Galbūt skanaujate liepų medaus, geriate liepžiedžių arbatą ar šildotės pirtyje ant liepinių gultų – šis tradicinis lietuviškas medis ne tik gražus akiai, tačiau ir naudingas sveikatai.
Lietuvoje savaime auga viena rūšis – mažalapė liepa (lot. Tilia cordata), tačiau galima rasti ir kitų šios rūšies medžių: didžialapę liepą (lot. Tilia platyphyllos) bei Europinę liepą (lot. Tilia × europaea L.)
Liepos medienos spalva yra balta su lengvu rausvumo atspalviu. Paprastai liepos dirbiniuose naudojama liepos mediena nebūna išsisluoksniavusi, tarsi be žymesnės tekstūros. Tai priklauso nuo šlifavimo – kruopščiai nušlifuokite medienos atraižą ir iš karto pamatysite jos tekstūrą. Pamatysite banguotus, aiškiai atskirtus sluoksnius, ypač išorinėje ir medienos srityje.
Balanos ir šerdies spalvos nesiskiria. Ką tik nupjautos liepos mediena yra blyškiai geltona, išdžiūvusi – kiek patamsėjusi. Mediena yra minkšta, ypatingai, kai ji yra šviežiai nupjauta ar sudrėkinta garais, tačiau, kai ji išdžiūva, tampa pakankamai tvirta, mažai skali. Todėl iš liepos medienos meistrai išdrožia įvairių indų ir rakandų: samčių, dubenų, šaukštų. Ant tekinimo staklių tekinami dubenys, lėkštės bei kiti medienos dirbiniai. Išdžiūvusios liepos medienos tankis yra apie 400-450 kg/m3.
Liepą ne tik lengva pjauti, bet ir ją lenkti ar poliruoti. Iš plonų liepos juostelių amatininkai išlankstydavo dėžučių ar sietų apvalkalus. Kai kurie meistrai liepos medienos juostelėmis apkaldavo vežimus, kurių paviršiai būdavo itin nelygūs.
Tačiau žinomiausias liepos panaudojimas, be abejo, yra pirtyse. Labai populiarios medinės dailylentės bei liepiniai gultai, jos pasižymi puikiu kvapu, kas tikrai svarbu pirtyje.
