Namo paprastai niekas nestato be projekto. Lygiai taip pat reikėtų elgtis ir tvarkant aplinką prie pastatyto namo.
Viskas prasideda nuo projekto
„Sąmoningais laikome tuos naujakurius, kurie ateina pas kraštovaizdžio architektus pasistatę namą ir paprašo padėti susitvarkyti aplinką. Dar geriau apie tai galvoti dar nepradėjus statytis namo, o rengiant jo projektą. Kompleksiniai sprendimai būna geriausi. Deja, labai dažnai sodybų šeimininkai į specialistus kreipiasi tuomet, kai patys pabando ką nors daryti, darbas nepavyksta ir jau prašoma pagalbos“, – sakė aplinkos projektavimo, apželdinimo ir priežiūros įmonės „Mūsų kiemas“ vadovas Gintaras Venckus.
Jo teigimu, rengiant projektą įvertinama sklypo padėtis – gruntas, reljefas, galimi inžineriniai įrenginiai, santykiai su kaimynais ir, be abejonės, pačių šeimininkų poreikiai. Pagal tai priimami atitinkami sprendimai. Būtina laikytis eiliškumo. Jeigu iš pradžių nesuformuojamas reljefas, o įrengiamas apšvietimas, laistymo sistema, pasėjama veja, nutiesiami takeliai ir aptveriama tvora – sumanius pakeisti reljefą išvardytas darbas nueis perniek. Kraštovaizdžio architektai, padarę aplinkos sutvarkymo projektą, darbus pirmiausia pradeda nuo reljefo suformavimo. Kažkurią sklypo vietą galbūt reikės nukasti, kitur – supilti ar palyginti. Jeigu sklype yra ypač status šlaitas, patartina jį savotiškai padalyti laipteliais – įrengti tarsi terasas. Šitaip galima geriau išnaudoti sklypą. Jeigu sklypas lygus, nedidelį nuolydį vis tiek reikia suformuoti, kad polaidžio ar lietaus vanduo nebėgtų į pastatus.
Paprastai nuolydis formuojamas nuo namo į sklypo pakraščius. Viename metre užtenka maždaug 2 cm nuolydžio. Jeigu sklypas nelabai didelis, plika akimi suformuotas nuolydis nebus labai pastebimas. Tačiau jo nauda bus juntama. Suformavus reljefą, įrengiamos drenažo (jeigu reikia), laistymo bei lauko apšvietimo sistemos, sėjama veja, sodinami kiti želdiniai.
Natūralumas – geriausia
Ar formuojant reljefą reikia atsižvelgti į kaimynystėje esančius sklypus? G. Venckus sakė, kad atliekant šį darbą reikėtų paisyti ne tik statybos reglamentų – derėtų ir su kaimynais išlaikyti gerus santykius. „Kai kur formuojant reljefą prireikia statyti dideles atramines sienas, kitur – tik palyginti žemes, kad iš kaimynų pusės netekėtų polaidžio vanduo arba atvirkščiai. Žinoma, visada reikia paisyti statybos reglamentų, išlaikyti atitinkamus atstumus. Mes visuomet stengiamės sklypą suformuoti be betono sienų. Netgi tveriant tvoras, patariame vengti betonuoti ištisinį pamatą, kad nebūtų pažeistas hidrologinis režimas“, – pasakojo G. Venckus.
Kraštovaizdžio architektė Salomėja Kuzienė tvirtino, kad daugumos inžinerinių įrenginių visuomet galima atsisakyti formuojant atitinkamus nuolydžius. Dažnai galima apsieiti be betoninių atraminių sienų, nebūtina žemėje užkasti ir plastikinių drenažo vamzdžių. Drenažą gali atstoti atitinkamai suformuotas nuolydis. „Laikomės principo aplinką sutvarkyti kuo natūraliau. Betono sienos ar net drenažo vamzdžiai – svetimkūniai. Be to, neamžini. Vamzdžiai gali prakiurti, o kai viskas padaroma natūraliai, net jeigu ir kiek suklystama, viską labai lengva pataisyti“, – sakė G. Venckus.
Veja – ne vien tradicinė
Vejos įrengimo darbai – tai daugiau nei pačios žalumos išauginimas. Suformavus reljefą ir numačius teritorijos paskirtį, reikia paruošti paviršių sėkloms berti. Klysta tie, kurie mano, kad vejai būtinai reikia atsivežti derlingo grunto. G. Venckaus teigimu, viskas priklauso nuo to, kokio žolyno pageidauja sodybos šeimininkas. Vienoms vejoms užtenka tokio grunto, koks yra, kitoms reikia derlingesnio. Specialisto teigimu, pats geriausias gruntas yra derlingas priesmėlis. Dažniausiai veja įsivaizduojama ta, kurią matome dažnoje sodyboje ar sutvarkytose viešosiose miesto erdvėse.
