Vėžiai, kaip puikus delikatesas, visais laikais buvo vertinamas gurmanų. Skandinavijoje vėžininkystės ūkių yra net keli šimtai, kaimyninėje Latvijoje – virš dvidešimt. O Lietuvoje tuo užsiimančių žmonių labai mažai. Kodėl?
Namai namučiai
Yra žinomi du vėžių veisimo būdai: gamyklinis ir tvenkiniuose. Pastarasis ekonomiškai pelningesnis ir perspektyvesnis. Vėžiai nėra reiklūs, bet gyvena tik švariame vandenyje. Mūsų gruntiniai vandenys tam tikrai tinkami. Tiesa, dirvožemis tvenkiniui tinkamiausias Rytų Lietuvoje. Be to, vėžiams nebūtina rausti atskiro tvenkinio, jie puikiai gyvena kartu su taikiomis žuvimis, pavyzdžiui, karpiais, kurių augintojų mūsų šalyje gausu.
Kadangi vėžiai yra gėlo vandens mėgėjai, geriausia, kad tvenkinys būtų su pratekančiu vandeniu. Tačiau ši sąlyga nėra būtina. Daug svarbiau, kad vėžiai turėtų galimybę dugne rausti urvus ir įsirengti slėptuves. Tokiam tikslui labai tinka molėtas ar akmenuotas dugnas ir dirbtinės slėptuvės. Tvenkinys vėžiams turėtų būti apie 1,2 metro gylio ir 0,1 ha ploto. Svarbu, kad tvenkinio gyventojų nebūtų per daug, nes tokiu atveju katastrofiškai sumažėtų deguonies. Vėžiams minimalus deguonies kiekis yra 5–7 mg/l. O jeigu vandens telkinys nėra pratekamas, būtina įtaisyti vandens išleistuvą ir pridengti jį sklende. Kas 2–3 savaites maždaug trečdalį vandens reikia išleisti ir pakeisti nauju, arba išpompuoti.
Mityba
Vėžių šėrimas prasideda vandens temperatūrai pasiekus 7 laipsnius šilumos. Nors jie ėda viską, geriausiai tinka specialus kombinuotasis pašaras. Taip pat į racioną galima įtraukti gyvus sliekus, sraiges, uodų lervas, virtas morkas, bulves, košę. Vidutinė pašaro norma – 2 procentai kūno svorio. Dirbtinai šeriami vėžiai užauga didesni nei gamtoje, todėl jie greičiau tampa tinkami patiekti į stalą. Įprastai iš tvenkinių į prekybos vietas keliauja trejų metų sulaukę vėžiai. Per metus iš 1 ha tvenkinio galima tikėtis 300–400 kg produkcijos.
Rūšys
Siauražnypliai vėžiai privačiuose tvenkiniuose subręsta trečiais metais, gamtos sąlygomis maždaug penktaisiais. Jų ilgis 7–8 cm. Daugintis gali jau trečiaisiais gyvenimo metais, patelė vienu metu subrandina apie 100–400 kiaušinėlių. Dauginasi rudenį, kai vandens temperatūra pasiekia 4–5 laipsnius. Gamtoje išgyvena iki 10 metų. Plačiažnypliai vėžiai yra mėsingesni, gardesni, maistingesni. Be to, kitaip nei siauražnypliai – nėra įvežtiniai. Lietuvos vandens telkiniuose jie veisiasi jau nuo seno. Jų auginimo rinka Europoje daug mažiau užpildyta, nei siauražnyplių. Įprastai šie vėžiai būna rudi, bet nenustebkite, jei sutiksite ir mėlynų. Nuo kitų vėžių jie skiriasi savo mėsingomis, išraiškingomis, plačiomis žnyplėmis. Suaugę vėžiai gali sverti ir 300 g, bei būti 10 cm ilgio.
Veisti šiuos vėžius sudėtingiau. Kitaip nei siauražnyplių, jų patelės subrandina perpus mažiau ikrų, jie labai jautrūs aplinkos pokyčiams, temperatūrų skirtumui ar deguonies stygiui. Sunkiai gyvena didelėmis grupėmis. Tarp plačiažnyplių labiau išplitęs kanibalizmas. Juos reikia kruopščiai rūšiuoti pagal dydį ir lytį. Plačiažnypliai vėžiai subręsta 3–4 metais. Veisimosi metu patelė subrandina 50–200 kiaušinėlių. Dauginasi spalio–lapkričio mėnesiais. Vėžiukai išsirita birželio mėnesį.
Kurią rūšį rinktis?
Pradedantiesiems vėžių augintojams rekomenduojama rinktis siauražnyplius vėžius. Visų pirma dėl to, kad jie ne tokie reiklūs deguonies kiekiui ir temperatūrų režimui. Antra, jie rausia mažiau urvų, tad ir akmenuotas dugnas nėra būtinas. Trečia, siauražnyplių patelės subrandina daug daugiau ikriukų, nei plačiažnyplės. Ketvirta, tarp jų mažiau išplitęs kanibalizmas, jie prisitaikę gyventi didelėmis grupėmis, todėl nebus taip svarbu išrūšiuoti pagal lytį ar dydį. Na ir penkta, Švedija suvartoja apie 3000 tonų siauražnyplių vėžių per metus. Vietiniai augintojai sugeba rinkai pateikti tik apie 75 procentų reikalingos produkcijos. Likusį kiekį ši Skandinavijos šalis importuoja.
Šaltinis: www.manotvenkinys.eu
