Vasaris – metas, kai pradedame sėklų daiginimą, turime atidžiai rūpintis vaismedžiais, stebime bites. Kaip tai daryti ir, kokie kiti darbai laukia sode, darže ir gėlyne – skaitykite šiame straipsnyje.
Nežinia, ką iškrės orai vasarį. Jeigu maža sniego, jo galite pažerti po vaismedžių vainikais, šilčiau aprišti medelių kamienus. Sniego užberkite ir ant svarainių krūmų, braškių lysvių.
Jei teks braidyti per pusnis, sodininkai turės būti ypač budrūs ir stebėti, kad kiškiai neapgraužtų vaismedžių. Kai daug sniego, jie gali pasiekti neaprištas medžių šakas ar liemenį, būtinai sutvarkykime nukritusius aprišalus. Kiškius labiausiai vilioja obelaitės, juos traukia obelų žievėje esantis fermentas, kuris veikia žvėrelių vislumą, bet graužia ir kriaušes bei slyvas. Vyšnių dažniausiai nukanda metūglius, tad didžiausią pavojų kelia jauniems, 1-3 metų amžiaus, medeliams. Kad taip neatsitiktų, sniegą aplink vaismedžius suminkime. Jei jo yra labai daug, dalį nukaskime. Visiškai pašalinti sniegą yra pavojinga, nes, spustelėjus stipriems šalčiams, gali pašalti vaismedžių šaknys. Jei sodas aptvertas ne žemesne kaip 2 m aukščio tvora, kiškiai į jį neturėtų patekti. Reikia nuolat stebėti, kad tvoroje neatsirastų skylių ir į patvorius nepripustytų sniego.
Dideliuose sodininkystės ūkiuose antroje žiemos pusėje pradedama genėti vaismedžius. Sodininkų mėgėjų sodeliai paprastai yra maži, ir išgenėti galima suspėti pavasarį. Tie, kas ruošiamės genėti vasarį, pradėkime nuo senų aukštaūgių obelų, nes jos atspariausios šalčiams. Genint padarytas žaizdas užtepkime sodo tepalu arba uždažykime vandens emulsiniais dažais. Kriaušes ir kaulavaisius išgenėsime pavasarį iki žydėjimo, esant šiltesniems orams.
Vasario pabaigoje – kovo pradžioje dėl didelio temperatūros svyravimo dienos ir nakties metu, ypač dieną esant giedram orui, gali sutrūkinėti arba atšokti vaismedžių žievė. Kad taip nenutiktų vaismedžių kamienus apriškite eglišakėmis. Arba jei oras atšyla ir yra teigiama vidutinė paros temperatūra, tuomet dar galite nubalinti (jei to nepadarėte iš rudens) vaismedžių kamienus ir stambiųjų šakų pagrindus.
Pažiūrėkime, kaip laikosi vaisiai rūsyje. Sodininko paramos žiemą laukia ypač sparnuočiai, liekantys žiemoti mūsų krašte. Talkininkus, padedančius naikinti kenkėjus, nepamirškime sunkiu jiems metu. Kovokite sode su pelėmis ir kitai graužikais. Jei malkomis kūrenate krosnį, surinkite pelenus. Pavasarį išvirsite šarmo ir juo apšlakstysite agrastų, serbentų krūmus. Jie mažiau sirgs grybinėmis ligomis. Pelenai tinka dirvos rūgščiai reakcijai neutralizuoti.
Vasario mėnesį, kai visiems trūksta vitaminų, o šalti, pavėluoti orai nešykšti gripo ar gerklės peršėjimo, gali pagelbėti sudaigintos įvairių daržovių bei javų sėklos – tai natūralių vitaminų, mikroelementų ir fitoncidų šaltinis. Daiginimui tinka: kviečiai, miežiai, lapiniai ridikėliai, pipirnės, liucernos, baltieji dobilai ir kt. Sėklas daiginkite šviesioje ir šiltoje 20-22 laipsnių patalpoje. Į gilią lėkštę ar pailgą indelį su kraštais įdėkite sudrėkintą vandenyje 1,5 cm sluoksnių vatą, ligniną, filtrinį popierių ar popierinę servetėlę, tankiai paberkite pipirnių, lapinių ridikėlių ir kt. sėklų ir uždenkite lėkštute. Augalams sudygus, atidenkite ir pastatykite ant palangės (tinkamiausia temperatūra 15-18 laipsnių). Po 14 dienų nuo sėjos pradėsime skinti pipirnės lapelius. Pipirnes naujai sėkite kartą per savaitę, ir pastoviai turėsite žalių, gardžių, krienus primenančių žalumynų.
