandeniu užsipildęs duburys, taip pat nepralaidžia danga išklotas ir gręžinio vandeniu užpildytas duburys. Įrengiant kūdrą, vandens tėkmė nėra užtvenkiama.

Leidimai. Kūdrų kasimo tvarka pastaraisiais metais dažnai keičiasi, tad prieš kasant verta pasidomėti naujausia tvarka. Nuo 2013 metų nesaugomose ir nemelioruotose teritorijose be specialaus leidimo galima kasti kūdrą iki 10 arų. Jei planuojama kasti didesnę kūdrą, reikia pateikti informaciją regioniniam aplinkos apsaugos departamentui. „Šis įstatymas yra labai liberalus. Jei teritorija niekuo neįpatinga, departamentas dažniausiai leidžia kasti be projekto, tiesiog pasižiūri jūsų pateiktą informaciją. Nors didelėms kūdroms, kurių plotas viršija pusę hektaro, jie paprašys pasirengti projektą. Šaltinynuose arba miškų ūkio žemės paskirties sklypuose, kūdros kasti negalima“, – pasakoja įmonės „Senasis ežerėlis“ vadovas dr. Aušrys Balevičius.

Plotas. Kūdros plotas skaičiuojamas ne nuo vandens ploto, o nuo duburio keteros viršaus. Nuožulniašlaitėje kūdroje gali būti, tarkime, 0,5-1 aro vandens, tačiau jeigu paties duburio plotas yra 3 arai, kūdra bus taip ir klasifikuojama.

Laikas kasimui. Nors populiaru teigti, kad geriausia kūdrą kasti žiemą ar rudenį, pašnekovo teigimu, kasimui nėra blogo laiko, pasitaiko tik blogų kasėjų. Reikia atsižvelgti į daugelį procesų – kūdros įrengimas – tai ne tik duburio iškasimas, o ir erozijos procesų stabilizavimas, apsodinimas augalais, gerą vandens kokybę palaikančios ekosistemos sukūrimas. „Kasant žiemą, privalumų galima gauti tik kasant šlapynes, durpynus, kitas šlapias vietas – ledo sukaustytose balose mažiau klimpsta technika. Kitas pliusas – per pavasario polaidį tokios kūdros užsipildo vandeniu. 

Rudeninis ar žieminis kasimas, paspaudus šaltukui, sukelia problemų pačiam kasėjui. Daugelis kasėjų šalčiui artėjant link -20 laipsnių nedirba, nes technikoje pradeda užšalinėti dyzelinas, hidraulinės sistemos. Taip pat per didelius šalčius gali nukentėti darbo kokybė – greitai užšąla šlapias iškastas gruntas, negalima suformuoti norimo sklypo reljefo, pavasarį jį reikia tvarkyti iš naujo. Jei vėlų rudenį iškasta kūdra paliekama neuždengtais šlaitais, ir suintensyvėja eroziniai procesai, o pavasarį ar vasarą iškastoje kūdroje šlaitus galima apželdinti ir sustabdyti jų eroziją“, – pasakoja pašnekovas.

Kaip parinkti vietą. Svarbiausias klausimas planuojant būsimą kūdrą – ar joje bus vandens, koks bus jo lygis, ar jis išsilaikys ir per vasaros sausrą. Kad tai sužinotumėte, A. Balevičius rekomenduoja atlikti geologinius tyrimus. „Jie kainuoja. Būna, kad žmogus nepagaili pinigų tyrimams bei projektavimui, bet ne visi nori tą daryti. Jei žmogui labai gaila pinigų rimtiems tyrimams, jis galėtų bent išsikasti 4 m gylio duobę. Susižymėti, kokiame gylyje slūgso kokie gruntai, kokiame gylyje pasirodo gruntinis vanduo. Duobę reikia aptverti ar apkasti, kad būtų saugu ir stebėti keletą mėnesių, svarbiausia vasaros sausros mėnesiais, pasižymėti, koks bus žemiausias būsimosios kūdros vandens lygis. Galima iškasti ir keletą kontrolinių duobių, jei sklypo geologija marga“, – teigia pašnekovas.

Kūdrą galima įrengti net ir sausame sklype su vandeniui laidžiu gruntu, tačiau tai kainuos daugiau. Tokiu atveju, reikės tiesti specialią plėvelę, iškloti kūdros duburio paviršių molio sluoksniu ar rasti kitų sprendimų.

