Pasaulyje vyraujančios apželdinimo tendencijos ateina gana lėtai – čia ne drabužis, kad keistum kas sezoną. Tačiau lygiai taip pat žmonės pamato, susižavi, užsinori, su pasimėgavimu kokią nors tendenciją pritaiko ir dar draugą įkalbina. Tik su pasaulinėmis apželdinimo madomis vienas klausiams visada kybo ore: ar įmanoma sukurti madingą ir stilingą kiemą, kai vyrauja tokie nenuspėjami orai? Atsakau: taip. Pasižiūrėkime, kokios tos mados ir kaip galima tai padaryti.
Apželdinimo tendencijos: ekologija
Neseniai grįžau iš tarptautinio simpoziumo D.Britanijoje, organizuoto augalų dizainerės Beth Chatto garbei. Simpoziumo tema – ekologiškas augalų dizainas. Taip taip, ekologiškas dizainas yra tokia galinga kryptis, kuri apėmusi ne tik maisto, drabužių, baldų, namų apyvokos reikmenų, statybos, bet ir aplinkos kūrimo sritį. Nors į simpoziumą susirinko apie 500 lankytojų, o jame savo idėjas dėstė garsiausi šios srities specialistai, nėra vieningo sutarimo, kas yra ekologiškas augalų dizainas, tad ši sąvoka išlieka tokia reliatyvi.
Savo žodžiais, šią tendenciją apibūdinčiau taip:
- Auginami nereiklūs augalai, kurie atsparūs ligoms, nebijo kenkėjų, apie juos nereikia tupinėti. Taip lengviau užtikrinama augalų sveikata, nėra poreikio naudoti cheminius preparatus, intensyviai tręšti, laistyti.
- Augalai pilnai uždengia žemę, kad liktų kuo mažiau atvirų žemės plotų, tarsi paruoštų piktžolėms išlįsti. Prie aukštų augalų arba prie vėlai atželiančių visada pasirūpinama auginti žemus augalus, kurie dengtų dirvą;
- Siekiama dekoratyvumo visus metus, įskaitant ir žiemą. Vertinama, kai tas dekoratyvumas yra gamtiškas, kintantis sezono metu.
Kaip užtikrinti mažiau priežiūros
Kalbant apie dekoratyvumą, Lietuvoje jau buvo įprasta siekti nekintančio vaizdo: spygliuočiai, kurie visus metus atrodo vienodai, ir vienmetės gėlės, kurios žydi ilgą laiką visą sezoną. Panašiai kaip su baldais: pastatei sofą prie sienos ir stovi ji ten daugelį metų, kol nusprendei perstumti kitur. Bet augalai vietoje nestovi – nereikia turėti iliuzijų, kad kartą pasodintas augalas ilgai išliks ten pat ir toks pats.
Todėl nekintančio vaizdo išlaikymas reiškia daug priežiūros: iš pradžių lauki, kol spygliuočiai užaugs norimo aukščio, tada galvoji kaip genėti ir išlaikyti esamą formą, gėles kasmet sodini iš naujo, tuščiuose tarpuose reikia nuolat ravėti, o skaldelė, po kuria patiesta brangi plėvelė, turėjo užtikrinti švarą ilgai, bet po dviejų metų jau pilna įkyrių piktžolių. Tad nekintančio vaizdo siekimas gamtoje galiausiai reikalauja ne mažai, o daug priežiūros.
Todėl dabar labiau gilinamasi į augalo prigimtį, į veislės charakteristikas, į tai, kaip augalas keičiasi metams bėgant, kaip jis plečiasi, ir stengiamasi kurti aplinkos dizainą atsižvelgiant į tai. Kad priežiūros reikėtų mažiau, reikia, kad augalai užimtų visą plotą ir konkuruotų jame vieni su kitais.