Ant palangės ar kitoje šviesioje vietoje lovelyje su žemėmis ar vazonėliuose pasodinkite petražolių, šakniavaisinių salierų, svogūnų ropelių. Taip pat virtuvėje ant palangės patartina užsiauginti svogūnų laiškų indeliuose su vandeniu. Ant indelių su vandeniu uždėkite po svogūną taip, kad apatinė dalis siektų vandenį. Nevisiškai subrendę storakakliai svogūnai anksčiau pradeda leisti laiškus, todėl juos pirmiausia atželdinkite. Sudaigintomis sėklomis ir žalumynais pagardinkite įvairius patiekalus ir vieną kitą žalią lapelį iš lėto sukramtykite, pajusdami jų skonį.
Jei turime daug cikorijos šaknų, dalį jų galime atželdinti. Nuo lapkričio pabaigos iki gruodžio vidurio šakniavaisiai suformuoja gūželes, o kad jos būtų gero skonio, nekarčios, cikorijos želdinamos tamsioje patalpoje, kur temperatūra 15-18 laipsnių, pasodinus plastikiniuose ir moliniuose vazonuose, kibiruose ar dėžėse. Jei želdinate šviesioje patalpose, tai ant susodintų šakniavaisių užpilkite sluoksnį durpių ar smėlio, arba ant vazono su cikorija uždėkite kibirą. Sodinamoji terpė ir žemių sluoksnis turi būti nuolat laistomas.
Išrūšiuokime svogūnus. Storais kakleliais pirmiausia suvartokime. Sodinti palikime daugializdžius, stambesnius, juos laikykite šiltai, tada bus mažiau žyduolių, o maistui paliktus – vėsiai, tada jie mažiau pus. Maistui skirtus svogūnus geriausia laikyti 0-3 laipsnių temperatūroje. Šaltai laikomi svogūnai prieš laiką nesudygsta, be to, slopinama ligų sukelėjų veikla. Arba maistui skirtus svogūnus laikykite šiltoje virtuvėje, į pintinę kur laikomi svogūnai įdėję keletą riekučių sausos džiovintos duonos. Taip laikomi svogūnai nepus ir nesudygs. Kas savaitę tikrinkite rūsyje laikomas daržoves, ar nėra puvinio židinių. Kiekvieną šiltesnę dieną vėdinkite rūsį.
Perrinkite ir išrūšiuokite pagal stambumą bulves. Sėklai atrinkite 60-80 g stambumo gumbus, juos supylę į dėžes, padėkite šviesesnėje, geriau vėdinamoje vietoje.
Maistines ir sėklines bulves laikykime nešaltai, apie 3°C temperatūroje. Pašalusių bulvių pasikeičia skonis, jos tampa salstelėjusios, tačiau nebūtinai pašalusios, bet ir vėsiau laikomos bulvės darosi saldžios. Tai nėra pavojinga ir tokios salstelėjusios bulvės tinkamos mitybai, nes jose krakmolas tiesiog skyla ir virsta cukrumi. Taigi, tikrai nieko pavojingo. Tačiau jeigu bulvės kelis kartus užšalo – atšilo, tada jas tikrai reikia išmesti, jos netinkamos net gyvuliams šerti.
Nepatartina laikyti vienoje patalpoje vaisių ir daržovių kartu, pavyzdžiui, laikant obuolius kartu su bulvėmis, obuoliai labai greitai prisigeria bulvių kvapo.
Patikrinkime, ar vienodai apsnigti kaupai, kuriuose laikome bulves bei šakniavaisius. Ant šiaurinės ir rytinės kaupų pusės užmeskite eglišakių, kad daugiau susikauptų sniego. Kai temperatūra nukris žemiau -10 laipsnių, sandariai užkimškite angas.
Gausiai pasnigus, nuo spygliuočių medžių ir krūmų nupurtykime sniegą. Sniegas išlaužo ir išlanksto šakas. Patikrinkime ar tinkamai pridengti visžaliai dekoratyvieji augalai: rododendrai, lauralapės vyšnios ir kt., nes vasario mėn. dažnai pučiantys rytiniai vėjai ir vis dažniau dienomis pasirodanti saulė, žadina juose gyvybinius procesus, o naktimis spaudžiantis šaltukas gali pakenkti. Todėl labai svarbu pasirūpinti, kad dengiamoji medžiaga (balta agroplėvelė ar kita lengva austinė medžiaga) visada būtų tvarkinga, o kai labai šąla, priedangą dar pagerinkime.
