Jeigu atsibodo patiekalus gardinti įprastinėmis prieskoninėmis žolelėmis – krapais, petražolėmis ar bazilikais, siūlau užsiauginti retesnių ir paįvairinti maisto racioną naujais skoniais. Kaip ir daugumą kitų prieskonių, juos lengva auginti, o kai kuriuos galima puoselėti net neturint daržo, o pasėti tiesiog ant palangės.
VAISTINIO SKABĖTRO (Cochlearia officinalis) pavadinimas skamba gal ir įmantriai, bet pats augalas yra paprastas. Nors pas mus jis auginamas jau senokai, bet iki šiol tai retas prieskonis lietuviškame darže. Skabėtrai savaime auga kai kuriose Europos šalyse, dažniausiai jūrų pakrantėse ar priekalnėse, nes mėgsta druskingą ir drėgnoką dirvožemį.
Augalas užauga iki 30–40 cm aukščio, pirmus metus užaugina lapelius, o antraisiais, jei lapų skrotelė po sniegu nenušalo – pražysta baltais žiedeliais. Tad valgymui jis tinkamiausias pirmaisiais metais, nes antraisiais tų lapeliai bus nedaug, nes, kaip sakoma, „išeis į žiedus“. Be abejo, valgyti galima ir žiedus, jais tinka puošti maistą – salotas, sriubas, antruosius patiekalus.
Skabėtro skonis aštrokas ir kartus. Aš pati nelabai mėgstu kartumus, bet stengiuosi jų pavalgyti bent retkarčiais, nes kartumynai yra būtini kiekvienam žmogui. Tad po keletą lapelių galima įmaišyti į salotas, sriubas ar troškinius, tada tas kartumas nelabai ir jaučiasi. Skabėtras yra ne tik prieskoninis augalas, jis turi ir vaistinių savybių: antireumatinių, diuretinių (šlapimą varančių), priešuždegiminių, vidurius laisvinančių, stimuliuojančių bei kitų. Skabėtrai buvo ypatingai vertinami prieš kelis šimtus metų dėl jame esančio gausaus vitamino C, nes padėdavo išvengti skorbuto, kai dėl C trūkumo žmogui prasidėdavo įvairūs negalavimai: kraujavimas, krisdavo dantys, negydavo žaizdos ir kt.
Skabėtrus lengviausia užsiauginti iš sėklų, jų būna pirkti sodo prekių parduotuvėse. Arba galima prisirinkti nuo nužydėjusio ir sėklas subrandinusio augalo. Skabėtrai lysvėse ir patys lengvai pasisėja. Rudenį galima iškasti augalą iš dirvos ir pasisodinti į erdvų vazoną ar lovelį ant palangės, tada šviežių lapelių turėsite ilgesnį laiką. Žiedus ir lapelius galima sudžiovinti, nors tuomet vaistinių savybių bus mažiau, bet jų vis tiek išliks pakankamai, o ir kartumas bus švelnesnis.
PAPRASTASIS RĖŽIUKAS (Nasturtium officinale) yra maža ir kukli žolytė, kuri savaime auga Lietuvos šlapiose vietose. Savaiminis rėžiukas yra labai retas ir saugotinas augalas, o ir gamtoje jis ne maža žolytė, o 50–60 cm aukštį siekianti žolė. Jį galima rasti augantį upeliuose, grioviuose, šaltiniuose ar kitų vandens telkinių pakrantėse. Šį Raudonosios knygos atstovą skinti gamtoje griežtai draudžiama, tad mums aktualesni tie, kuriuos galime užsiauginti darže arba lovelyje kaip prieskoninę žolelę. Rėžiuko daigų galima įsigyti sodo prekių parduotuvėse ar atsisiųsti sėklų internetu. Juos auginti labai lengva kaip ir pipirnes, nes sėklas galima sėti ne tik dirvoje, bet ant drėgnos vatos indelyje ar audeklo skiautės.