Apie tai jau pernai kalbėjo Noel Kingsbury, atvykęs į Lietuvą kaip pagrindinis aplinkos dizaino konferencijos „Garden Style“, kuri kiekvienais metais vyksta rugpjūčio mėnesį, pranešėjas. Auginti augalus grupėmis ir leisti jiems tarpusavyje konkuruoti yra lengviau negu prižiūrėti kiekvieną augalą atskirai. Kai augalai tankiai suauga, kasmet tereikia juos pakoreguoti: per daug suvešėjusius padalinti ir iškelti kitur, atsiradusius tuščius tarpus užpildyti, pasisėjusius palikti arba pašalinti. Toks želdyno koregavimas užima itin mažai laiko, bet yra labai svarbus. Todėl N.Kingsbury sako, kad pusė dizaino sėkmės priklauso nuo sodininko, kuris tą želdyną prižiūri.
Ir pridurčiau, kad kita pusė sėkmės – tai geras dizainas. Beth Chatto simpoziume buvo išsakyta mintis, kad geras dizainas, kuris išliks gražus ilgai, didžia dalimi priklauso nuo to, kaip lengva ar sudėtinga jį prižiūrėti. Juk niekas nežino, ar puikiai suprojektuotas želdynas (tiek privatus, tiek viešas) bus taip pat gerai prižiūrimas ir po trijų ar penkerių metų: gali pasikeisti savininkai, gali pritrūkti sveikatos, laiko, lėšų. Todėl kurti dizainą, kuriame parinkti nereiklūs ilgaamžiai augalai, konkuruojantys tarpusavyje ir prognuozuojamai besiplečiantys, – štai čia yra mokslas ir menas, kuris užtikrina ilgalaikį rezultatą ir mažai priežiūros.
Naujoji estetika
O kaip visa tai atrodo? Nuostabiai. Juk kuriame aplinką ne tik dėl ekologijos, o visų pirma dėl akių. Dideli masyvūs želdynai, vilnijantys rausvais, melsvais šuorais, padabinti sodriai bordiniais kraujalakių burbuliukais arba puriomis soruolių šluotelėmis.
Bendra naujojo augalų dizaino tendencija: dėmesys skiriamas ne konkrečiam augalui, o bendram vaizdui, kur kiekvienas augalas tėra didelio grožio sudėtinė dalis. Todėl šiandien žiūrime ne tik į augalo žiedą, bet ir į jo lapus, kero formą, tankumą. Todėl šiandien atrandame varpinius augalus, kurie tikrai nebuvo tipiškas lietuviško darželio augalas.
Britų dizaineris Nic Howard konferencijoje pasidalino savo projektų patirtimi. Be žydinčių augalų, meistriškai suderintų pagal spalvas, jo projektuose gausu ir varpinių augalų: miskantų, smailiažiedžių lendrūnų, viksvų. Ar manote, kad šiems augalams lietuviškas klimatas per šaltas? Didžioji dauguma puikiausiai auga ir Lietuvoje.
Apie tai pasakojo želdynų specialistė Vaiva Marozienė. Ji rodė lietuviškąją varpinių augalų auginimo ir dizaino praktiką: pasakojo apie tuos, kurie puikiai tinka žemei uždengti (įvairios viksvos ir mėlitai saulėtoms vietoms ir šlaitams, hakonės – pavėsiui), rodė tuos, kurie itin tinkami pamaišyti gėlyne dėl grožio (palmnės viksvos, korėjiniai lendrūnai, rykštėtosios soros, melvenės ir kt.). Nepamiršo atskirai aptarti ir tokių, kurie „su charakteriu“, kaip pašiaušelinės soruolės, kurios užtrunka porą metų, kol įsitvirtina, arba kininis miskantas ‚Gracillimus‘, kuris labai elegantiškas, tačiau rytinėje Lietuvos dalyje nespėti pražysti.