Pasirinkimai. Kūdros formai taisyklių nėra, nors A. Balevičius teigia, kad įrengiant kūdrą vertėtų atkartoti gamtos formas – juk tai tarsi nedidelis privatus ežeras. „Agituoju formą kurti kuo natūralesnę, „įpaišyti“ į esamą kraštovaizdį. Reikėtų vengti lygių geometriškų formų (pvz., ekskavatorininkų dėl paprasto iškasto ploto išmatavimo taip mėgstamo stačiakampio), geriau lašo, inskto forma. Nereiktų persistengti ir dirbtinai kuriant intensyviai vingiuotą krantą: tai gali būti labai sunku eskavatorininkui, ypač nepatyrusiam, neteisingai įrengtame šlaite gali suintensyvėti erozijos procesai. Geriausia, kai mažiausios kūdros kasamos kuo apvalesnės formos, jeigu tai leidžia pats sklypas. Tuomet centre galima pasiekti didesnį vandens gylį, o kuris giliausioje padorios kūdros vietoje turėtų būti bent jau 3 -3,5 metro.

Pasirinkus formą, reikia sugalvoti šlaitų nuolydžius, apgalvoti kūdros funkcijas – rekreacinė, įžuvinimo ar dekoratyvinė, parinkti batimetriją (skirtingus gylius). Jei turite mažų vaikų, galbūt tikslinga jiems įrengti atskirą pliažą, su nedideliu nuolydžiu ir aptverti plūdurais. Žaidžiant viršvandeninių ir povandeninių šlaitų nuolydžiais, kūdros ekosistemoje galima sukurti didesnę biotopų įvairovę“, – teigia pašnekovas.

Kasėjai. Pasiruošus kūdros kasimui, reikėtų samdyti tą darbą mokančius atlikti žmones. Tai – ekskavatorininkai. „Jų būna trijų tipų – duobkasiai, grioviakasiai ir kūdrakasiai. Jums reikia trečiųjų. Jie žino specifiką, žino kaip suformuoti šlaitą, nepasimeta, jei iš šlaito prasiveržia šaltiniai, žino, kad jei prakasus 5 metrus molio, pasirodo dribsmėlis, kūdra gali būti be vandens. Tai specifika ir ši patirtis neateina per vieną-du objektus, ją kaupiant genda nervai ir technika, netgi skęsta ekskavatoriai“, – pataria jis.

Renkantis kasėją, A.Balevičius taip pat pataria nežiūrėti vien į siūlomą kasimo kainą, o įvertinti naujausių kasėjo darbų kokybę. „Ne kastus prieš du metus, o pačius paskutinius. Kas žino galbūt ekskavatorininkas, iškasęs duburį, paliko duobę su iškasto grunto kalnais aplinkui, galbūt atsisakė atvažiuoti ištaisyti broką, ir galų gale užsakovui teko samdyti kitą rangovą, kuris objektą pabaigė. Kiti gali nurodyti ir net ne savo objektą, todėl labai svarbu pabendrauti su kasėjo parodytos kūdros savininkais. Jei jie kasėją rekomenduos, tai greičiausiai patikimas kasėjas, o jeigu turės nusiskundimų, galbūt verta pasieškoti kito“, – pasakoja jis.

Pašnekovas teigia, kad maža aro kasimo kaina kone visada yra su „kabliuku“. „Jei kaina yra įtartinai maža, gali būti, kad kasėjas tik iškas kūdros duburį, o iškastą gruntą paliks ant krantų. Tada jomis turėsite rūpintis patys arba kasėjui papildomai primokėti – pasirodo, ta „gera kaina“, dėl kurios jūs nusprendėte samdyti būtent tą kasėją buvo tik kūdros kasimo, o ne iškasto grunto sutvarkymo kaina… Be to svarbi ir technika. Kokybiškus kūdros šlaitus net ir patyręs kasėjas vargiai įrengs su dantytu statybiniu kaušu, tam reikia turėti lygiabriaunį kaušą su planiravimo mechanizmu“, – pataria jis.

Planuojant kasti bet kokio dydžio kūdrą melioruotame sklype, būtina parengti kūdros kasimo ir/ar drenažo sistemos rekonstrukcijos techninį projektą ir jį suderinti su už melioracines sistemas atsakingais savivaldybės specialistais. Savavališkai gadinti drenažą yra draudžiama. Nors praktikoje pasitaiko, kad žmonės kasdami kūdras nukerta plonuosius drenažo vamzdelius (sausintuvus) ir užsandarina jų nukirstus galus, kaip teigia A. Balevičius, džiugu, kad tik labai retas kas drįsta nelegaliai nukirsti magistralinius, daugiau nei 10 cm skersmens, vamzdžius. Siekiant išvengti problemų dėl drenažo, geriausia kreiptis į savivaldybės melioracijos skyrių, jie išduos vietovės drenažo sistemos schemas, pakonsultuos, kurioje vietoje galima įrengti kūdrą, o kur tai yra neįmanoma arba labai sudėtinga ir brangu.

