Gyva kalėdinė eglutė – žalias ir kvapnus Kalėdų simbolis, kuris puošia namus ir kuria juose šventišką nuotaiką. Renkantis gyvą kalėdinį medelį, galimas dvejopas pasirinkimas: kirstinė arba vazoninė eglė. Pateikiame kelis ekspertų patarimus, tiems, kurie nusprendė įsigyti vazoninę eglutę ir ketina ją persodinti.
Vazoninių eglučių rūšys
„Kalėdų eglės“ įkūrėjas Lukas Litvinas sako, kad šiais laikais vazoninių eglučių galima rasti daugybę rūšių. Populiariausiomis būtų galima įvardinti šias eglutes: Baltoji eglė, Serbinė eglė, Sidabrinė eglė, Daniškas kėnis.
Baltoji eglė – ši eglė išsiskiria savo mažais spygliukais ir siaura bei tankia laja, dėl savo kompaktiško dydžio ši eglutė tinka mažesnėms erdvėms.
Sidabrinė eglė – ši eglutė dar yra vadinama dygiąja, nes jos spygliai yra aštrūs ir tankūs. Toks medelis išsiskiria savo spalva – jis gali būti melsvo arba žalsvo atspalvio. Sidabrinei eglei tinka mūsų klimatas ir yra nebaisūs laukiniai gyvūnai, todėl ją persodinti galima ir atviroje vietoje.
Daniškas kėnis – itin populiarėjanti kalėdinių medelių rūšis. Ši rūšis savo populiarumą užsitarnavo dėl beveik nebyrančių spyglių. Tai išvaizdus, sodriai žalios spalvos medelis, kurio šakos išsidėsčiusios labai tvarkingai, todėl kartais netgi gali pasirodyti, kad tai dirbtinė eglutė.
Serbinė eglė – šiek tiek retesnis pasirinkimas, tačiau toks medelis yra gera paprastosios eglutės alternatyva. Ji pasižymi smulkiais spygliais, tankumu ir įdomiais atspalviais – nuo melsvai sidabrinio apačioje iki žalsvo viršuje.
Kaip išsirinkti tokią eglutę, kurią galima būtų vėliau persodinti?
Miškininkė – kraštovaizdžio architektė Dovilė Lileikienė sako, kad kuo mažesnė eglutė, tuo didesnė tikimybė, kad eglutė prigis. Taip yra dėl to, kad sodinant mažą eglutę į vazoną, nukertama mažiau augalui gyvybiškai reikalingų šaknų. Deja, tankioms ir medelyne gražiai augančioms eglutėms, kurios turi labai vešlią šaknų sistemą, dažnai yra nukapojama visa „gyvastis“, nes parduoti su dideliu vazonu yra nepatogu. L. Litvinas sutinka su tokia nuomone ir priduria, kad norint vėliau persodinti eglutę, geriau rinktis tokią, kuri yra užauginta vazone ir kurios šaknys jau yra tokios, kokios ir užaugo (t.y. netrumpintos šaknys), taip yra gaunami dideli šansai, kad eglutė prigis.
Kaip prižiūrėti eglutę vazonėlyje šventiniu laikotarpiu?
Vazoninės eglutės nemėgsta karščio, todėl jos turi būti laikomos kuo toliau nuo šilumą skleidžiančių prietaisų (radiatorių, židinių, krosnių). Kambaryje, kuriame stovės eglutė, turi būti pakankamai drėgna. Jei leidžia papuošalai, galima eglutę nupurkšti vandeniu. Jokių būdu nereikia jos perlaistyti vandeniu, gruntas turi būti tik šiek tiek drėgnas, kad nepradėtų sprogti pumpurai. Taip pat reikia pasistengti kabinant žaisliukus nepriveržti jų siūlais ar viela prie pat šakelių.
Kaip ir kada vyksta tokios eglutės persodinimas?
Miškininkė – kraštovaizdžio architektė sako, kad norint išsaugoti kalėdinę eglutę, reikia neleisti jai patirti ,,temperatūrinio streso”. „Neneškite eglutės į namus iš minusinės temperatūros. Tegul ji bent parą pastovi nešildomoje patalpoje. Jei iki Kalėdų eglutė nepatyrė šalčio smūgio, viskas gerai“, – pasakoja D.Lileikienė.
Jei po Kalėdų lauke labai šalta, eglutę geriau palaikykite nešildomoje patalpoje. Jei temperatūra yra iki 0 laipsnių, eglutę galima iš karto sodinti. Tačiau išnešant ar sodinant eglutes žiemos metu iš kambario, reikia apžiūrėti augalo pumpurus. Jei jie pradėję brinkti, geriau augaliuką palikti apšviestoje, nešildomoje patalpoje ir labai saikingai padrėkinti. Jei pumpurai tokie kaip buvę ir nėra šalčio, drąsiai galim sodinti, kaip visus augalus rudenį. Ekspertė pataria šaknis mulčiuoti smulkinta medžių žieve arba durpėmis. Pasodintą augalą taip pat galima ažūriškai apdengti eglių šakomis, šis būdas suteiktų augalui švelnesnes augimo sąlygas. Pavasarį augalą reiktų pagenėti, nupjaunant iki trečdalio šakučių ilgio.
