53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
ĮDOMŪS FAKTAI APIE KALĖDINĮ MEDELĮ - PAPRASTĄJĄ EGLĘ

ĮDOMŪS FAKTAI APIE KALĖDINĮ MEDELĮ – PAPRASTĄJĄ EGLĘ

Artėjančios šventės neatsiejamos nuo jų simbolio – žaliaskarės eglutės, tad Kalėdos bei Naujieji metai nebūtų tokie šventiniai, jei namus nepapuoštų eglė arba bent jos šaka. Miestai ir miesteliai kviečia į šurmulingas eglių įžiebimo šventes, o biuruose šalia eglės rengiami šventiniai darbuotojų vakarėliai. Ir atrodo, kad ši tradicija atėjusi iš gilios senovės, nors iš tiesų – tai visai ne, nes pirmosios šventinės eglutės Lietuvoje pradėtos puošti tik XX a. pradžioje. Pirmiausiai ši tradicija paplito dvaruose ir atkeliavo iš Vakarų Europos, o masiškai visose trobose kalėdinės eglutės pradėtos puošti tik tarpukariu, taigi, šiai tradicijai nėra nei šimto metų, tad kartais viešoje erdvėje sklandantys patarimai puošti eglutes „pagal senus papročius“ tik Kūčių vakarą, yra tiesiog pramanas, nes eglės puošimas yra nauja tradicija, kurią mes kuriame patys.

Tad jei puošite šventėms namus eglute, galima rinktis iš kelių variantų – puošti nukirstą eglutę, pasodintą vazone ar tik jos šaką. Puošyba gali būti gausi ir ryški (vadinamasis amerikietiškas variantas) arba kukli ir su savo kurtais papuošimais iš šiaudų, medžio ar popieriaus. Ir tie nuolatiniai ginčai, ar geriau puošti eglę taip ar anaip yra beprasmiški, nes kaip jau minėta, kalėdinės eglės puošyba yra naujoviška tradicija, tad kažkokios estetinės taisyklės galioja tik viešai pastatytoms šventinėms eglėms.

Asm. albumo nuotr.

Viduramžiais eglė buvo tarsi Rojaus medžio simbolis. Manoma, kad tradicija puošti eglutę prieš Kalėdas atėjo iš XV a. Vokietijos, kur medeliai švenčių proga buvo puošiami obuoliukais, saldainiais, riešutais, kepiniais ar spalvingais popierėliais, o vėliau jau pradėtos statyti viešose vietose: miestų aikštėse, ligoninėse, prieglaudose ir kt. Naujaisiais laikais eglučių puošyba darėsi vis įvairesnė ir puošnesnė, ypač atsiradus elektrai, kai medelio šakos dekoruodavo elektrinėmis girliandomis. Šiais laikais jau ne vien eglės atlieka kalėdinio medelio vaidmenį, o ir kėniai, pušys ar cūgos. Taip pat populiarūs dirbtiniai augalai bei įvairios dekoracijos.

Asm. albumo nuotr.

Pati eglė yra labai archajiškas simbolis. Nors nėra išlikusių tikslių duomenų, bet eglė, kaip amžinai žaliuojantis medis senovės lietuvių tautosakoje galėjo būti Gyvybės medžio simbolis, kuris apjungia Visatą nuo požeminio pasaulio iki dangaus, šį ir anapusinį pasaulį, o žmogus yra jo nedaloma visuma. Tad eglės nuo gilios senovės buvo garbinami medžiai kaip ir ąžuolai, o jei reikėdavo eglę nukirsti, tai mintyse būdavo atsiprašoma, sukalbama maldelė ir padėkojama, kad savo kūnu eglė suteikia prieglobstį, šilumą ir maistą. Eglių lietuviai paprastai šalia namų nesodindavo galbūt todėl, kad eglių šaknų sistema negili, tad jas gan dažnai išverčia stipresni vėjai. Nuo gilios senovės eglės šakelės buvo barstomos ant tako, išlydint mirusįjį, puošiant karstą ar kapavietę ir iki šių laikų laidotuvių vainikai yra gaminami iš eglių šakų. Kai kuriose vietovėse buvo paprotys ant Kūčių stalo ne tik padėti lėkštę neseniai mirusiam šeimos nariui, bet ir jo kėdę papuošti eglės šakelėmis. Bet būtų neteisinga manyti, kad eglė yra laidotuvių ar mirties simbolis. Ji, kaip amžinai žaliuojantis medis, simbolizavo amžinąjį gyvenimą ir nenutrūkstamą Gamtos gyvybės ratą. Juk ir pagal legendą Eglė Žalčių karalienė nenumirė, o virto slėpininga ir vėjyje siūbuojančia egle. Šiais laikais Advento vainikai taip pat dažniausiai yra pinami iš eglių šakelių, o juk Advento vainiko forma – tai amžinasis gyvenimo ratas.