Vanduo. Iškasta kūdra dažniausiai prisipildo gruntiniu vandeniu (pvz., iš šaltinių) arba krituliais ir paviršiniu nuotėkiu iš prietakos baseino. Todėl svarbu tinkamai sutvarkyti prietakos baseiną, kad vandens srautai neneštų organinių medžiagų, kurioms suskilus kūdroje pasklis maisto medžiagos, maitinsiančios ekosistemą ir ateityje bloginsiančios vandens kokybę. Tai labai svarbu, jeigu įrenginėjate rekreacinės paskirties kūdrą. Jei kūdra neturi pakankamo maitinimo gruntiniu vandeniu, galima į ją nuvesti lietaus vandenį nuo stogų. Pavasarį ištirpęs sniegas taip pat gali papildyti kūdrą. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad jei kasant kūdrą buvo pažeisti drenažo vamzdžiai, jų galus reikėtų užsandarinti.

Augalai. Vienas iš pirminių darbų iškasus kūdrą – sustabdyti šlaitų eroziją, tam krantus reikėtų užsėti žole. Labai statiems šlaitams rekomeduojama patiesti jau užaugintą žolės kilimą, tačiau tai yra gana brangu. Kai kūdra prisipildo vandens, joje būna labai daug maisto medžiagų. Neilgai trukus pasirodo pirma gyvybė – pirmiausia dumbliai. Jie įsisavina maisto medžiagas, palankiomis oro sąlygomis gali sukelti vandens „žydėjimą“, vėliau dumbliai masiškai žūsta ir maisto medžiagos atsipalaiduoja. Visa tai sąlygoja blogą vandens kokybę: jis būna neskaidrus, „žydintis“ vanduo gali sukelti alergiją, žuvų dusimą ir pan. Todėl verta pasirūpinti tinkamais vandens augalais. Vandens augalai yra kūdros biofiltras, savo biomasėje surišantis maisto medžiagas ir išlaikantis jas iki rudens. Per daug suvešėjusias augalų rūšis rekomenduojama šienauti ar išrauti – tokiu būdu iš kūdros pašaliname maisto medžiagų perteklių.

Vandens augalų yra įvarių: galima sodinti nendres, ajerus, viksvas, vilkdalgius, nertis, plunksnalapes, vandens lelijas, elodėjas bei daugybę kitų. Aplinkos želdinimo darbais užsiimančios įmonės „Žalia svaja“ atstovė Edita Jokimčienė teigia, kad žmonės atvažiavę pirkti augalų vandens telkiniui, dažnai nustemba sužinoję, kiek daug rūšių jame galima pasodinti. „Pirmiausia žmonės renkasi vandens lelijas, nes tiesiog geriausiai jas pažįsta. Galbūt daugelis žino ir nendres, ajerus ar geltonai žydinčius vilkdalgius, vadinamus irisais.Visi kiti augalai dažnam yra kaip ir nežinomi. Atvažiavę pirkti vandens lelijų ar ajero, jie nustemba atradę tiek daug rūšių, jie nustemba atradę, kad nendrių yra įvairių formų ir aukščių ar būna ir dekoratyvinių, neįprastomis spalvomis žydinčių irisų“, – pasakoja pašnekovė.

Vis dėlto, augalų nereikia rinktis tik pagal išvaizdą. Prieš įsigydami, pasidomėkite jais – jų lepumu, įvertinkite aplinkines sąlygas. Tai, kad jūsų kūdrai trūksta vandens augalų ilgainiui pamatysite iš vandens – jis bus žalsvas, dažnai žydės. Jų perteklių galima pamatyti ir tiesiog pažiūrėjus į kūdrą. „Jei kuri nors viena rūšis pradeda stelbti kitą, kuri yra ne tokia gaji, arba yra kelios užgožiančios likusią augaliją, jau reikėtų susirūpinti. Jėgos nelygios, ir žmogus agresyvesnes fomas turėtų prižiūrėti kasmet, o lepesnes formas kiek patausoti, padėti joms sustiprėti. Tarkime, jeigu pasodinsite iš kaimo atsivežtą ajerą ir šalia – dekoratyvų irisą, aišku, kad ajerai jį greitai užgoš. Vandens telkinio nereikėtų užleisti, kitaip tvarkyti bus labai sunku, jo augalus prižiūrėti reikia nuolatos“, – perspėja ji. 

