Lietuvos rožininkų draugijos pirmininkė vilnietė Nijolė Karpavičienė stengiasi neplanuoti jokių kelionių, kai pirmaisiais žiedais apsipila jos namus puošiantis rožynas. Jame – keli šimtai veislių gėlių. „Pats gražiausias metas, kai pražysta senovinių veislių rožės. To grožio būni taip išsiilgęs…“ – sako augintoja.
Rožyno kūrėjos profesija su gėlėmis nėra susijusi: Nijolė yra inžinierė-projektuotoja – projektuoja statinių telekomunikacijų tinklą. „Mėgstu savo darbą. Jis griežtas, tikslus ir labai atsakingas. O rožės – šioms skiriu visą laisvalaikį – kūryba“, – apie dvi viena kitą papildančias savo gyvenimo puses aiškina Nijolė.
Moteris neslepia sauganti asmeninę erdvę, tad į namus įsileisti sutiko tik dėl mėgstamų gėlių. „Jas reikia rodyti, jomis reikia džiaugtis. Žmonės dar mažai žino, kad šio grožio tiek daug ir kad jis toks įvairus“, – sako rožininkė.
Žemė ir dangus
Nijolės rožynas veši prie nuosavo namo vienoje sostinės sodų bendrijoje. Šeima standartinį šešių arų sklypą įsigijo maždaug prieš penkiolika metų, namą suprojektavo ir, galima sakyti, pasistatė patys.
„Kai baigėme, vyras pasiūlė pasodinti rožių. Tada prekybos centruose nebuvo didelio jų pasirinkimo, ant etikečių tiesiog puikuodavosi užrašai: „Raudona rožė“, „Parko rožė“… Bet aš užsikabinau“, – prisimena šeimininkė.
Virptelėjęs balsas išduoda Nijolės skausmą – mažiau nei prieš metus moteris tapo našle. O sutuoktinis itin palaikė žmonos pomėgį, pats išmoko skiepyti rožes, mokė ją fotografuoti savo augalus. Vytauto aistra buvo parasparniai, todėl šeima kartu dažniausiai traukdavo į kalnus.
„Vytas labai gerai jausdavosi danguje – ten pailsėdavo, o man reikia žemės. Kita vertus, reikia ir oro“, – svarsto moteris, nes ir pati skraidydavo parasparniu.
Žiemoja garaže
Maždaug 140 kv. m Karpavičių namas sumūrytas iš blokelių, apkaltas lentomis, o dvišlaitis stogas dengtas bituminėmis čerpėmis. Pirmajame aukšte yra bendra svetainės ir virtuvės erdvė, miegamasis, antrajame – du miegamieji.
Šeimininkė sako, kad jei namą statytų iš naujo, nebekastų rūsio: arti šių vietų yra paviršiniai vandenys, todėl rūsys drėgnas. Per šilta jame žiemą laikyti ir vazonuose auginamas rožes. Per šalčius jos sunešamos, vešinčios didžiuosiuose – suvežamos į garažą. Gėlininkė vazoninių rožių turi tiek, kad nelieka vietos automobiliams. Šie laikomi po stogine.
Židinį atstotų laužas
Name yra vienas vonios kambarys su tualetu. Pašnekovė neslepia, kad jei statybas pradėtų iš naujo, vonią ir tualetą įrengtų atskirus. Nėra čia ir židinio – individualiems namams būdingo atributo. „Vyras nenorėjo. Sakydavo: „Jei reikės – laužą susikursime kieme.“ O aš ir neprieštaravau“, – paaiškina Nijolė. Dabar gėlininkė gyvena su dviem dukromis: dvidešimt ketverių dizainere Vilma ir dešimtmete Saule. Guoliai ir dubenėliai išduoda, kad namuose yra ir visa krūva augintinių: trys šunys, trys katės, papūgėlė. Beje, Egzotų veislės katei Džipsei – aštuoniolika metų, o tai, kalbant apie kates, – jau labai labai garbingas amžius.
Gražuolės – ne lepūnės
„Mitas – kad rožės labai lepios. Jos net labai ištvermingos, – pabrėžia rožininkų draugijos vadovė. – Tiesiog reikia tinkamai pasirinkti: aplinkai papuošti skirtos vienų veislių gėlės, kolekcionuoti – kitų.“
Nijolė Karpavičienė sako jau nebeskaičiuojanti, kiek veislių rožių auga jos valdose. „Buvo apie tris šimtus. Kai kurių atsisakiau, nes nepasiteisino, kai kurios po žiemos iššalo, tad liko gal kokių dviejų šimtų penkiasdešimt rūšių“, – svarsto ji. Beje, pasak augintojos, rožėms labiau kenkia ne šalčiai, o kaitri pavasario saulė.
Prižiūrėti, genėti, laistyti, ravėti, dengti spygliuotus augalus vilnietei visai nesunku. „Mano sode yra ir piktžolių, nemėgstu čiustyti kiekvieno kampelio – juk gamtoje yra visko, tad ir sode visko turi būti. Beje, prie rožių labai dera garšvų žiedai, krapai, svogūnai, česnakai – visi prieskoniniai augalai“, – vardija gėlininkė.
Klasika ir improvizacija
Sklype moteris yra įrengusi klasikinį rožyną su fontanu. Griežtų geometrinių formų klombas rėmina žemos buksmedžių – arti tūkstančio medelių – gyvatvorės.
Kitoje sklypo dalyje, palei tvorą, puikuojasi kitoks – laisvos formos – rožynas: čia gėlės dera su įvairiais daugiamečiais augalais. O daržą šeimininkė šiemet užveisė netradicinį: ant laukujų palangių sustatytuose loveliuose augančios įvairių rūšių ir spalvų salotos atrodo net labai dekoratyviai.
„Kurdama gėlyną, apie spalvas, žiedus, formas daug negalvoju. Augalus derinu greitai, pasikliauju nuojauta. Mėgstu patarti kitiems, tačiau darau tai atsargiai, juk kiekvienas sodas – individualus, griežtų nurodymų negali būti“, – sako Nijolė.
Neišsemiama tema
Lietuvos rožininkų draugiją moteris yra įsteigusi su bendraminčiais. „Ši bendrija veikia vos dvejus metus, nors susibėgame jau seniai.
Geriame arbatą ir visada kalbame apie rožes, aptariame, kuri veislė geriau peržiemojo, kuri skaniausiai kvepia. Mums tų kalbų niekada negana“, – pasakoja entuziastė.
Bendraminčiai ieško senųjų rožių veislių, jų, pergyvenusių karus ir kitas negandas, galima rasti kapinaitėse, patvoriuose, kitose vietose. Dar draugijos nariai įveisė ir prižiūri rožynus Vilniaus jonitų vienuolyno kieme, Senuosiuose Trakuose esančiame moterų vienuolyne.
Nijolė taip pat kuria, fotografuoja rožių puokštes, natiurmortus, vasarą jos namus puošia skintų, žiemą – džiovintų gėlių kompozicijos. Moteriai patinka ir daiktai su rožių motyvais, tačiau šių, jos žodžiais, turi būti su saiku.
Mums arbatą šeimininkė užplikė dukros Saulės nulipdytame keraminiame arbatinuke su žiedo formos snapeliu, gėrėme iš puodelių su rožių piešiniu. Ragavome ir gėlininkės virtos rožių uogienės, uostėme pačios gaminto rožių vandens. Šiam kvapniausius jaunus žiedlapius reikia rinkti penktą valandą ryto.
