Vis labiau artėjant Vėlinėms, daugelis iš mūsų vis dažniau apsilankome kapinėse, prisimindami mirusiuosius ir norėdami labiau pasirūpinti jų kapais. Pastaraisiais dešimtmečiais lietuviškų kapinių želdynai smarkiai keitėsi, atsirado daug naujovių, kurios kartu su kitais pokyčiais po Nepriklausomybės atgavimo atėjo iš Vakarų Europos šalių. Šį kartą nusprendėme pasidairyti po kapines vieno nedidelio Vokietijos miestelio Oberammergau, esančio pietinėje ir kalnuotoje Bavarijos dalyje bei palyginti augalų pasirinkimą su mūsų kapinių želdiniais.
Nemažai kapų šiose kapinaitėse yra dar iš XIX a., bet net ir senieji kapai, kuriais jau niekas iš gyvųjų artimųjų nebesirūpina, vis tiek nėra apleisti, nes prižiūrimi ir tvarkomi kapinių tarnybos. Tais atvejais, kai velionis yra vienišas ir neturi giminių, jis paprastai kremuojamas ir palaidojamas valstybinių tarnybų rūpesčiu. Tokius kapus paprastai galima pažinti pagal tai, kad ant jų tėra tik kuklus antkapis ir želia tvarkingai kerpama žolė, nėra jokių gėlių ar puošmenų. Jei žmogus turi palikuonių, bet šie nepasirūpina laidotuvėmis ir kapo priežiūra, tuomet kapų valdyba kreipiasi dėl paslaugų į kurią nors želdinimo įmonę, o sąskaitą vėliau pateikia palikuonims. Nemažai yra tokių žmonių, ypač senyvo amžiaus, kurie dar būdami gyvi, susitvarko visus formalumus: užsisako laidojimo bei kapo priežiūros paslaugas ir iš anksto apmoka sąskaitas.
Dairantis po Oberammergau miestelio kapinaites, pirmiausiai į akis krenta tai, kad čia retai pamatysi medį ar krūmą, kuris visiškai užgožtų patį kapą, želdiniai sodinami paprasti, bet santūrūs ir skoningi, neteko matyti dirbtinių fluorescencinių spalvų gėlių. Galbūt, prieš sodinant augalą (ypač krūmą ar medelį), yra pasidomima, ar šis nevaldomai neišsiplės, o jeigu ir sodinamas toks, kuris auga greitai ar plačiai, tada nuolat juo rūpinamasi, jis genimas. Deja, praktiškai visose Lietuvos kapinėse galima pamatyti ne vieną kapą, ant kurio užmiršti ir viską užgoždami plinta augalai, trukdydami net ir gretimais esantiems kapams. Juk prieš sodinant krūmą, o tuo labiau medį, būtina pasidomėti, koks jis bus po kurio laiko, nes paaugusį augalą vėliau dažnai būna gaila, o kartais net ir neįmanoma išnaikinti. Ir tai galioja ne tik medžiams ar krūmams, yra juk ir tokių gėlių, kurios gali užaugti iki 2–2,5 m aukščio bei pločio ar agresyviai plisti į šalis šakninėmis atžalomis bei sėklomis.
Rudenį Oberammergau kapinaitėse vyrauja daugiametės ir vienmetės gėlės: visadžydės begonijos („ledinukai“), kurios mėgstamos ir lietuviškose kapinėse, nes yra gan nereiklios, gausiai ir ilgai žydi; sprigės, pasižyminčios ryškių spalvų žiedais; melsvės, kurių ryškūs žali arba margi lapai atrodo tarsi žiedai, o patys augalai gerai jaučiasi pavėsyje bei nederlingoje žemėje; dekoratyviniai paparčiai, dažniausiai sodinami pavėsingose ir drėgnesnėse vietose; visžaliai augalai gebenė bei žiemė, žaliais lapais uždengiantys žemės paviršių tarsi kilimas ir galintys augti pavėsyje; maloniai kvepianti ir taip pat pažeme slenkanti lobuliarija, žydinti smulkiais ir baltais žiedeliais; rudens gėlės – chrizantemos bei viržiai, kurie yra vieni iš nedaugelio augalų, džiuginantys žiedais vėlyvą rudenį; bei kitos gėlės.
Šiose kapinaitėse sodinamų medžių ir krūmų asortimentas nedidelis: figūriškai karpomi buksmedžiai ir kukmedžiai, kurie kapinėse patogūs tuo, kad auga lėtai, žaliuoja ištisus metus ir gali augti pavėsyje; įvairių veislių tujos, kurios pasirenkamos žemaūgės ar kompaktiškų formų; nedidelių japoniškų lanksvų krūmeliai, nereiklūs ir ilgai žydintys; taip pat puskiparisiai bei hebės – tik pas mus šie augalai yra lepoki, linkę žiemomis apšalti; t.p. kadagiai, kauleniai, kalninės pušelės bei kiti.
Visžaliai lapuočiai bei spygliuočiai labiausiai atsiskleidžia žiemą, kaip jau gėlės nebežydi, o ir kiti augalai būna be lapų, tuomet jie savo žaluma užpildo žiemą ištuštėjusius plotus.
Kaip matosi, dauguma augalų yra tokie patys, kurie sodinami ir mūsų krašte, nors matėsi ir tokių, kurie mūsų kapinėse sodinami retai: rožės, ciklamenai, fuksijos, soruolės bei kt., bet greičiausiai, nulemia skirtingos oro sąlygos bei švelnesnės šio krašto žiemos.
Ant vokiečių kapų neteko pamatyti ir didelių, plastmasinių, ryškių spalvų ar masyvių žvakių ryškiaspalvių plastmasinių augalų, kurie pas mus gan populiarūs ir, deja, nebyloja apie gerą skonį. Kapai čia dažniau puošiami saikingai: nedidele žvake, žibintu ar vazele, akmenėliais, jūros kriauklėmis, girdyklėle paukščiams, akmenine knyga ir kitais dalykais, kurie, galbūt, gyviesiems primena velionį ar jo pomėgius.
Tad iš vokiečių galėtume pasimokyti, kaip kapinėms galima pasirinkti kuklius, lėtai augančius, nedidelius ir paprastus augalus, o taip pat – spalvų ir formų santūrumo, nes juk vis tik tai yra kapinės. Taip pat žavi tai, kaip Vokietija rūpinasi savo tėvynainių kapais bei atminimu ne tik pačioje šalyje, bet ir kituose kraštuose. Štai Lietuvoje yra išlikę nemažai vokiečių karių kapų, kai kuriems iš jų net virš 100 metų (yra išlikusių dar nuo I-ojo Pasaulinio karo laikų), bet retai pamatysi, kad jie būtų apleisti ir neprižiūrėti, jais nuolat kas nors rūpinasi šios valstybės tarnybų užsakymu.