Labai svarbu yra įvertinti ne tik augalų estetinę išvaizdą, tačiau ir funkcijas. „Augalai apskritai labai naudingi. Rudenį atsiranda dumblo, nuo artimų medžių prikrenta lapų, galbūt kas ir kokių karpių užsiveisia – atsiranda daugiau maisto medžiagų. Kad telkinys neapaugtų, tas maisto medžiagas turi kas nors sunaudoti, o sunaudoja jas būtent augalai savo augimui. Pavyzdžiui vienas populiariausių dėl savo grožio vertinamų augalų – vandens lelijos, taip pat labai naudingos – jos savo lapais pridengia vandens paviršių ir neleidžia jam taip smarkiai įkaisti vasarą. Tai stabdo pelkėjimą, nes jis vyksta tada, kai vanduo šyla“, – pasakoja pašnekovė.

Žuvys. Kūdros įžuvinimas – klausimas slidus kaip pati žuvis. Jei jūsų vandens telkinys bus naudojamas rekreaciniams tikslams, žuvų rūšis reikėtų rinktis atsakingai, taip pat reguliuoti jų skaičių. Tai priklauso nuo kūdros dydžio ir jos batimetrijos. „Labai sekliose kūdrose žuvys apskritai turėtų atsirasti pavasarį, o rudenį būti iškilmingai iškeptos, nes jos peržiemoti negalės. Žuvies kūdroje neturi būti per daug. Jei įžuvinsime daugiau, nei gali palaikyti kūdros ekosistemos mitybinė bazė, žuvis badaus. Tuo tarpu papildomai šerdami didelį kiekį žuvies, galime pabloginti kūdros vandens kokybę“, – pasakoja A. Balevičius.

Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, amūrai, laikomi geru būdu atsikratyti perteklinių augalų, tačiau A. Balevičius teigia, kad jų populiarumas yra labiau legenda nei nauda. „Jei turite labai apžėlusią kūdrą, naudingiau gerai truktelti grėbliu, nei leisti amūrus, kurie pirmiausiai išės minkštuosius makrofitus, pvz., lelijas – jas visi mėgsta. Amūrai ryja plunksnalapes, elodėjas, kai visai blogai, gali imtis ir nendrių. Didelis būrys amūrų gali greitai ir efektyviai suryti didžiąją dalį kūdros augalijos, pabloginti vandens kokybę ar net sukelti vandens „žydėjimą“ ir ilgam išbalansuoti ekosistemos pusiausvyrą, todėl net ir dideliame telkinyje gali gyventi ribotas kiekis amūrų. Geresnis pasirinkimas yra plačiakaktis. Jis minta fitoplanktonu – filtruoja vandenį. Jis yra labai naudingas, padeda palaikyti vandens kokybę, o dar ir pakankamai skani žuvis, skonis nenusileidžia karpiui“, – pasakoja pašnekovas.

Vandens paukščiai dirba savotiškais paštininkais – „aplankydami“ šimtus vandens telkinių, ant savo plunksnų į kūdras atneša ne tik augalų sėklų, dumblių ar jų sporų, bet ir žuvų ikrų. Taip kūdroje gali prisiveisti ir savaiminės ichtiofaunos. Didesniame telkinyje žuvų kiekiui reguliuoti galite įveisti ir plėšrūnų, pvz., lydekų. „Tačiau nereikia pamiršti, kad lydeka, pasiekusi 3 kg dydį tampa universalia žudymo mašina, kurios nasruose be žinios pradings ne tik savaime užsiveisę karosai, bet ir jūsų tik šį pavasarį įžuvinti dvimečiai lynukai ar net jos pačios prieš kelis metus išnerštos lydekutės. Todėl svarbu šių plėšrūnių neužsiauginti per didelių. Geresnis variantas būtų sterkai – jie ne tokie dideli, išrankesni maistui, todėl ne tokie pavojingi kitoms žuvims, tačiau ir jų nereikia užsiauginti pernelyg didelių“, – pataria A. Balevičius.

Skaidrumas. Kai kurie kūdras turintys žmonės susiduria su problema – vanduo tampa neskaidrus. A. Balevičius teigia, kad tai nesubalansuotos arba iš viso nesukurtos ekosistemos pasekmė. Kartais vanduo drumstis gali dėl molio dalelių – vanduo tampa balkšvas ar rusvas. „Tokiu atveju neretai pakanka pliažo zoną išpilti smėliu, papildomai užsodinti augalų ar užželdinti visą kūdros duburį, pakeisti maudymosi įpročius, pavyzdžiui, nešokinėti į vandenį ar neliesti rankomis dugno. Tuo tarpu, jei vanduo „žydi“, vadinasi, jame yra daug maisto medžiagų, bet nėra kam jas įsisavinti. Tokiais atvejais gali tekti pasodinti daugiau vandens augalų, tvarkyti kūdros prietakos baseiną, o gal jau laikas išvalyti kūdros dugne susikaupusį dumblą“, – pataria pašnekovas.

Mano išsaugoti straipsniai