Ilgą laiką lietuviai žavėjosi ryškiaspalviais ir ilgai žydinčiais vienmečiais augalais, o dabar ir į Lietuvą vis stipriau atsirita „olandiška“ banga, nešanti santūresnes spalvas, pievų gėles, daugiamečius augalus, aukštus linguojančius žolynus. Nyderlandai ne vienam mūsų asocijuojasi su gėlininkyste, tad visai nekeista, kad vienas moderniausių ir novatoriškiausių želdinių tipų pavadintas būtent olandiškais sodais (ang. Dutch gardens) arba olandiška banga. Dalinamės šių gėlynų esminiais bruožais.
Kuo ypatingi olandiški gėlynai?
Augalų masyvai primena natūralią pievą, nes juose dominuoja tarsi paprasti iš pievų kilę, bet iš tiesų selekcininkų sukurti augalai, tokie gėlynai atrodo lyg natūraliai atsiradę, jie geriausiai atsiskleidžia didelėje erdvėje, kuri panaudojama efektyviai, be to, olandiški sodai reikalauja mažiau priežiūros, todėl yra draugiškesni aplinkai.
Olandiški gėlynai puikiai atrodo tiek kaimiškose vietovėse, tiek tarp miestų pastatų, kur urbanistika ir gamtos natūralumas sukuria akį traukiantį kontrastą. Olandiškų sodų galima rasti visame pasaulyje ir netgi labai netikėtose vietose, pvz., prie Niujorko ir Čikagos dangoraižių ar Vokietijoje prie buvusių gamyklų. Visgi Lietuvoje olandiški gėlynai dar nėra labai dažni.
Olandiški gėlynai Lietuvoje
Didžiausias Vilniuje gėlynas prie verslo centro yra „Green Hall“ verslo slėnyje prie Neries pakrantės Žvėryne suformuotas būtent olandiško tipo gėlynas. Gėlyną kūrusi botanikė Alina Lazickienė pabrėžia, kad miesto gėlynas turi būti puošnus bet kuriuo metų laiku, o ypač prie tokių įspūdingų verslo centrų. „Augalų parinkimą lemia daug faktorių, o šiuo atveju vieni svarbiausių buvo saulė ir vėjas. Tokie išmanūs pastatai sumaniai reguliuoja saulės šviesą ir karštį dirbantiems biuruose, tačiau saulė tampa iššūkiu formuojant pastatų aplinką. Kita vertus, mes turime šaltas vėjuotas žiemas, tad renkant augalus reikėjo įvertinti ir tai, kurie iš patinkančių augalų yra ganėtinai atsparūs mūsų žiemų̨ minusinėms temperatūroms, o ir paupio zonai”, – apie gėlyno kūrimą pasakoja botanikė.
„Gėlynas efektingas yra tada, kai šalia labai intensyviai augančių̨ smilgų̨ ar lūpažiedžių sugeba išlikti gležni, bet puošnesni katilėliai, ramunėlės ar šilkažiedės gaisrenos. Juk ir natūralioje pievoje savo vietą randa patys skirtingiausi augalai, taip turėtų būti ir mieste sukurtame gėlyne“, – sako A. Lazickienė.
Vienas didžiausių iššūkių, kuriantiems gėlynus, – augalų spalvinės gamos suderinimas. Tam pritaria ir botanikė A. Lazickienė: „Tačiau suderinti augalus galime laikydamiesi ir rūbų madoje galiojančio principo – pasirinkęs vienspalvį stilių niekada neprašausi pro šalį. Tokiu principu komponuota daugiamečių augalų kompozicija visada atrodys stilingai, o metams bėgant galima netinkantį augalą pakeisti kitu“.
Svarbiausia augalo forma, o ne spalva
Olandiško stiliaus gėlyne spalvai visgi tenka antraeilis vaidmuo – čia svarbiausia yra augalo forma. Kaip kažkur taikliai buvo pasakyta, olandiškame gėlyne parenkami augalai, kurie ne tik gražiai gyvena, bet ir gražiai numiršta, besikeičiant metų laikams. Todėl olandiškas sodas dar vadinamas ir natūralistiniu gėlynu, kurį išryškina metų kaita.
„Tokie gėlynai akį džiugina net žiemą, kai smilgos pasidengia šarma. O šaltojo metų laiko vėjai elegantiškai šiaušia augalus, drauge kurdami miesto gausmui neįprastą, bet žmogaus ausį raminantį garsą. Juk kurdami aplinką aplink pastatus turime galvodami apie žmones, kurie kiekvieną dieną leidžia juose“, – sako landšafto specialistė.
Kaip patiems įsirengti olandišką gėlyną?
Norintys patiems susikurti olandišką sodą ar bent jau gėlyną, jo kūrėja pateikia keletą rekomendacijų. „Pirmiausia reikia pamiršti konservatyvias gėlynų formavimo taisykles, drąsiai improvizuoti, žaisti augalų aukščiais. Čia negalioja standartinė aukščių derinimo nuostata, kai žemesnis augalas sodinamas prieš aukštesnį. Tuo natūralistinis daugiamečių gėlynas ir žavus, kad išryškina kiekvieną augalą įvairiais metų laikais ir tuo pačiu gaunasi natūralus, ne dirbtinis vaizdas“, – pabrėžia A. Lazickienė.
Botanikė atkreipia dėmesį ir į tai, kad viksvų ir smilgų aukštis sezono metu padidėja 2-3 kartus ir vėl grįžta į žemiausią būseną tik pavasarį, kai pernykščiai žiedynai ir lapai yra nupjaunami.
„Daugiamečiai augalai nuo pavasario iki žiemos išdidėja kelis kartus. Ir gali atrodyti, kad suklydai pasodindamas šalaviją ar tūbę už viksvos, juk jų visai nesimato, bet atėjus vasarai pamatai, kad tūbė išsistiebia net iki dviejų metrų aukščio“, – pasakoja botanikė.
„Bet, žinoma, siekiant suformuoti natūralistinį daugiamečių augalų gėlyną ar sodą galioja ir daugiau principų, todėl prieš jį kurdami, negailėkite laiko skaitymui – taip turėsite ir akį, ir širdį glostantį gamtos kampelį“, – sako landšafto specialistė.