Tai – vadinamoji tradicinė angliška veja. Ji labai patogi naudotis, tačiau svetima gamtai – reikalaujanti daug cheminės ir mechaninės priežiūros priemonių. Tačiau yra ir daugiau vejų grupių.
Vienas iš kraštutinumų – laukinė pieva, kuri labai retai šienaujama, joje daugybė žydinčių augalų. Tarpinis variantas tarp angliškos vejos ir laukinės pievos – kaimuose dažnai matoma paprasta pieva, prižiūrima ir šienaujama. Suprantama, ji šienaujama ne taip dažnai, kaip angliška veja, bet kur kas dažniau nei laukinė pieva. „Aišku, ne visur tinka laukinės pievos variantas. Tačiau dalį teritorijos galima skirti tradicinei angliškai vejai, ypač ten, kur dažniausiai vaikščiojama, o kitur palikti vešėti laukinei pievai. Arba tą pačią tradicinę veją galima paįvairinti laukinės pievos intarpais. Aplinkai tas suteikia nemažai žavesio“, – sakė kraštovaizdžio architektė S. Kuzienė. Geriausia, kai derlingą gruntą vejai sėti parenka specialistai. Kartais gruntas, kuris gali atrodyti labai derlingas ir tinkamas vejai, gali būti niekam tikęs. Suprantama, į raudoną molį žolės sėklų nepasėsi. Tačiau netinka ir durpės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo labai derlingos. Pernelyg durpingame dirvožemyje vejos kilimas gali sunykti.
Dirvožemio nederėtų perspausti
Išlyginus derlingą dirvožemį, jį būtina tolygiai suspausti. Ne vien todėl, kad neklimptų kojos. Suspaudus dirvožemį geriau matyti nelygumai, nedidelės duobės, kurias reikia užpilti žemėmis. Kitaip duobutėse sudygusią žolę bus sunku nupjauti. „Jei gruntas nėra šviežiai perkastas ar supiltas, pakaks ir paviršinio volavimo. Jei buvo supiltas ir nuolat lygintas mini krautuvu, jis taip pat pakankamai suspaustas. Tada nebūtina laukti, kol gruntas susigulės“, – patarė G. Venckus. Grunto suspaudimo jis nepatarė atlikti vibroplokšte – per daug suspausti viršutinio žemės sluoksnio nedera. Geriausia naudotis 100–110 kilogramų volu. Tinkamai išlygintas ir suspaustas paviršius laikui bėgant stipriai nebesikeis, o suformavus vejos kilimą kojos po lietaus neklimps.
Sėkloms išberti galima naudotis specialiai tam skirtu aparatu. Tačiau G. Venckus pajuokavo, kad įgudusi ranka sėklas išberia geriau nei aparatas. Prieš sėjant visuomet reikia paskaityti ant sėklų pakuotės esančią instrukciją. Beriant sėklas nereikia persistengti. Patartina laikytis instrukcijos ir išberti tokį kiekį, koks nurodytas. Pribėrus per daug sėklų, joms sudygus susidaro pernelyg tankus kilimas, vejos šaknys negauna pakankamai deguonies. Atsiranda pavojus įsiveisti įvairioms ligoms, veja pradeda nykti, ypač po žiemos. Tręšiant veją geriau naudotis trąšų barstymo aparatu. Rankomis tolygiai išberti trąšas vargu ar pavyks, todėl vietomis gali likti nepatręštų plotų – veja tose vietose bus ne tokia vešli, šviesesnė.
Priežiūrą geriau patikėti profesionalams
Kartais sklypas yra ypač kalvotoje vietovėje. Bet šlaitus vis tiek reikia sutvarkyti. Kaip tą padaryti geriau?
Kraštovaizdžio architektė S. Kuzienė sakė, kad šeimininkams pageidaujant šlaituose galima pasėti veją. Tačiau šlaitus reikės sutvirtinti, kad derlingo sluoksnio su visomis sėklomis nenuplautų lietus. Paprastesnis būdas – pakloti jau išaugintos vejos velėną. Tačiau šlaitus gana sudėtinga šienauti, tam reikia specialių priemonių. „Šlaitus galima apželdinti įvairiai. Vieni iš populiaresnių augalų – įvairūs šliaužiantys kadagiai. Kai jie suveši, šlaitui beveik nebereikia skirti dėmesio. Yra ir daugiau augalų – žolinių ar sumedėjusių, tinkamų šlaitams apželdinti. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti, koks yra dirvožemis, ar šlaitą nuolat veikia saulės spinduliai“, – pasakojo S. Kuzienė.