Asm. albumo nuotr.

Išlikę senų pasakojimų, kad jeigu gamtoje augdavusioje senoje eglėje natūraliai susidarydavo plyšys (pvz., į vieną suaugdavo du kamienai), tai tokia landa buvo laikoma stebuklinga, pro ją, sakydami įvairius užkalbėjimus, prakišdavo nepagydomai sergančio žmogaus rūbą ar kokį asmeninį daiktą, ir ligonis stebuklingai pagydavo.

Asm. albumo nuotr.

Lietuvoje paprastoji eglė (Picea abies) yra antras pagal dažnumą spygliuotis miškuose po pušies: maždaug 19 proc. Lietuvos medynų ploto sudaro eglynai. Mūsų krašte eglė vidutiniškai užauga iki 30–40 m aukščio. Pati aukščiausia Lietuvoje yra Noriūnų eglė, ji auga Alytaus rajone Dzirmiškio miške ir siekia virš 44 m aukštį. Šie duomenys yra keleto metų senumo, tai šiuo metu ši eglė greičiausiai bus dar aukštesnė. Aukščiausia pasaulio paprastoji eglė auga Slovėnijoje (virš 62 m aukščio). Labai įdomią eglę galima pamatyti Šilutės rajone, Rambyno regioniniame parke. Ji vadinama Raganų egle, nes iš tiesų atrodo taip, lyg prie įmantriai išsiraičiusių net 18-os eglės kamienų nagus būtų prikišusios raganos. Paprastosios eglės gamtoje išgyvena iki 200–300 m, bet yra pavienių individų, kurių amžius gali siekti ir 500 m amžių. Įdomu tai, kad viena seniausių medžių šaknų klonų sistemų Žemėje (tai šaknų klonų sistema, turinti vieną bendrą genetinį protėvį) taip pat yra paprastosios eglės. „Old Tjikko“ vardu pavadinta, ji auga viename Švedijos nacionalinio parke, o jos amžius – virš 9500 metų.

Asm. albumo nuotr.

Paprastoji eglė – vienas dažniausių medžių šiaurės ir rytų Europos miškuose, tad ir nuo neatmenamų laikų buvo naudojama žmonių reikmėms. Be medienos taip pat panaudodavo ir eglės pumpurus, sėklas, spyglius, jaunus kankorėžius ar sumaltą žievę – iš jų gaminosi maistą. Žinoma, dėl sakingo ir aitroko skonio tai labiau buvo bado maistas, kai pritrūkdavo maisto atsargų žiemos pabaigoje. Bet kita vertus, jame buvo gausu vitamino C ir gydomųjų savybių, tad tai buvo tarsi senoviniai papildai. Šiais laikais dažnai naudojami eglių sakai parfumerijos pramonėje ar techninėms reikmėms.

Asm. albumo nuotr.

Tad rinkdamiesi namams kalėdinį medelį, prisiminkite, kad dėl keleto savaičių, kad sukurtumėte šventinę nuotaiką ir kad pajustumėte kalėdinę dvasią, eglutė ilgai ir sunkiai augo miške, buvo nukirsta, o po švenčių bus išmesta ar sudeginta, todėl bent mintyse padėkokite jai už tai.

Mano išsaugoti straipsniai