Atodrėkio metu, nutirpus sniegui, apmulčiuokime durpėmis daugiametes ir svogūnines gėles, jei to nepadarėme iš rudens. Mulčias suteikia žemei purumo, ilgiau išlaiko drėgmę, mažiau priauga piktžolių.
Šį mėnesį į šiltnamį arba šviesų kambarį sunešamos svogūninės gėlės, kurias norime pražydinti kovo 8-jai. Tulpės įnešamos vasario 5-10 d., hiacintai – 15 d., o narcizai – 18-19 d. Tinkamiausia temperatūra haicintams 18-20 laipsnių, tulpėms -15-18 laipsnių, o narcizams – 12-15 laipsnių.
Vazonėliuose ar dėžutėse nužydėjusias tulpes, hiacintus, narcizus reikia laistyti ir toliau, kad vėliau galima būtų svogūnėlius persodinti į gėlyną lauke. Peržydėjusį žiedą su stiebu reikia atsargiai nuskinti, paliekant 2 lapų poras. Žydėjimo metu svogūnėliai labai nusilpo. Maisto medžiagomis dabar juos aprūpins lapai, todėl laistykite, kad kuo ilgiau būtų žali. Atsarginių maisto medžiagų reikia tiek naujiems svogūnėliams susidaryti, tiek seniems sustiprinti. Pradėjus gelsti lapams, augalų jau nelaistykite.
Laikas sėti šildomuose šiltnamiuose ilgos vegetacijos vienametes gėles ir pradėti dauginti auginiais, per žiemą išlaikytas gėles. Jeigu rūsyje stratifikuojamos dekoratyvinių augalų sėklos, negalima užmiršti retkarčiais jų kartu su smėliu iš dėžučių išpilti ir pamaišyti, kad prie jų geriau pietų oras. Jei smėlis pradžiuvo ir yra per sausas, jis sudrėkinamas.
Jeigu iš rudens paruošti rožių poskiepiai, galima pradėti skiepyti rožes. Poskiepiai iš rūsio sunešami į šiltnamį ir sudedami į drėgnas pjuvenas po stelažais. Po 3 savaičių jie išimami iš pjuvenų ir pradedami skiepyti. Skiepijama 20 laipsnių temperatūros patalpoje, įskiepyti kereliai čia sustatomi į drėgnas pjuvenas. Po 12 – 15 dienų įskiepiai prigyja ir pradeda augti. Ūgliams išaugus iki 3-5 cm, persodinama į vazonėlius.
Chrizantemos, kurios paliktos pavasariniam dauginimui, laikomos šviesioje, 5 laipsnių šilumos patalpoje, šiek tiek palaistomos, pradedamos dauginti auginiais.
Žiemą begonijų, jurginų gumbai, kardelių bei montbrečių gumbasvogūniai, pipyčių šakniastiebiai laikomi šiltoje patalpoje, kurios santykinė oro drėgmė apie 70 proc. Kiekvieną šiltesnę dieną patalpos turi būti vėdinamos.
Bitėms reikalinga ramybė. Dažnai apžiūrime, ar neapledėjusios lakos, iškrapštome negyvas (mirusias) bites, jog į avilį laisvai galėtų patekti oras.
Jaučiant, jog bitėms per šalčius gali pritrūkti maisto, šeimas nuolat stebėkime, pasiklausykime jų dūzgesio. Jeigu, klausydami per žarnelę, nustatome, kad bitės yra menkos, o ir stuktelėjus į avilį, ūžesys nepadidėja, tuojau pat avilį pašildykime įkaitintomis plytomis ar kt. medžiagomis, o ant korių nugarėlių padėkime kandi tešlos. Ji gaminama iš 1 dalies medaus ir 3-4 dalių cukraus pudros.
Atšilus orui, apsiskraidymo metas. Šiltesnę dieną jos veržiasi į lauką. Užtai vidurdienį reikia atidaryti lakų lenteles arba nukelti skydus, kad bitės galėtų išskristi. Po apsiskraidymo lakos vėl pridengiamos. Taip jos apsaugomos nuo zylių, pelių ir vėjo.
Remontuokite avilius, nuolat stebėkite ar korių negraužia pelės. Jas gaudykite spąsteliais arba nuodykite užnuodytu jauku.