Maistui geriausia vartoti jaunus ir nedidelius lapelius, todėl ir rašiau, kad tai maža žolytė. Jei leisite augalui augti toliau, tai gegužės mėnesį jis pražys smulkiais ir baltais žiedeliais, o vėliau sunokins sėklas, kurias galėsite vėl pasėti arba ir jos pačios jau po kelių savaičių pasisės ir sudygs. Nors rėžiukas kuklus, bet jo lapelių naudingų savybių sąrašas įspūdingas ! Juose gausu įvairių vitaminų ir mineralų, jie turi nemažai gydomųjų savybių: lengvina atsikosėjimą, tonizuoja organizmą, valo kraują, padeda esant šlapimo problemoms. Rėžiukai turi specifinį skonį, yra kartoki ir gan aitrūs, panašiai kaip ir skabėtrai, nes juk abu priklauso tai pačiai bastutinių šeimai, kaip ir krienai ar pipirnės. Lapelius galima valgyti ne tik šviežius, bet ir naudoti gaminant karštus patiekalus ar džiovinti bei marinuoti. Bet geriausios rėžiuko savybės vis tik išlieka jį naudojant šviežią.
JAPONINĖ SLAPVA (Cryptotaenia japonica) – tai dar vienas augalas su įmantriu lietuvišku vardu, kurį siūlo kalbininkai, bet aš jį vadinčiau paprasčiau, kaip jį vadina anglakalbiai – japonine petražole arba Mitsuba. Tai lengvai auginamas prieskoninis augalas, užaugantis iki 0,5–1 m aukščio vešliu krūmeliu. Lapai sodriai žalios spalvos ir jų forma iš tiesų panašūs į petražolės; gausūs balti žiedeliai skleidžiasi vasaros pradžioje.
Norėčiau ką nors pasakyti apie šios petražolės lapelių skonį, bet jis man pasirodė nei joks – nei aitrus, nei aromatingas, nei koks kitoks, beskonis. Tad jie patiks tiems, kurie nemėgsta aštrių ir stipriai kvepiančių žolelių ar turi alergiją eteriniams aliejams. Nepaisant blankaus skonio, mitsubą valgyti yra sveika, nes ji turi uždegimus mažinančių savybių, tad naudojama peršalimui, karščiavimui bei kraujavimui gydyti. Taip pat tinka kaip tonizuojanti ir organizmą stiprinanti priemonė. Tad ko gero, labiausiai tinka gaminant salotas, mitsubos lapelius maišyti su skabėtru ar rėžiuku.
Japoninę petražolę galima užsiauginti iš sėklų, kurių rasite sodo prekių parduotuvėse arba atsisiųsti internetu. Augalas yra visžalis, t. y. žaliuojantis ištisus metus, tad lauko sąlygomis pas mane jis neperžiemojo (internete radau informaciją, kad pakelia iki -10 C), todėl vieną mitsubą iškasiau ir pasodinau į vazoną ant palangės, kad nuolat po ranka būtų šviežių lapelių. Nors ant sėklų pakelio buvo parašyta, kad mitsubos mėgsta nesaulėtas, drėgnas ir derlingas vietas, bet ji puikiai augo mano smėlingoje ir saulėtoje lysvėje, jai buvo svarbu tik tai, kad netrūko drėgmės.
Ant šių žolelių lapų lysvėje dažnai rasdavau užkandžiaujančias sraiges bei šliužus, nes matyt, ir jie vertina vaistines augalo savybes, bet gyviai man netrukdė, o gausaus derliaus užteko visiems, tad dalį mitsubos lapų perteklių prieš prasidedant šalnoms nuskyniau ir sudžiovinau, kad šaltuoju metų laiku šiomis džiovintomis žolelėmis galėčiau gardinti daugelį patiekalų.
Tad siūlau išbandyti auginti ir vartoti maistui naujas (arba primirštas) prieskonines žoleles, nes kaip ir beveik visos kitos žolelės, jos tinkamos ne tik maistui, bet ir turi gydomųjų savybių.
