Sveika, tvarkingai nupjauta veja – tikra kiemo puošmena, savo grožiu džiuginanti savininkų bei praeivių akis. Tačiau, kad žolė būtų idealiai vešli ir žalia, reikia įdėti nemažai pastangų. Vejai grėsmę kelia įvairios ligos. Tad pristatome kelias dažnai pasitaikančias vejos ligas ir būdus, kaip jų išvengti.
Dažniausios vejo ligos
Šaknialigė – tai jaunai žolei pavojinga liga. Ši liga paveikia dar tik dygstančią žolę, apsunkina ir sulėtina jos augimą.
Sniego pelėsis (arba fuzariozė) – grybinė vejos liga. Ši liga veją puola pavasarį, kai tirpsta sniegas ir ilgą laiką laikosi vėsūs ir drėgni orai. Pagrindiniai simptomai: gelsvai pilkos apskritos dėmės; susiformuoja veltinis. Atsiradus šiai ligai, veją visų pirma reikia skarifikuoti (iššukuoti specialiu prietaisu, pašalinant kuo daugiau veltinio), aeruoti ir tręšti.
Miltligė – grybinė liga. Šiai ligai plisti palankios sąlygos: sausi ir karšti orai. Kad veja serga miltlige, galima atpažinti iš ant stiebų atsiradusios balkšvos miltus primenančios medžiagos. Pastebėjus miltligės židinį, kad jis neplistų, pažeistus stiebus reikia išpjauti ar iškasti ir sudeginti. Jei liga įsisenėjusi, veją reikia nupurkšti fungicidais, o po to tręšiant normuoti azoto kiekį.
Dėmėtligė – kita grybinė vejos liga, kuri paprastai plinta esant karštiems orams. Simptomai: ant stiebų atsiradusios gelsvai rudos (0,5-1,5 cm dydžio) dėmelės. Su dėmėtlige yra kovojama šiais būdais: purškiant fungicidus, skarifikuojant ir smėliuojant veją, taip pat aeruojant (šio proceso metu žemėje padaromos ertmės orui).
Rūdys – liga, kuri puola nusilpusią žolę. Palankiausios sąlygos šiai ligai – karšti bei sausi orai. Simptomai: gelsvos, kartais oranžinės pūslelės ant lapų. Kovos ir prevencijos priemonės: vejos aprūpinimas visomis reikalingomis medžiagomis: kaliu, azotu, fosforu.
Kodėl ligos puola žolę?
Silpnas žolės imunitetas. Žolės imunitetas susilpnėja, kai jai trūksta kalio, geležies, magnio. Sveika ir maistinėmis medžiagomis aprūpinta veja būna tamsiai žalios spalvos, o apie maistinių medžiagų trūkumą išduoda gelsva arba salotinė žolės spalva.
Susidariusios ligoms palankios klimatinės sąlygos. Ligų atsiradimą įtakoja oro temperatūra bei drėgmė. Pavyzdžiui: šiltas drėgnas oras sukuria puikias sąlygos grybams augti.
Per didelis azoto trąšų kiekis. Per daug azoto trąšų, netgi pačioje geriausioje dirvoje, sukuria palankias sąlygas vystytis grybams.
Kaip apsaugoti veją nuo ligų?
Veją apsaugoti nuo ligų galima keliomis profilaktinėmis priemonėmis.
Dirvos rūgštingumo reguliavimas. Dar prieš sėjimą, reikia pasirūpinti, kad augalai augtų jiems tinkamoje dirvoje. Gražiai ir sveikai vejai labai svarbus yra dirvožemio PH. Vejai netinka PH, kurio rodiklis mažiau nei 5. Beje, laikui bėgant bet kokia nejudinama dirva yra linkusi rūgštėti, todėl patariama imtis prevencijos ir kas metus nukalkinti ją granuoliuotomis kalkėmis.
Tręšimas. Pavasarį ir rudenį svarbu profilaktiškai vejos paviršiuje tolygiai paskirstykite tinkamas trąšas (specialistai pataria rinktis trąšas, kuriose būtų ne tik NPK, bet ir mikroelementų).
Žolės pjovimas. Svarbu tinkamai ir laiku nupjauti žolę. Nupjovus žolę, žolės likučių negalima palikti ant vejos, nes juose paprastai dauginasi grybai. Taip pat verta žinoti, kad žolės aukštis turi įtakos ligų atsiradimui, paprastai vejos žolės aukštis – nuo 3 iki 5 cm (priklauso nuo pasėto žolių mišinio). Specialistai pataria nepalikti aukštesnės žolės žiemai (tarkime 10 cm), nes tada yra didesnė tikimybė, kad po žiemos veja dėl iššutimo bus užpulta sniego pelėsio.
Laistymas ir vėdinimas. Veją svarbu reguliariai laistyti. O pavasarį veją, augančią sunkioje dirvoje, patariama vėdinti badant velėną, jei dirva lengvesnė tai daryti reikia kartą per 3-5 metus.