Kaip užsieninę madą pritaikyti Lietuvoje
Gal koks užkietėjęs tradicijų saugotojas paklaustų, ar verta užsienietiškas madas mums prisitaikyti išvis. Kuo tada skirsimės nuo vokiečių ar olandų? Atsakyčiau, kad šioje srityje šimtaprocentinio kopijavimo vis tiek negali būti, tad galime ramiai sau leisti eksperimentuoti. Kiekvieno sklypo situacija yra individuali: pastatų kaimynystės nenukopijuosi, dirva visur skirtinga, vėjai kitokie, augalai taip pat skirtingai reaguoja į aplinką. Be to, kiekvienais metais augalų santykis želdyne keičiasi: vieni dauginasi, kiti nyksta. Lietingais metais (kaip buvo pernai) vieni augalai gali būti aukštesni, kiti serga grybinėmis ligomis arba miršta dėl užmirkimo. Sausringais metais augalai gali būti žemesni, gali gerokai anksčiau pražysti. Tad net ir norint kažką nukopijuoti, vis tiek improvizuoti teks.
O štai improvizacijos ir eksperimentai yra neatsiejama aplinkos kūrimo ir puoselėjimo dalis. Kodėlgi nepasodinti keleto varpinių augalų, jei norisi atšviežinti šiek tiek pabodusią sklypo vietą? Pokytį tikrai pamatysite. Jeigu patiks, kitąmet pasodinsite daugiau. Jeigu nepatiks ar neprigis, ieškosite kitų idėjų.
Gamta – tavo bendrininkas, o ne priešas
Neprisirišti prie vieno vienintelio varianto konferencijoje siūlė ir apdovanojimus pelniusi kraštovaizdžio architektė Agnieszka Hubeny-Zukowska. Ji sako, kad į sodą reikia žiūrėti laisviau. Jeigu nesinori eiti ravėti – tai ir neiti tą dieną ravėti. Kai sodininkauti yra malonumas, tik tada kiemas tampa gražus, įdomus, norisi jame būti. Nereikia jaudintis dėl kiekvienos piktžolės ar peržydėjusio žiedo, reikia leisti gamtai būti tavo bendrininku, reikia leisti jai kurti aplinką drauge.
Panašią išvadą darė ir tinklaraštininkė Auksė Dobilienė. Nukeliavusi į D.Britaniją ir išvydusi garsiojo dizainerio Piet Oudolf sukurtą Wisley sodą, ji aiktelėjo, supratusi, kad surado įkvepiančią idėją. Vejos takas, iš abiejų pusių supamas vešlių daugiamečių žolinių augalų juostomis – šią viziją ji pavertė realybe savo sodyboje Lietuvoje. Ir ji, tiesą sakant, visai neatrodo kažkieno kopija. Dar daugiau: šiame želdyne auga ir įprasti mums augalai, tokie kaip rudeniniai astrai, šilokai, saulainės, ir kai kurie mažai pažįstami, tokie kaip rūgtys, drėbūnai ar kraujalakės.
A. Dobilienė papasakojo apie augalus, kurie greitai nunyko šiame želdyne dėl netinkamų sąlygų (astilbės, melėsai) ir dėl to, kad buvo itin trumpaamžiai (kinmėtės, šluotsmilgės). Įdomiausia tai, kad kai konferencijos lankytojai uždavė klausimą, ar Auksė nebandė jų sodinti iš naujo ir bandyti dar kartą, ji atsakė, kad neplanuoja to daryti. Vadinasi, šiame želdyne jiems ne vieta, reikia užleisti vietą kitiems augalams.
Tad ekologiškas dizainas grindžiamas tam tikru žmogaus ir gamtos santykiu, kur niekas nėra verčiamas, bet po truputį vienas kitam padeda, norint pasiekti geresnio rezultato. Įkvėpimo galima semtis iš kelionių, iš žurnalų, iš konferencijų, ir tada bandyti, improvizuoti kartu su gamta.
Šaltinis: www.geltonaskarutis.lt
