Turbūt jums visiems gerai pažįstamas kambarinis augalas – medėjantis alavijas, dar vadinamas alijošiumi, plačiausiai auginamas iš visų alavijų. Tai galingas imuninės sistemos ir audinių regeneracijos stimuliatorius. Kokią naudą galime gauti iš šio Afrikos augalo, ir kaip tinkamai jį auginti namuose, kalbamės su skirtingais ekspertais.
„Norint sėkmingai alavijus auginti Lietuvoje, jiems reikia suteikti panašias sąlygas kaip jų gimtinėje“, – sako biologijos dėstytoja Teresė Jokšienė.
Anot VDU Kauno botanikos sodo darbuotojos dr. Vilijos Snieškienės, Lietuvoje yra auginamos įvairios alavijų rūšys. Vienas iš seniausiai auginamų yra medėjantis alavijas (Aloe arborescens Mill). Tai daugiametis, visžalis, žolinis, 2-3 m aukščio, dekoratyvinis ir vaistinis augalas. Ilgi sultingi dantytais dygliuotais pakraščiais lapai auga apkabindami stiebą. Žiedai oranžiniai arba geltoni. Vaisius – trikampė dėžutė.
Alavijas (Aloe) – plėnūninių (Asphodelaceae), seniau – lelijinių šeimos augalų gentis. Alavijai savaime paplitę Afrikoje, Madagaskare, Arabijoje. Ten veši įvairiose buveinėse – savanose, pusdykumėse, molinguose ir sausuose kalvų ir kalnų šlaituose tarp akmenų, smėlynuose, retuose krūmynuose. Tuose rajonuose kritulių iškrenta nedaug arba metų bėgyje jie yra nevienodai pasiskirstę.
Alavijo auginimas ir priežiūra
Pasak biologės T. Jokšienės, priežiūra ir auginimas toks pat kaip ir visų alavijų. Alavijams reikia daug šviesos. Todėl statomi šalia langų arba ant vakarinių ir rytinių palangių. Vasarą džiaugsis, galėdami vešėti lauke – balkone, terasoje arba alpinariume šalia kitų sukulentų. Bet tik vasarą.
Tik augdami šviesiose vietose žydi. Alavijai pas mus lauke nežiemoja. Kambariuose žiemoja jie gana plačiame temperatūrų intervale – nuo kelių laipsnių šilumos iki 22 °C. Tai labai patogūs augalai, tikrai savo butuose galime surasti jiems vietos. Nuo žiemojimo temperatūros, priklauso jų laistymas. Jeigu auginsime vėsiai, tai žiemą jų visiškai nelaistykime, nebent tik mažus augalus stebėkime, jeigu pradės raukšlėtis lapai, tada paliekime.
Laistymui visada naudokime 2 – 3 laipsniais šiltesnį vandenį už aplinkos oro. Tai jeigu žiemoja esant 5 °C, tai vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė, kaip 7 °C. Laikant alavijus šiltuose kambariuose, juos reikia laistyti pagal poreikį. Tai priklauso nuo indo dydžio, substrato sudėties, augalo dydžio. Žodžiu – stebime augalą, kai substratas išdžiūsta, palaukiame porą dienų, tada paliejame. Laistant vanduo negali pakliūti ant lapų, o ypač tarp lapų.
Vasarą alavijai laistomi taip pat pagal poreikį. Jie tveria sausras, gali ilgai išbūti nelieti, bet reguliariai laistomi auga greičiau ir yra gražesni. Bet metų eigoje visada padarykime sausą periodą, laistykime rečiau.
Alavijai sodinami į nederlingą, vandeniui pralaidų substratą. Niekada ilgai jų nelaikykime durpiniame substrate (tokiame auga parduotuvėje siūlomo augalai). Geriausiai substratą gaminti iš priemolio, rupaus smėlio, skaldelės. Arba į durpes galima primaišyti natūralaus (pagaminto iš molio) kačių kraiko. Didelius alavijus reikia pasodinti į sunkų substratą, kad išlaikytų augalus tvirtai, jie nenugriūtų.
Visi alavijai gerai jaučiasi sausame patalpų ore, todėl papildomai oro drėkinti nereikia. Bet kaip ir visi gyvi organizmai, drėgnoje aplinkoje jaučiasi geriau. Todėl jiems labai patiks, jeigu vasarą retkarčiais nuplausite po dušu arba nupurkšite vandeniu. Bet tai darykite pirmoje dienos pusėje, kad iki vakaro vanduo išgaruotų. Saugokite, kad jis nesikauptų tarp lapų. Šlapius augalus saugokime nuo tiesioginių saulės spindulių, vietos po vandens lašu gali nudegti.
Alavijus tręšti reikia labai retai. Tam naudoti silpnus azotinių trąšų tirpalus su mikroelementais. Intensyviai tręšiant, lapai ims pūti, augalai bus neatsparūs kenkėjams.
Dauginami stiebinėmis atžalomis, kurių iš stiebo priauga žemės paviršiuje ir sėklomis. Auga lėtai. Alavijai yra atsparūs ligoms ir kenkėjams. Puola tik miltuotieji skydamariai. Tokiu atveju gali jiems padėti maudynės muilo tirpalu. Taip pat esant drėgmės pertekliui supūva šaknys ir lapai. Bet jie kenčia dėl šviesos trūkumo – suplonėja lapai, stiebai ištįsta, juk gimtinėje tiesiog maudosi saulės voniose.
