Kambarių džiaugsmas – žydintis anturis

Šios kambarinės gėlės žiedai subtiliai įsikomponuoja interjere. Dideli rausvi, raudoni, balti žiedai šeimininkus gali džiuginti beveik visus metus.

Dauginimas ir auginimas. Anturiai dauginami sėklomis ir vegetatyviniu būdu – dalijant auginiais. Senus kerelius galima skirstyti į kelias dalis. Tai daroma rankomis (įrankiais galima sužeisti trapias saikas), liepos-rugpjūčio mėn. Sumedėjusios šak­nys patrumpinamos, žaizda apyeliama trinta medžio anglimi. Atskiros dalys sodinamos į anksčiau mi­nėtą žemės mišinį. Prieš skirstant kerų apatinę dalį ties šaknies kakleliu galima apvynioti samanomis, kurios nuolat drėkinamos. Kai išauga naujos pridė­tinės šaknys, keras skirstomas. Jauni augalai, dau­ginti sėklomis ar kero dalimis, auginami 22-25° C temperatūroje.

Liublino Žemės ūkio akademijos gėlininkų; siū­loma senus Andrės anturio kerus dauginti taip. 8-9 metų augalų apatiniai lapai pašalinami. Kero pa­matas apdedamas lygių dalių samanų, durpių ir per-lito mišiniu, kuris nuolat drėkinamas. Augalas už­dengiamas polietilenine plėvele. Po 4 mėnesių išau­ga naujos stiprios šaknys. Tada atskiriami šoniniai ūgliai ir pasodinami. Nuo to motininis augalas ne nukenčia. Anturį galima dauginti ir auginiais. Senų augalų jie pjaunami su vienu bambliu. Saknydinami durpių ir perlito mišinyje (2:1) drėgnoje aplinkoje. Įsi­šaknija iki 95%. Po 18 mėnesių jauni augalai būna su keletu lapų ir geru šaknynu, pradeda žydėti.

Dabar anturiai daugelyje pasaulio šalių plačiai dauginami audinių kultūros būdu, daugiausia iš la­pų audinių. Iš jų išauginti augalai yra produkty­vesni negu iš sėklų.

Gamybininkai anturius dažniausiai daugina sėk­lomis. Norint užsiauginti sėklų, žiedus reikia dirb­tinai apdulkinti. Dulkinama gegužės mėn. – birželio pradžioje. Minkštu šepetėliu žiedadulkės perneša­mos nuo vienų žiedų ant kitų. Tai kartojama kelis kartus per savaitę. Užsimezgę vaisiai noksta 8 – 10 mėnesių. Vaisiai – uogos, kurių viduje būna 1 – 4 sėklos. Mokslininkai nustatė, kad geriausios dauginimui pusiau sunokusių ir sunokusių vaisių sėklos, nelabai daigios nesunokusių ir pernokusių vaisių. Sėklos greitai praranda daigumą.

Tik su­rinktos išvalomos ir sėjamos. Prieš sėją jas patar­tina išdezinfekuoti 0,1% kalio permanganato tirpa­le. Latvijos gėlininkai sėklas rekomenduoja sėti že­mose, 5 cm aukščio dėžutėse į purų, lygių dalių su­smulkintų kimininių samanų, durpių, buko lapų mi­šinį. Sėklos neužžeriamos. Dėžutės užpavėsinamos, substrato paviršius nuolat drėkinamas. Pasėliai lai­komi 22 – 25° C temperatūroje. Kai išauga’antras tikrasis lapas, daigai pikuojami į tokį pat substra­tą. Daigų šaknelės trapios, todėl persodinama labai atsargiai. Išaugus penktam lapui, daigai pikuojami į dėžutes ar vazonėlius (5 cm skersmens) su durpė­mis (pH 5,8). Nuo spalio iki gegužės mėn. durpėse auginami anturiai papildomai tręšiami kas 2 savai­tės silpnu  (0,05 – 0,1%) mineralinių trąšų tirpalu.