Pačią veją galima sėti nuo pavasario iki rudens. Nuo oro sąlygų – drėgmės ir šilumos – priklauso, kada suaugs veja. Paprastai sėklos pradeda dygti maždaug po 7–10 parų. Iki tikros velėnos žolynas formuojasi dar apie du mėnesius. Tuo metu gali tekti pataisyti nesėkmingai sudygusias ar dėl kitų priežasčių (išplauna itin stiprus lietus, išmindo žmonės ar gyvūnai) atsiradusias tuštumas, purkšti nuo piktžolių ar ravėti. Įrengta veja gražiai atrodys tada, jei bent kartą per savaitę ar dvi bus pjaunama, bent du kartus per sezoną tręšiama ir bent kartą purškiama nuo piktžolių. Būna, kad žolyne įsikeroja kiaulpienės ir į jas panašios žolės arba samanos.
Kai taip atsitinka, veją galima rekonstruoti arba įrengti naują žolyną. Jeigu padėtis nėra beviltiška, plačialapes piktžoles galima sunaikinti tam skirtomis cheminėmis priemonėmis, specialiomis trąšomis susilpninti samanas, specialiu skarifikatoriumi jas iššukuoti ir taip sukurti palankesnes sąlygas augti vejai. Labai greito rezultato gal nereikėtų tikėtis, bet po mėnesio vaizdas gerokai pasikeis. Minėtąsias procedūras galima pakartoti tais pačiais, prireikus – ir kitais metais. Jei sunaikinus plačialapes piktžoles veja nebebus vešli, atsiradusiose tuščiuose plotuose galima papildomai paberti vejos sėklų. Jei veją pjauti pasiryžta patys šeimininkai, bent pavasarinės priežiūros darbus rekomenduojama patikėti profesionalams. Prižiūrėdami veją, profesionalai kartu gali kirpti gyvatvores, genėti medelius.
Siūlo savitą takų įrengimo būdą
Grindiniai – svarbi sklypo dalis, kurią įrengiant gana sunku apsispręsti dėl dangos ir įrengimo būtinybės. Ir ne vien todėl, kad, palyginti su veja, jie daug kainuoja. Kartais įrengti takų nematoma prasmės, nes jie, jeigu dažnai nevaikštoma, užželia. “Takai, kuriais nevaikštoma, užželia. Ir atvirkščiai – vietos, kuriomis nuolat vaikštoma, virsta takais. Tad planuojant sklypo takus, labiausiai reikia atsižvelgti į šį kriterijų. Žinoma, nederėtų pamiršti bendrųjų planavimo principų, estetikos“, – aiškino S. Kuzienė.
Jei ketinama daryti grįstą takelį į aikštelę, kurioje žadama vakaroti, reikėtų pamąstyti, ar iš tikrųjų ten dažnai bus leidžiami vakarai. Jei aikštelėje nebus nuolatinių lauko baldų, o susirenkama vos kartą per metus, galbūt nekils jokių nepatogumų dėl po kojomis esančio vejos kilimo. Gerai įrengtos ir prižiūrimos vejos negreit išsimina. Tačiau jei ta pačia vieta nuolat bus einama pažiūrėti gėlyno, pasigrožėti baseinu ar pasėdėti ant suolelio, vejoje gali išsiminti takelis. G. Venckus sakė, kad pasirenkant dangą labai svarbu nuspręsti, kas svarbiausia – išvaizda, praktiškumas ar patvarumas. Žinoma, kiekvienu atveju galima rasti vadinamąjį aukso vidurį. Antai, jei aikštelėje prie garažo kabės krepšinio lenta, pasirenkant reikia nuspręsti, kam suteikti pirmenybę – kamuoliui ar automobilio ratams.
Geriau pagalvojus, gal bus susilaikyta nuo specialios sportinės guminės dangos įrengimo. „Mes dažnai pasiūlome kiek savitą takų įrengimo būdą – pakloti paprastas šaligatvių plyteles, o tarpuose užveisti veją. Tokia danga puikiai dera prie želdinių, yra pakankamai tvirta. Ji išskirtinės estetikos – puikiai tinka sodų sklypuose. Minėtinas ir laidumas lietaus drėgmei. Žinoma, tokią aikštelę ar takus reikia tręšti ir pjauti, o ten, kur nuolat važinėjama automobiliais, reikėtų įrengti specialiai tam skirtą kitą dangą“, – pasakojo G. Venckus.
Kiekvienos dangos kokybiniai rodikliai skirtingi. Dažniausiai tai – gerai paruoštas apatinis grunto sluoksnis, tinkamai užglaistyti tarpai, tvirtas apvadų rėmas. G. Venckus teigė, kad pats visuomet laikosi pagrindinio principo – sklypą sutvarkyti taip, kad būtų kuo lengviau jį prižiūrėti. Prižiūrint žaliuojančią aikštelę ar takus svarbu, kad jų ir vejos paviršius būtų tinkamo aukščio, kad vejos kilimas nesikėsintų užlipti ant aikštelės, o betoninė danga nekliūtų prižiūrint veją. Kokybiškai įrengus veją, ilgai nereikia atskirai apipjauti vejos pakraščių, o pjaunant žolę – atskirai reguliuoti pjovimo aukščio.