Sveikatos augalas
Alavijas jau 3500 metų yra naudojamas kaip vaistinis augalas ir tituluojamas sveikatos augalu – namų daktaru. Gydomosios medėjančio alavijo savybės buvo žinomos jau senovės Egipte. Alavijas buvo vartojamas odos sudirginimams gydyti, vidurių užkietėjimui šalinti. Senovės egiptiečiai tikėjo, jog alavijo „kraujas“ suteikia grožio, sveikatos, žmogų padaro nemirtingą. Jie alavijus naudojo faraonams balzamuoti. Vėliau šie sveikatos augalai pradėti auginti ir Europos valstybėse.
Alavijo vertė ir gydomosios savybės
Pasak aukščiausios kategorijos provizorės farmakognostės dr. Jadvygos Balvočiūtės, medėjančio alavijo lapuose yra mažiausiai 75 maistiniai komponentai, net 200 aktyviųjų medžiagų, eterinių aliejų, 90 proc. aminorūgščių, enzimų, riebalų rūgščių, karbohidratų ir acemanano, lignino, 20 mineralų ir mikroelementų (geležies, kalcio, magnio, mangano, seleno ir cinko), organinių rūgščių, salicilo rūgšties, saponinų, taninų, 12 vitaminų, 8 rūšių cukraus, kurios sudaro aštuonias pagrindinių sacharidų grupes. Tai ne tas pats cukrus, kurį dedame ant stalo. Tai natūralus gydomasis cukrus, kuris nėra saldus, nedidina kraujospūdžio ir yra naudingas sveikatai.
Tyrimai įrodė, kad medėjantis alavijas yra veiksmingas plaučių ligų gydymui, jo sultys mažina cukraus (gliukozės) kiekį kraujyje. Polisacharidai pasižymi vidurius laisvinančiu poveikiu. Jis kartais netgi vadinamas natūraliu muilu, nes saponinai padeda išsivalyti žarnynui, pašalinti susikaupusias nereikalingas medžiagas. Kartu visiškai nepakenkiama žarnynui, nes valant nepažeidžiama natūrali žarnyno bakterinė terpė.
Vaistinei žaliavai tinka tik žali, sveiki, ne trumpesni kaip 15 cm ilgio lapai nuo žemutinės ir vidurinės stiebo dalies. Rekomenduojame skinti lapus nuo ne jaunesnių nei 5 metų augalų. Prieš tai 10 dienų reikėtų augalą nelaistyti, pjaustyti tik plastmasiniu peiliuku. Vaistams renkami švieži apatinės ir vidurinės stiebo dalies lapai. Jie nuplaunami, nusausinami ir 7-10 dienų laikomi šaldytuve.
J. Balvočiūtė teigia, jog alavijo lapuose, laikomuose tamsoje, žemoje temperatūroje (4-6 oC), vyksta biologiniai pakitimai ir pasigamina medžiagos, skatinančios gyvybinius procesus, – biogeniniai stimuliatoriai. Jie gerina medžiagų apykaitą, slopina uždegimus, padidina organizmo atsparumą ligoms, tinka atgaivinti organizmą po gydymo antibiotikais, po gydymo chemijos ir radiacijos kurso, gydo žaizdas ir nudegimus. Toks alavijo ekstraktas vartojamas sergant akių ligomis, bronchine astma, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, lėtiniu gastritu, vidurių užkietėjimu, sutrikus tulžies ir kepenų veiklai.
Šviežios augalų sultys pasižymi baktericidiniu veikimu. Jomis gydomos žaizdos (ir kojų opos), egzemos, psoriazė, nudegimai, nušalimai, sunkiai gyjančios opos, Tačiau nepatariama vartoti gilių žaizdų gydymui, nes šiuo atveju alavijas lėtina gijimo procesą. Lapų antpilas puikiai tinka skalauti burnai bei gerklei, esant uždegiminiams procesams, sultys gelbsti nuo slogos ir paradontozės (ištepti dantenas). Taip pat gydomas lėtinis gastritas, kai rūgštingumas yra sumažėjęs, sulėtėję žarnyno judesiai. Jos gerina apetitą, stiprina organizmo atsparumą ligoms. Alavijo lapų gleivingos sultys išdžiovintos iki kietumo vadinamos sabūru. Sabūro ekstrakto mažos dozės žadina apetitą, gerina virškinimo trakto veiklą, o didelės — laisvina vidurius, skatina kraujo patekėjimą į pilvo ertmės organus.
Receptas su alaviju
Alavijo sulčių mišinys su medumi ir citrina arba medumi (1:1:1) ar riebalais žadina apetitą, tinka plaučių tuberkuliozės ir kitų ligų atvejais. Alavijo sultys nepakeičiamos turintiems itin riebią odą. Jis stabdo odos suglebimą, šalina uždegimus, spuogus.
Atsargiai! Medėjančio alavijo ištraukas ir preparatus galima naudoti tik pasitarus su gydytoju, kadangi jie kontraindikuotini (nes priplūsta kraujo į mažojo dubens organus) esant kepenų, inkstų, širdies ir kraujagyslių ligoms, gimdos ir hemorojaus kraujavimams, sergant hipertonija, ūminiu skrandžio sutrikimu, vėžiu (nes skatina ne tik sveikų, bet ir navikinių ląstelių augimą), nėštumo metu, žmonėms, vyresniems kaip 40 metų.