Rekomenduojama sėklas sėti ne į substratą, bet į Petrio lėkšteles ant drėgno filtrinio popieriaus. Po 2 savaičių sudygusios sėklos pikuojamos lėkštose dėžutėse j tokį žemės mišinį: aukštapelkių durpių, lapinės žemės ir susmulkintų kimininių samanų (2:1:1). Į šį mišinį pridedama upės smėlio, su­smulkintos plytos ir medžio anglies. Po 1,5 – 2 mė­nesių daigai pikuojami dar kartą. Augalai su 5 – 6 lapais sodinami į vazonėlius. Į aukščiau nurody­tą žemės mišinį pridedama mėšlo.

Pikuojant šaknys trečdaliu sutrumpinamos. Jauni augalai trečdaliu patrumpinami, gana dažnai persodinami, kaskart vis į didesnį vazonėlį su storesniu drenažo sluoksniu. Suaugę persodinami kas 3 – 4 metai, geriausia ru­denį. Ruošiamas derlingesnis žemės mišinys: lapi­nės, mėšlinės žemės, durpių ir smulkiai kapotų ki-imininių samanų (4:2:2:1), pridedama sauso mėš­lo, susmulkintų plytų, medžio anglies, susmulkinto penoplasto ir upės smėlio, Sie priedai pagerina aera­ciją ir dirvos pralaidumą vandeniui. Per vegetaci­ją augalai papildomai tręšiami 0,1%, mineralinių trąšų ar silpnu išrūgusių srutų tirpalu.

Kai kurie užsienio specialistai siūlo anturį au­ginti substrate, kurio viršutinį 10 cm sluoksnį su­daro perpuvę pušų spygliai, o apatinį 20 cm – kom­postas. Anturiams tinkamiausias žemės pH 4,4 – 5,5 (iki 6).

Dauguma ūkių anturius augina vazonuose, tačiau yra duomenų, kad auginami grunte sukrauna dau­giau žiedų. Pavyzdžiui, specialistų duomenimis, grunte augančių žiedų išeiga būna 41′% didesnė negu vazonėliuose, taip pat sumažėja išlaidos auga­lams prižiūrėti. Augalai sodinami 35 – 35 cm arba 30 – 40 – 50 cm atstumu (1 m² 5 – 6 augalai). 

Anturiai yra drėgnų, pavėsingų tropinių miškų augalai, todėl šiltnamiai, kur jie auginami, užpavė-sinami. Pasėliai ir jauni augalai papildomai apšvie­čiami – diena pailginama iki 18 – 20 valandų. Su­augę augalai auginami 18 – 22° C temperatūroje. Labai naudinga gruntą pašildyti iki 20° C. Laisto­ma, kai pradeda džiūti žemės paviršius. Drėgmei šaknys yra jautrios ir nuo jos pertekliaus gali pūti. Kad taip neatsitiktų, kai kurie augintojai siūlo au­galus kartkartėmis padžiovinti, t. y. nelaistyti, kol pavysta lapai. Tada augalo šaknys gauna daugiau oro. Vasarą dažnai nupurškiami (ypač šaknies kak­lelis), santykinis oro drėgnumas turi būti didesnis kaip 75%. Laistyti drungnu, nekalkingu vandeniu.

Sėjinukai pražysta trečiaisiais ketvirtaisiais me­tais. Tačiau pirmieji žiedai dar būna nedideli, ant trumpų žiedynkočių.

Praktiškai gamybinėmis sąly­gomis produkcija gaunama penktaisiais metais. Sendami augalai tįsta, jų naujos šaknys, nespėjusios pasiekti žemės paviršiaus, džiūsta. Tokių augalų pa­matinė dalis apdedama samanomis, o persodinant įterpiama giliau į žemę. Anturiai auginami ir hidroponiniu būdu.